Kompozitorius Juozas Karpavičius

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (70 balsai)

Žmogus, kaip ir medis, pradeda augti iš šaknų. Juozo Karpavičiaus genealoginės šaknys Alytaus rajone, Silgionių kaime. Jis gimė 1929 m. sausio 3 dieną. Jau nuo pat mažens jį traukė muzika. Senelio brolis Petras Vitunskas išmokė groti smuiku, pasidaryti švilpynę. Taip ir prabėgo jo basakojė vaikystė su smuikeliu rankoje, švilpynėmis, būgneliais ir kitais valkui prieinamais muzikos instrumentais. Jaunystę praleido tremtyje: šešiolikmetis su motina ir broliais buvo ištremti ir į Lietuvą grįžo tik 1957-aisiais. Įsidarbino rajono kultūros namuose, parengė skudutininkų grupę, vėliau sukūrė kanklių ansamblį.

Retas turi tokią gausią kraičio skrynią, pilną nuostabiausių muzikinių raštų. Ir visi jie – gimtajam kraštui skirti. Greta daugelio autorinių kūrinių J. Karpavičius surinko ir užrašė Dzūkijos kaimuose 345 liaudies dainas. Kiek reikėjo prakalbinti dainingųjų dzūkų, kad tos dainos nemirtų, o taptų lobiu, kad ilgainiui naujai suskambėtų vaikų ir Jaunimo lūpose ir širdyse, žadindamos tautinį išdidumą. Daug kolektyvų įkurta, daug metų ir kūrybinių jėgų jiems atiduota – medvilnės kombinato dainų ir šokių ansamblis, „Dzūkijos“ kapela, pučiamųjų orkestrai, mokinių liaudies instrumentų orkestras, vokaliniai ansambliai.

Turbūt, nesuklysiu pasakiusi, kad nėra alytiškio, kuris nebūtų girdėjęs apie gerbiamą mokytoją J. Karpavičių. Kai 1957 metais užgrojo smuiku, vadovaudamas „Dzūkijos“ kaimo kapelai, taip ir nenutilo, kol kapela tapo žinoma visoje Lietuvoje. Bet vadovas groja ne tik smuiku. Jam paklūsta visi lietuvių liaudies instrumentai, o kur dar triūba, klarnetas, saksofonas. Tai muzikantas profesionalas. Jo didelis noras tobulėti nuvedė ne i vieną mokslo ištaigą. Vadovauti jis ėmė ne tik kaimo kapelai, bet ir liaudies instrumentų orkestrui. Vargu ar kas nors matė bent vieną dainų šventę be J. Karpavičiaus. Manau, kad ne. Nors iš respublikinių Dainų švenčių grįždavo pavargęs, bet pakilios nuotaikos, laurus nuskynęs...

1971-ieji – naujų atradimų J. Karpavičiaus gyvenime metai: surengė tarptautinį dainų ir instrumentinės muzikos festivalį „Dzūkų godos“. Nėra Lietuvoje kampe¬lio, kur nebūtų koncertavę mokytojo kolektyvai.

Per ilgus darbo metus vadovaudamas įvairiems meno saviveiklos kolektyvams, puoselėdamas savo gimtajame krašte lietuvių liaudies muziką ir pats harmonizavo nemažai dainų. J. Karpavičiaus kūryba – tai instrumentiniai kūriniai, harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, originalios dainos pagal A. Matučio, A. Slavicko, O. Suncovienės ir kitų, daugiausia dzūkų krašto, eiles.

J. Karpavičiaus kūrybinis palikimas: 1991 metais išleista harmonizuotų liaudies dainų ir instrumentinės muzikos natų knygelė „Tau Alytau“, 1995 metais – „Tėvynės aukuras“, 1999 metais – „Tau Alytau“ 2-oji dalis, 2002-aisias – „Šiemet išausiu drobeles“.

Kompozitoriaus kūryba buvo ne kartą įvertinta, bet didžiausia dovana, kad jį myli, jo sukurtas dainas dainuoja visa Dzūkija.

Juozas Karpavičius – inteligentiškas, santūrus ir paprastas, pelnęs daugelio pasitikėjimą, meilę ir pagarbą, materialiai parėmęs ne vieną neturtingą savo mokinį. Jis yra plačiai žinomas, sukaupta milžiniška patirtimi noriai dalijasi ir su kitais. Brandi kūrybinė veikla, jo širdies šiluma yra didelis įnašas į bendrą mūsų Dzūkijos kultūros aruodą.

Naudota literatūra

1. Karpavičius, Juozas (1929-). Tau Alytau [Natos] / Juozas Karpavičius ; [spaudai paruošė Violeta Prakapavičienė]. - Alytus : Alytaus miesto valdyba, 1991. - 132, [1] p.


2. Karpavičius, Juozas (1929-). Tau Alytau [Natos] / Juozas Karpavičius. - Druskininkai : Vija, 1999 ([Vilnius] : Spauda). - 252, [3] p.


3. Kalašnikovienė, Anelė. Juozas Karpavičius – gyvoji liaudies meno kolektyvų legenda //Dainava, 2001, Nr. 1, p. 48-50