Krekenavos kanklininkai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,1 / 5 (118 balsai)

Parengė: Irma Pažemeckienė

Atsiminimai apie kanklių meistrą Stasį Rudį ir kanklininkę Oną Rudienę

Nuotraukoje: S.Rudis. Nuotrauka iš šeimos albumo


R.Skučaitė


Ką man sakot, kanklelės?

Sakom, ilgas kelelis...

Oi, ateiti sunku

iš seniausių laikų!

Ką jūs menat, kanklelės?

Ūžia, ūžia girnelės...

Taip seniai, taip toli,

O užmigt negali...

Ko jūs laukiat, kanklelės?

Laukiam tavo rankelės,

Kad prabiltų staiga

Po stygelės styga!

Ką dainuosit, kanklelės?

Gražios visos dainelės,

Bet, šiandieną atgimę,

Mes dainuosim gimtinę.


Pietinėje Krekenavos (Panevėžio raj.) pusėje, linkui Kėdainių nubėgančioje Vytauto gatvėje, dešiniajame krašte ant kalniuko išsidėsčiusi sodyba. Senas, drožiniais papuoštas namas dar saugo dviejų šviesuolių,- kanklių meistro Stasio Rudžio ir kanklininkės Onos Rudienės atminimą. Po langais,- sūnų Kęstučio ir Domo pastatytas stogastulpis tėvo atminimui: „kanklininko ir kanklių meistro Stasio Rudžio atminimui“. Medinės kanklės medinio kanklininko rankose. Vėtrungė stogastulpio viršuje- kanklės. Panašų stogastulpį po mamos mirties sūnūs pastetė Krekenavos kapinaitėse mamos atminimui.


Iš sūnaus Domo Rudžio pasakojimo.

TĖVAS

Tėvas gimė 1880m. netoli Krekenavos Mučiūnų kaime. Man buvo tik 5metai, kai tėvas mirė, todėl apie jį žinau daugiausia iš mamos pasakojimų. Jaunystėje, kartu su broliu Tadu, tėvas net porą kartų buvo išvažiavęs darbams į Ameriką. Tada daug kas važiavo. Kas vengdami carinės kariuomenės, kas norėdami užsidirbti. Dirbo jie įvairiausius darbus, išmoko staliaus amato. Grįžę nusipirko sklypą su nameliu dabartinėje Vytauto gatvėje. Pasistatė dirbtuvėles, pradėjo staliauti. Abu pradėjo statyti namą. Rankomis nutašė, nuobliavo rastus visam didžiuliam namui. Kai apsigyveno naujajame name, pradėjo statyti kitą namą- Laisvės gatvėje. Pirmąjį, „pirktinį“ namelį tada išnuomojo mokytojams Kairiams. Tie mokytojai samdė tarnaitę,- Oną Slavinskaitę. Tėvui mergina krito į akį ir netrukus ji tapo Rudiene, mano būsimąja mama. Tuo metu tėvas baigė statyti namą, išpuošė jį drožiniais. Pats padarė baldus, išpuošė juos ornamentais. Darė baldus ir pagal užsakymus. Padarydavo viską, ko reikėjo. Kai pradėjo daryt kankles, net specialų baldą kanklėms sudėt sugalvojo ir padarė- piramidę. Piramidė baigėsi dėže natoms dėti. Kas paskatino tėvą imtis daryti kankles- nežinau. O pradžia buvo apie 1930- uosius metus. Tada kankles pradėjo daryti ir mokytis kankliuoti. Jo mokytoju buvo P.Puskunigis.Tėvas dažnai važiuodavo pas jį į Kauną, kur P.Puskunigis dėstė kanklių muzikos mokykloje. Mama sakydavo, kad tėvo „krikštatėvis“ buvo J.Strimaitis. Jie matyt irgi susipažino Kaune kanklių muzikos mokykloje, nes J.Strimaitis tuo metu jai vadovavo ir dėstė kankliavimą. Vėliau jie tapo dideli draugai, J.Strimaitis dažnai būdavo mūsų namuose. Jis tėvą paskatino tobulinti kankles. Vietoj 12 stygų tėvas pradėjodaryt kankles su 22 stygom. Be to, stygos buvo sudvigubintos, kad garsiau skambėtų. J.Strimaitis kanklėmis skambindavo kitaip, negu visi kanklininkai. Jis buvo išradęs kankliavimo būdą, išmokė jo ir tėvą. Tėvas domėjosi J.Strimaičio straipsniais kanklių muzikos klausimais, turėjo ir skambino dainas kanklėms. Susirašinėjo. Tie ir kiti susirašinėjimo laiškai, o taip pat daug kitų tėvo ir motinos muziejinės vertybės daiktų (nuotraukų, portretų, tėvo ornamentų) 1963 metais buvo perduoti naudojimui Kauno valstybiniam istorijos muziejui. Tėvas ne tik mokėsi kankliuoti pats, bet mokino mamą, o taip pat subūrė kanklininkų būrekį. Jame dalyvavo krekenaviečiai: L.Varanauskas, J.Ivaškevičius, O.Rudienė, V.Nebilevičienė, L.Čepurnaitė, V.Debeikytė, L.Nebilevičiūtė, J.Nebilevičius, Z.Svirskytė, A.Povilaitytė, V.Mataitytė, E.Raziūnaitė, S.Kručaitė. Pirmieji tėvo mokiniai jau 1932 metais pasirodė viešai. Pasirodymas įvyko Krekenavos bažnyčioje „ant vyškų“. Sako, krekenaviečiai verkė- taip visiems patiko koncertas. Vėliau jiems teko koncertuoti įvairiose Lietuvos vietose, apvažiuoti daug Lietuvos miestų ir miestelių, dalyvaujant įvairiuose renginiuose, šventėse. O tuo tarpu atsirado vis daugiau norinčių kankliuoti ir turėti kankles. Kanklių gamybą teko plėsti. Kitus darbus tėvas atidėjo ir daugiausia darė kankles. Padarė jų arti 300. Mirė tėvas 1949m liepos 1d. Palaidotas Krekenavos kapinaitėse.


Iš sūnaus Domo Rudžio pasakojimo

MAMA

Nuotraukoje:O.Rudienė. Iš šeimos albumo

Mama gimė 1910 m. liepos 26d. netoli Truskavos bežemių šeimoje. Taigi nuo pat vaikystės teko piemenauti, vėliau mergauti. Net ir ištekėjusi dar kurį laiką tarnavo. Tik gimus mano vyresniajam broliui, persikėlė į tėvo namus. Nuo pat jaunystės mama buvo meniškos prigimties, labai mėgo dainuoti. Mylėjo ir pati kūrė grožį. Labai mylėjo gėles, buvo Panevėžio sodininkystės draugijos nare, ne kartą buvo apdovanota diplomais, garbės raštais už gėlių auginimą, dalyvavimą gėlių parodose, už gražiausiai miestelyje prižiūrimą darželį ir sodybą. Be to, mama dar gražiai mezgė, nėrė, siuvinėjo. Su savo darbais dalyvaudavo įvairiose liaudies meistrų parodose. 1958m. rajono liaudies meno parodoje mama buvo pripažinta geriausia siuvinėtoja. Ji labai didžiavosi Respublikinių Liaudies kūrybos namų apdovanojimu. Kankliuoti mamą išmokino tėvas. Su jo padirbtomis kanklėmis nesiskyrė iki pat mirties. Ne tik kankliavo, bet dainavo, pasakojo. Tėvui esant gyvam, kartu apvažiavo daugybę Lietuvos vietų. Jau po tėvo mirties, drauge su jo mokiniais ir viena dalyvaudavo įvairiuose festivaliuose, šventėse. Be jos neapsieidavo vakaronės, koncertai. 1989m. mama buvo pakviesta kaip garbės pedagogė į tradicinio kankliavimo stovyką Kelmėje. Mama buvo labai geranoriška, pati turėjo mokinių. Ne vieną išmokė kankliuoti, megzti. Mums irgi stengėsi įskiepyti meilę darbui ir grožiui. Ir jai tai pavyko. Nors aš labiau linkęs prie technikos, mano brolis, dabar jau pensininkas, visą savo laisvalaikį skiria menui. Jis skaptuoja medį, kala metalą, drožia ornamentus. Mirė mama 1992m. lapkričio 11d. Palaidota Krekenavos kapinaitėse.

Iš krekenavietės Veronikos Debeikytės- Grinkienės pasakojimo

Apie Rudžius

Man buvo 16 metų, kai tėvas parnešė kankles. Tada jis mūrijo pečių Rudžių namuose ir nutarė, kad ir aš turiu mokytis muzikos. O gal kas iš šeimininkų įkalbėjo- nežinau. Bet mokytis aš pradėjau. Sekmadieniais, drauge su kitais besimokančiais kankliuoti, iš bažnyčios grįždavom pas Rudžius. Šeimininkė jau turėdavo paruošus vaišių: grybų, kopūstų su bulvėmis, sausainių. Iš rūsio atnešdavo šalto, saldaus ir netgi putojančio išrūgų šampano. Pasistiprinę kibdavom į mokslus. Daugiausia mus mokė Rudienė, tačiau dalyvaudavo ir Rudis. Jo kanklės buvo kitokios,- didesnės, bosinės. Namuose visada būdavo pridarytų naujų kanklių. Visus, kurie nupirkdavo Rudžio kankles, jie ir kankliuoti išmokindavo. Jokio užmokesčio už tai neėmė. Skambindama O.Rudienė aukštu balsu dainuodavo:

Kanklės- Lietuvos garbė,

Senų vaidilų draugė.

Ir aš valandėlę liuosią

Kanklių balseliais gėriuosi.


Smuklėje pas Joškę,

Bernai tampo armoškę,

O aš kankles pasiėmus,

Skambinu sau įsirėmus

Su kanklėmis nesiskyriau porą metų. Teko koncertuoti scenoje. Vakaruškose, jeigu nebūdavo armonikos, su Mataityte kanklėmis skambindavome polkas, valsus.

Negaliu, negaliu sulaikyti,

Jūroj plaukiančių bangų,

Nei mėnulio, kuris teka,

Tarpe spindinčių žvaigždžių.


Negaliu, negaliu paliept vėjui,

Kad nustotų putęs jis.

Užgęsint tą karštą meilę,

Kurią uždegė širdis.


Aš jį myliu, o jis žaidžia,

Gal kada ir susipras,

Kai mylimą savo jauną

Į juodą žemę užkas.


Ir atsibus krūtinėj meilė,

Gailėsis praeities laikų.

Norės prikelti ją iš kapo,

Bet tai bus jau per vėlu.


O paskui prasidėjo karas. Gyvenimas pasikeitė, susijaukė likimai, išsiblaškė žmonės. Neišsaugojau ir kanklų. Jau niekada vėliau neskambinau nei valsų, nei polkų.


Iš krekenavietės Emilijos Kažukauskaitės- Pakėnienės pasakojimo

1946- 1953 metais lankiau Krekenavos gimnaziją ir gyvenau pas Peleckaitę, kuri nuomojo senąjį namą Rudžių sodyboje.Tai buvo nedidelis namelis šalia pagrindinio „didžiojo“. Manau, ji Rudis nupirko drauge su sklypu. Dabar jo jau nėra. Senąji Rudį prisimenu kaip mažai kalbantį, man tada atrodė,- labai rūstų dėdę. Jų namuose būdavau dažnai ir visada jį prisimenu sėdintį didžiulėje virtuvėje tarp varstotų, įvairiausių įrankių, tarp kvepiančio medžio drožlių. Jis visada dirbdavo. Įėjus pažiūrėdavo per akinių viršų ir toliau dirbdavo. Tik kai būdavo labai gerai nusiteikęs, pasakodavo apie Ameriką. .Nelabai ką beprisimenu iš tų pasakojimų, tik įstrigo atmintin pasakojimas apie darbą batų artelėje ar taisykloje. Epizodas, kai nebetinkamas vinutes darbininkai turėjo tiksliai sumesti į kampe stovinčią šiukšlių dėžę. Man tai atrodė labai juokinga. Dar kažką pasakodavo apie indėnus. Kaip jie pasidaro rūbą, iškirpę maiše skylę ir iškišę pro ją galvą. Šiaip retai kada šypsojosi ir aš jo netgi privengdavau. Griežtas buvo savo sūnums. Spaudė prie darbo, retai išleisdavo iš namų. Rudienė prie vyro labai taikėsi, todėl sugyveno gražiai.Su kaimynais nelabai sueidavo, kadangi buvo kiek „navatnas“. Nors darydavo aukščiausios rūšies alų, o rūsyje visada buvo įvairių vynų, niekas jo nėra matęs nei girto, nei išgėrusio. Nerūkė, nemėgo kompanijų. Viską užpildė darbas . Visus reikalingus darbus dirbo pats: staliavo, malė, taisė batus ir t.t. Ir tik sekmadieniais darbai nutrūkdavo. Tada apsirengdavo kostiumą, pasirišdavo kaklaraištį, savotiškai neįprastai užlenkdavo baltinių apykaklės kampus, prieš tai ant jų užmovęs dar iš Amerikos atsivežtinius kietus baltus kampučius. Tada išdidžiai, lėtai vaikščiodavo po sodybą- „projektuodavo“. Su žmona eidavoį bažnyčią. Arba priimdavo mokinius, svečius. Kadangi gyvenau kanklininkų namuose ir pati užsikrėčiau kanklių liga. Baisiai norėjau turėt nuosavas kankles, bet nusipirkti jų negalėjau. Kanklės kainavo 32 litus ir tai buvo nemaži pinigai. Tiesa, jau veliau, kankles visgi įsigijau. Ne iš Rudžių, tačiau Rudžio darbo. O kankliuoti išmokau O.Rudienės kanklėmis. Ji mane išmokė. Kanklės namuose buvo labai gerbiamos, prižiūrimos. Kaskart prieš paimdama turėdavau išvalyt net ir nesamas dulkes. Šeimininkė man buvo labai gera. Rasdavo laiko ir pamokyti nerti, siuvinėti. Jokio mokesčio neėmė, tik kai kada tekdavo padėt darže.

Nuotraukoje: Po koncerto ž.ū. parodoje Kaune su Papalčių Jaunųjų Ūkininkų ratelio kanklininkais. Centre ratelio vadovas V.Kadžys.Į kairę S.Rudis ir O.Rudienė. 1935m.

Jau išmokus kankliuoti, ne kartą šeimininkų buvau pakviesta dalyvauti šeimos koncerte jų namuose. Tokius koncertus ruošdavo kokio nors svečio garbei, paprastai sekmadieniais. Kankliuodavo abu Rudžiai, vyresnis sūnus Kęstutis (Domas dar buvo visai mažas). Vėliau man vienai teko koncertuoti mokykloje, šventėse. Mano amžiaus kanklininkių Krekenavoje daugiau nebuvo, visos buvo vyresnės, todėl manau, kad buvau viena iš paskutiniųjų Rudžių mokinių. Nors O.Rudienė irgi dalyvaudavo koncertuose visuomenei, tačiau niekada taip ir neteko koncertuoti duetu. Paskui aš kankles primiršau, o Rudienė taip ir liko „kanklininke“.

Nuotraukoje: Krekenavos kanklininkai. Nuotrauka iš Juliaus Vaupšo archyvo