Kryžiai ženklina nepriklausomybės kelią

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (175 balsai)

Algirdas Meilus

Molėtiškių pastatyas kryžius "Baltijos kely" prie Krikštėnų


Kryžius – šventumo, kančios, skausmo, vargo, rūpesčio simbolis. Prieš

2000 metų Jėzus kristus Jeruzalėje nešė kryžių, ant kurio buvo prikaltas ir

mirė. Įvyko stebuklas – Kristus prisikėlė!

Kiekvienas žmogus turi savo simbolinį kryžių ir jį neša visą gyvenimą.

Vieniems jis sunkesnis, kitiems lengvesnis. Vieni su juo nueina ilgą

gyvenimo kelią, kiti po juo greit palūžta.

Kryžiai Lietuvą puošė daug metų. Tik sovietinės okupacijos metais jie buvo naikinami, griaunami,

deginami. Tačiau jau Sąjūdžio laikais ( po 1988 m.) kryžiai vėl buvo pradėti statyti. Vien tik

Balninkų seniūnijoje jų yra pastatyta apie 30, o Molėtų rajone per 200.

Perkalių kaimo gyventojas Ignas Kiaušas apie 1975 metus, kai vyko laukų melioracija, rado

gražų akmenį. Nesuskaldė jo ir nenuvežė tiesiamai autostradai Kaunas – Klaipėda grįsti, bet

atsivežė prie savo namų ir padėjo šalia kelio Balninkai – Alanta. Kadangi Ignas buvo kalvis, nukalė

jis metalinį kryžių ir pastatė jį įtvirtinęs į akmenį prie kelio.

Kilo triukšmas. Kas leido garbaus amžiaus žmogui statyti kryžių? Suvažiavo Molėtų valdžios

atstovai kryžių nulaužė, o akmenį išvežė į skaldyklą, bet neskaldė, nes jis atrodė įspūdingai.

Ignas Kiaušas nenurimo. Jis susiieškojo kitą akmenį. Apskaldė jį, apdailino ir vėl pastatė kryžių

prie kelio. Oi, supyko ateistai ir komunistai.

-Į Sibirą senį, - šaukė vienbalsiai.

Bet jau buvo nebe Stalino laikai. O, be to, Ignas pasidarė karstą, kurį pasidėjo klojime. Kai pamatė,

kad atvažiuoja partkomiečiai, nuėjo ir atsigulė į karstą. Negi iš karsto ims ir veš į kalėjimą!

Igno neareštavo, bet iškasė ekskavatoriumi gilią duobę, į kurią įvertė kryžių ir užkasė. Tada senukas

kryžių iš mažesnių akmenų ir betono pasistatė arčiau namų, bet ir jį liepė sunaikinti. Ignas

nepakluso. Ėmė ir priglaudė prie pat namo sienos, kur jis stovi dabar. Kai toji santvarka sugriuvo,

perkaliečiai atkasė užkastą kryžių ir pastatė ten, kur bandė jį pastatyti Ignas. Šis kryžius turi Kiaušo

pavadinimą. Kas važiuoja keliu Balninkai – Alanta gali jį matyti.


  Igno Kiaušo kryžius prie kelio Balninkai-Alanta                                               


Prie Balninkų miestelio, šalia kelio Anykščiai – Giedraičiai – Vilnius ūkininkas Povilas Juočepys iš

savo laukų atvežė akmenį ir apie 1930 metus ant jo pastatė dailų metalinį kryžių. 1944-1945 m.

Balninkų stribai į kryžių šaudė tol, kol jo metalinė dalis nugriuvo. Tada paėmė metalinį kryžių

nunešė ir įmetė į lauko tualeto duobę. Pamatęs tai doras katalikas Alfonsas Liškauskas ištraukė

kryžių, nuplovė ir paslėpė prie savo namų.

Slaptavietę žinojo kaimynas Stasys Ališauskas. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, kryžių kalvis

Kazys Skardinskas ir tekintojas Petras Šikšnius restauravo ir pastatė kitapus Balninkų miestelio,

prie kelio atšakos į Ukmergę per Žemaitkiemį. Maždaug toje vietoje, kur seniau stovėjo šis kryžius

ant akmens, kunigas Albinas Graužinis, gimęs Armoniškių kaime, Sąjūdžio metu pastatė medinį

kryžių kraštiečių atminimui.


Molėtuose Siesarties upės pakrantėje, šalia pagrindinės Vilniaus gatvės beveik 100 metų buvo šv.

Jono Nepomuko skulptūra. Kelis kartus ji buvo išdrožta naujai. Kai Molėtuose įsikūrė NKVD,

betoninį postamentą buldozeris nuvertė, o medinę skulptūrą įmetė į upelį. Vanduo nunešė ją į

Molėtūno užpelkėjusi ežerėlį. Rado ją ten Mykolas Rubikas. Įkėlė vyras šv. Joną į medį ir ji jame

buvo apie 10 metų. Apipuvo. Po to rado ją ir paėmė Utenos kraštotyros muziejus. Čia skulptūra

saugoma.

Prasidėjus atgimimui, molėtiškiai nusprendė šv. Joną Nepomuką atstatyti. Iniciatyvą parodė

sąjūdininkai broliai Jonas ir Valdas Jurevičiai, Aleksandra Ivonytė, vienuolė Stasė Rokaitė, kunigas

Jonas Balčiūnas ir kt. Ant aukšto postamento vėl iškilo bronzinė šv. Jono Nepamuko skulptūra, prie

kurios įrengta graži, tvarkinga aikštelė.


Antano Smetonos laikais Molėtuose garsėjo kalnas Pastovėlio ežero pakrantėje. Ant jo rinkdavosi

pavasarininkai, ateitininkai, skautai.... Vykdavo žmonių sueigos, gegužinės, vasario 16-osios ir kiti

valstybinių švenčių minėjimai. Sąjūdžio metais ant šio kalno, kuris turi Pavasarininkų pavadinimą,

pastatytas dailus kryžius.

Taip pat Molėtuose atgimimo metais pastatyti nauji kryžiai partizanų karių išniekinimo vietoje, prie

upelio, šalia Molėtų gimnazijos ir pagrindinės mokyklos, Molėtų bažnyčios šventoriuje, prie

parapijos namų, klebonijos, Stasės Rokaitės kieme ir kitur. O sovietinės okupacijos metais

Molėtuose buvo vienintelis senas kryželis prie Inturkės, Sporto ir Taikos gatvių sankryžos. Jį irgi

mėgino sunaikinti, bet sklypo šeimininkas Pranskūnas kryžių gynė. Deja, naujasis šeimininkas jo

nebeatstatė.

Kryžius ant Pavasarininkų kalno Molėtuose

Vertas dėmesio kryžius po nepriklausomybės papuošė Giedraičių kraštą. Už miestelio Vilniaus –

Dubingių link laukuose daug metų stovėjo senas, sutrūnijęs medinis kryžius. Niekas į jį nekreipė

dėmesio. Tačiau, kai papūtė kiti vėjai, buvo juo susidomėta. Giedraitiškiai išsiaiškino, kad kryžius

pastatytas 1931 -1863 metų sukilėliams atminti.

Mindaugas Černiauskas ir kiti sąjūdininkai organizavo kryžiaus atstatymą.

Tas pats Mindaugas Černiauskas su broliu Algimantu yra žinomi kaip meninės fotografijos

meistrai, sumontavo metalinių kryžių kompoziciją. Ji stovi prie senojo Vilnius – Utena plento, kur

kelias atsišakoja į Anykščius per Želvą, Balninkus.

Nauji kryžiai pastatyti Giedraičių miestelio centre, prie sodybų.


Kryžių alėja galima vadinti vietą prie koplyčios Janonių kaime (Alantos seniūnija), kur 1962 metais

liepos 13-14 d. Ramutei Matiukaitei apsireiškė Švenčiausioji Mergelė Marija. Nauji kryžiai

pastatyti partizanų žuvimo vietoje, jų palaikų užkasimo slaptavietėse : Padegsnės, Kalvių, Laičių ir

kituose kaimuose. Nauji kryžiai statomi ir dabar. Pernai, minint Alantos šv. Jokūbo bažnyčios 100-metį naujas dailus kryžius papuošė šventorių.


Dapkūniškių kaimas yra labiausiai nutolęs nuo Molėtų rajono centro Anykščių link. Čia veikia

kaimo kapinės. Jose pastatytas kryžius perlaidotiems šio krašto laisvės kovotojams, kurie 1945

metų rudenį tragiškai žuvo Tamulių ir Gylių sodybose. Apdegusius kūnus išvežė į Balninkus,

išniekino ir slaptai užkasė. Iki Sąjūdžio artimieji nežinojo, kur jų palaikai.

Tik atgimimo metais Tadui Tamuliui, jo seserims Bronei, , Janinai, Angelei pavyko išsiaiškinti

vietą, kur užkastas jų tėvas Augustas, brolis Alfonsas ir kiti partizanai. Pradėjo kasinėti pašlaitę

Alaušų ežero pakrantėje ir rado per 20 palaikų (kai kurie nežinomi). Juos gražiai perlaidojo

Dapkūniškių kaimo kapinėse ir pastatė kryžių.

Kryžius Sąjūdžio metais ir vėliau pastatė Perkalių, Pabarų, Vanaginės, Gruodžių, Ažubalių,

Kibildžių, Skerdimų, Juodpurvių, Suginčių, Ambražiškių ir kitų kaimų gyventojai.

Kryžių meistrai: Vincas Gavėnas (Kalviai), Kazys Stalnionis (Balninkai), Rimantas Mozūra

(Molėtai), Jonas Černiauskas (Giedraičiai) ir kiti. Balninkuose gyveno Petras Čereška, kuris kryžius

liejo iš betono. Toks cementinis kryžius dar yra išlikęs Vlado Purlio sodyboje.


Nuotraukos autoriaus