LPS Utenos rajono konferencija

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Turinys

LPS Seimo nario, Utenos kraštotyros muziejaus direktoriaus Balio Juodzevičiaus pranešimas

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (320 balsai)
Susikūrus Sąjūdžiui, keletui žmonių buvo pavesta rūpintis stalinizmo nusikaltimų tyrimo reikalais. Į šitą grupę patekau ir aš. Tuo laikotarpiu prasidėjo ir tremtinių reabilitavimas. Darbo atsirado tiek, kad sunku buvo viską ir aprėpti. Talkininkavo ir keletas kitų žmonių, ypač Alfonsas Streikus. Kiek jau mums jėgos leido, stengėmės padėti tremtiniams.

Pirmiausia buvo pildomos represuotųjų anketos. Ypč daug talkino Utenos, Tauragnų, Daugailių kunigai, notaras Simas Petniūnas, įsijungė kai kurie mokytojai. Kadangi anketos buvo siunčiamos į Vilnių, norėjosi, kad liktų duomenų apie tremtinius ir vietoje. Dėl to buvo užvesta kartoteka, ir ankstesnė surinkta anketinė medžiaga palikta vietoje.

Prasidėjus reabilitacijai, kreipėsi šimtai žmonių, prašydami pagalbos. Reikėjo rašyti pareiškimus Vidaus reikalų ministerijai, Prokuratūrai, Aukščiausiajam teismui, pildyti pareiškimus vietiniam finansų skyriui ir kita. Kadangi viskam buvo daroma nuorašai, susidarė daug dokumentų. Šita medžiaga nepasklinda visur, o kaupiama muziejuje. Panašiai renkama medžiaga ir apie žuvusiuosius. Pamažu ryškėja rezistencinės kovos mąstai, dalyviai, susirėmimų vietos. Tai mūsų istorija. Būtų apsileidimas, jei mes į tai nekreiptume dėmesio, nekauptume medžiagos, nes šitų žmonių, dar prisimenančių praeitį, vis mažėja ir greitai nebus ko paklausti. Gaila, daugelis sąjūdininkų tokios medžiagos rinkimą laiko kaip ir nevertu dėmesio. Ar ne todėl nesusilaukėme jokios paramos iš mokytojų istorikų? Utenoje yra tiek vidurinių mokyklų, kiekvienoje yra po keletą istorikų, deja, nesame gavę nė vienos anketos. Niekas nepildo… Užauginom istorikus, kurie baigė mokslus, bet kuriems istorija visiškai nesvarbi. Istorija jiems – Brežnevo „Mažoji žemė“ ir dar vienas kitas karo nutikimas. Kaipgi tada su tų mokinių artimaisiais, kurių seneliai, dėdės gulėjo miestelių aikštėse? Ar ne gėda mokytojui kalbėti apie tuos įvykius ir nieko nežinot apie jų artimuosius?

Nerangūs mes ir su surinktos medžiagos skelbimu. Kelis dešimtmečius per laikraščius pionierių draugovės, komjaunimas rinko medžiagą apie pokario aktyvistus, apie nacionalistų nužudytus žmones. Deja, tai buvo tik pagyrūniški žodžiai. Kada mums prireikia kokios nors medžiagos apie tikrai žuvusius žmones, pasirodo, kad tos medžiagos – dešimt, penkiolika gal daugiausia kiek žinoma, o apylinkėse žuvusiųjų dešimtys, kai kur šimtai… Ir aš dabar bijau, kad užėjus šiam naujam vajui, tautinei mokyklai kuriantis, ar neatsiras tokių gudruolių, patriotų, kad sunaikins tokią medžiagą kaip nebeaktualią. Aš šneku apie pokario metų aktyvistus. Kai kam atrodo, kad čia nereikėjo rinkti šitą medžiagą, kad čia mūsų Tautos gėda. Norėtųsi, kad renkant atsiminimus vis dėlto būtų atsižvelgta, kad buvo dvi stovyklos. Jeigu yra frontas: vieni vienoje pusėje, kiti kitoje pusėje. Ir nebus karo, jeigu mes matysime tik vieną pusę. Aš manau, reikia rinkti medžiagą ir apie vienus ir apie kitus. Man patiko, pavyzdžiui, rugsėjo pradžioje išleistas anykštėnų laikraščio priedas. Tai trijų laikraščio lapų apimties 1941-1953 metais nužudytųjų sąrašas. Tiesa, tenai yra tik tarybiniai aktyvistai ir per klaidą įsimaišęs vienas kitas rezistencijos kovotojas. Bet aš gerbiu anykštėnus už tai, kad jie padarė konkretų darbą. Aš nesakau, kad tai padaryta šimtu procentų gerai. Reikia šitą padaryti ir mums, kad žinotumėm, kiek mes praleidom žmonių per šitą Stalino malūną ir vienoje, ir kitoje pusėje. Jeigu mes vaizduosime tik vieną pusę, mes būsime žmonės tik su viena akim, arba žiūrėsim tik pro vieną langą. Namas turi kelis langus, ir mums reikia plačiau žiūrėti į šiuos reikalus. Taigi, jei anykštėnų laikraštis paskelbtų ir kitos barikados aukas, susidarytų konkreti graži medžiaga, iš kurios galima būtų daryti plačius apibendrinimus. Dabar daug šnekam: žuvo nuo buržuazinių nacionalistų, žuvo nuo skrebų, žuvo nuo enkavedistų. Ką mes konkretaus turime? Ar žinom mes, kiek jų žuvo: šimtai, tūkstančiai, kas žuvo? Šitaip, sakyčiau, nesižvalgant niekur, kiekvienas išmūsų, dirbantis apylinkėje, jeigu mes pritariam Sąjūdžiui, mes turim jaust pareigą ir aš sakau: žiūrėkim ne pro vieną langą, rinkim medžiagą, rinkim atsiminimus, žmonės su saule negyvena, reikia kol galima surinkt. Ir aš labai gailiuosi, kad mes per maža jėgų dėjom, nors ir raginami, rinkti medžiagą apie liaudies gynėjus. Jaučiu, kad šitoj vietoj daug ką praradom. Ir prarandam kasdien, kai miršta žmogus, kuris tuos įvykius gerai atsimena.

Panašią medžiagą galima būtų paskelbti ir apie Utenos rajoną. Muziejuje mes šiek tiek tos medžiagos turim. Juk negalima sakyti, kad jau visiškai nieko neturėtume. Šitos medžiagos turi milicija. Turi saugumas. Yra metrikacijos knygose. Registruoti iš pat pradžių buvo nužudymai ir tos, ir anos pusės bažnyčių mirties knygose. Ar nereikėtų šitą medžiagą paskelbti? Mes visko niekad nesurinksim. O paskelbę šitą žinių dalį, Kaip „Utenio“ priedą, galėtume laukti papildymų, prašymų: Štai tas, pavyzdžiui, neįrašytas, tas ne tokiu būdu žuvo ir t.t. Šitą darbą, pasitelkus ir saugumo darbuotojus, visa, ką mes turim – žmonių atsiminimus – reiktų šitą dalį žinių paskelbt, nes šito, pagaliau, reikės visai Lietuvai.

Visi žinom, kaip sunku artimiesiems surasti pokaryje nušautų žmonių, partizanų palaidojimo vietas. Bruko juos į paraisčius, į žvyrduobes, prie skrebų būstinių, į tualetų duobes, į šulinius, į ežerus, kur tik begalėdami, kur tik berasdami vietos, kad tik mažiau rūpesčių, mažiau darbo. Ir kad niekas nematytų ir niekas negalėtų pagerbti. Štai neseniai buvo perlaidojami žmonės, užkasti Galinių kaimo žvirduobėje. Žuvusiųjų artimieji važinėjo po plačias apylinkes, rankiojo žinias, klausinėjo: ar nėra čia mano brolio? Ar nėra čia mano sesers? Ar nėra šio, ar nėra to? Ar yra čia mano artimieji? Perkėlė mirusių palaikus. Ir, rodos dar abejojo, ar tikrai ten buvo tie ieškomi žmonės. Kas galėtų dabar pasakyti tai, kai tik likę suversti, sujaukti kaulai? Mano supratimu, čia žmonėms galėtų padėti saugumo komitetas. Nors LKP CK sekretorius V. Baltrūnas piktai priekaištavo kultūros darbuotojų konferencijoje, kad tie perlaidojimai virsta mitingais ir panaudojami priešiškai propagandai. Propagandos, sakyčiau, šičia didelės nebūtų, juk tos laidojimo vietos, tie bunkeriai yra žinomi saugumui, žinomi ir tuose bunkeriuose žmonės. Tai kam žmones varginti? Taigi sumažėtų ir ta pati propaganda. Važinėja žmonės po apylinkes, kalba…Padėkim išaiškinti, kas į tas duobes sumesta. Saugumas šitą dalyką žino. Buvo net fotografuojami nušauti žmonės. Daugailiuose, pavyzdžiui, prie Nepriklausomybės paminklo pasodintus žmones dar kartą sušaudė. Labai malonu šaudyt, taiklumą akies išmėginti… Nušautus fotografuodavo, išsiaiškindavo kas tokie. Kodėl gi dabar tas žmogus, nukentėjęs žmogus, turi klaidžioti po plačias apylinkes, po kelis valsčius, klausinėdamas: ar nėra šitoj duobėj mano brolio, mano sesers, mano tėvo? Čia gi ne valstybinė paslaptis? Argi negalima padėt žmonėm, žmoniškai padėt? Juk su mirusiais mes gi nekariausim. Praėjo tie laikai , kada lavonus tąsė ir spardė, ir šaudė dar kartą nušautus.

Labai norėtųsi, kad kiekvienoje Sąjūdžio rėmimo grupėje būtų bent vienas žmogus, dirbantis surenkant duomenis. Prasideda politinių kalinių reabilitavimas. Daugelis nukentėjusiųjų nežino, į ką krieptis, kur, kam rašyti. Jeigu būtų tokių žmonių apylinkėse, įmonėse, nereikėtų ir nukentėjusiems važiuoti į Vilnių ar Uteną. Rašant pareiškimus Aukščiausiajam Teismui, reikėtų daryt nuorašus, tada bus galima patikrint, kada išsiųstas pareiškima, aiškintis, kodėl neatsakė. Be to, gavus nuorašą, liktų duomenų apie nukentėjusį. Aš prašyčiau, jeigu atsirastų iš apylinkių, iš rajono tolimesnių vietovių žmonių, kurie norėtų prisidėti prie šito darbo, labai prašyčiau kreiptis, kad galėtumėt padėt žmonėms. Paaiškinsim ką daryt, duosim telefonus, adresus. Žmonėms reikia padėti. Vieną kartą nuskriausti jie turi pasijusti žmonėmis. Prie šito darbo turi prisidėti ne tik sąjūdininkai, bet kiekvienas sąmoningas pilietis.

Aukštaitis, 1989, spalis

LPS Utenos rajono tarybos nario Donato Čepuko pranešimas

Aš savo kalbą noriu paskirti kaimo reikalams. Bet visų pirma noriu paskyti, kad kaimas vis dar tebelaukia permainų. Ne pirmą kartą jis laukia, tačiau dabartinis laukimas kitoks, negu kad buvo anksčiau. Kuriant kolūkius, buvo kalbama, kad kaimo žmonės liks tvirtais savo žemės šeimininkais, tvarkys gamybą, pasirinks jos būdus ir priemones. Tačiau tie pažadai neišlaikė gyvenimo išbandymų. Be atodairos buvo komanduojamas žemdirbys. Ir todėl šiandien matome žemės ūkyje to komandavimo pasekmes. Ko gi nori Sąjūdis? Sąjūdis, trumpai pasakius, yra už lietuviškų reikalų sprendimą lietuviškai. Juk žiūrėkite, kiek buvo visokių sprendimų, patarimų, kaip pertvarkyti žemės ūkį į geresnę pusę. Ar persitvarkė? Nieko nepersitvarkė. Ir dabar mus labai neramina tai, kad ir mūsų rajone pertvarka kaime labai sunkiai skinasi kelią. Sąjūdis kaip tiktai ir siekia valstietį padaryti tuo, ko jis siekia per amžius – būti savo žemės šeimininku. Sąjūdis savo programoje pažįmi, kad jis siekia gerinti valstietijos gyvenimą, darbo sąlygas, grąžinti jai žemės šeimininko teises, atstatyti individualų ir kooperatinį ūkį. Sąjūdis prisiima sau pareigą ginti žemdirbius nuo prievartos ir diktato. Štai to žemdirbiui šiandien labiausiai ir reikia. Ginti nuo išorinio ir vidinio diktato. Nuo to, kas slopina jo iniciatyvą, kūrybą, tikrą darbą, o ne priverstiną, kaip iki šiol buvo. Noriu visa tai pailiustruoti konkrečiais pavyzdžiais.

Labai plačiai respublikoje nuskambėjo per televiziją, o mūsų rajone ir per spaudą Tauragnų kolūkio pirmininko Alvydo Driuko elgesys. Nenoriu aš visko pasakoti, visi puikiai žinote ir prisimenate. Driukas apsvarstytas partijos rajono komiteto biure, jam pareikštas griežtas papeikimas, o užvakar Driuką apsvarstė ir rajono liaudies kontrolės komitetas. Už padarytą žalą kolūkiui jam paskirta piniginė nuoskaita. Atrodo, lyg tai viskas ir tvarkoj. Viskas padaryta, kaip šių dienų pertvarka reikalauja. Tačiau argi taip ištikrųjų? Driuko galimybė toliau dirbti kolūkyje palikta spręsti lyg ir jam pačiam, nes jį turėjo svarstyti partinės organizacijos biuras (o jis yra biuro nariu), o jeigu svarstytų kolūkio valdyba, tai juk jis yra valdybos pirmininkas. O dar toliau. Dabar jau girdėti balsų Tauragnuose, kad Driuko asmeniniai pareiškimai, kad jis nebenori dirbti Tauragnų kolūkyje, girdi, taip ir užsibaigs tas incidentas Tauragnuose. Tačiau aš noriu čia labai atsakingai pareikšti, kad Driukas galvoja apie darbą rajoninėje grandyje. Ir jis atvirai taip kalba. Tauragnai apie tai žino. Ir aš dar noriu paskyti, rajono Sąjūdis bus nebudrus, jeigu nepaseks tolimesnių Driuko veiksmų ir nepaseks kas ir toliau taip labai dosniai globoja Driuką.

Darbas yra šventa žmogaus priedermė. Gerai, kad dar nespėta šios priedermės išmušti iš lietuvių sąžinės, o tuo labiau iš žemdirbių sąžinės. Todėl jie ir gamina trigubai daugiau už kitus. Bet vėl, ką gi rodo mūsų pavyzdžiai. Antalgėje mes turim labai darbštų lietuvį – Petrą Pletaravičių. Rajone visi jį gerai žino. Jį gerai žino ir rajono vadovai. Tai žmogus, kuris savo atsidavusiu darbu, nepaprastu darbštumu pagamina daug produktų. Ir dabar laiko keliasdešimt kiaulių, kurias peni, kartais išvargęs, net ir miegodamas ten pat tvarte. Jo dalį pagamintos produkcijos ir mes, gerbiamieji, valgome. Atvirai aš jums pasakysiu – nuo biurokratų, nuo valdininkų jį reikia kasdien globoti. Ir šiandien aš jį paparašiau, kad jis ateitų į tribūną ir papasakotų viską smulkiai. Tačiau ir šiandien jam neaišku, kokia bus galimybė paskirti žemę, nes ūkio vadovas, pavaduotojas, agronomas ir kiti nuteikė visą kolektyvą, kuris nenori skirti žemės fondą, tą sklypą, kuriame galėtų dirbti. Norėdami jį sužlugdyti morališkai ir visų žmonių akyse jo darbščią garbę nuplėšti, ūkio vadovai buvo pasikvietę milicijos darbuotojus, o tie, neturėdami jokios prokuroro sankcijos, padarė kratą namuose, išbartė net visas senas sofas, ieškodami pašarų, pieno miltelių. Pletaravičius, būdamas sąžiningas, pateikė visus dokumentus, kad viskas pirkta sąžiningai. Maža to. Jis prieš keletą metų pasistatė gražų namą. Namas yra priduotas. Buvo pareikalauta, po trijų keturių metų, jau pridavus namą, kad jis atvyktų į milicijos skyrių su dokumentais ir įrodytų, kad viskas pirkta. Kur čia yra teisingumas? Ar čia yra pertvarkos faktai? O toliau, buvau susitikęs Vidmantą Kaškevičių. Tai irgi darbštus, be galo darbštus žmogus. Ir žmona jo labai darbšti. Vaikai mažamečiai. Jis Kuktiškių ūkininkas. Kaip jam yra viskas trukdoma. Kad tik jis negalėtų daugiau gaminti produkcijos. Pasakysiu tokį neseną atvejį. Rajono vykdomajame komitete, svarstant Petro Pletaravičiaus pareiškimą dėl žemės skyrimo, įvyko tokia klasikinė scena, kuri dar neaprašyta jokiame romane ar novelėje. Petras Pletaravičius priėjo prie ūkio direktoriaus Jono Bartašiūno ir pabučiavo jį: „Būk geras, sutik, kad aš dirbčiau žemę“. Prašosi darbo. O jam atsakoma. Lygiai taip atsakoma ir Kaškevičiui, Pošiūnui. O Aloyzas Pošiūnas iš Sėlos per pirmąjį pusmetį, žinot, kiek pardavė valstybei pieno? Daugiau kaip penkiolika tonų. Du didžiulius veršius, kurie svėrė 950 kg., keturias kiaules. Tai vienas žmogus. O mes tik trukdom, kad jie mums užaugintų daugiau produkcijos. Žmonės prašosi darbo. Tai kas gi gali būti aukščiau už tokius žmones, kurie savo išvargusiomis rankomis nori daugiau pagaminti produkcijos. O mes neleidžiam. Ar tai yra pertvarka?

Norkūnų kaime, Pakalnių kolūkyje yra Petras Kazlauskas, žirginio sporto mylėtojas. Jam dabar yra apžiūrėta keturiolika hektarų žemės. Bet jį irgi reikia globoti. Darbščių žmonių čia salėje daug. Ir Petras Sadaunykas, ir kiti. Vien tiktai iš Kuktiškių atvažiavo dešimt tokių žmonių. O pripažinimo tokiems žmonėms pas mus labai trūksta. Respublikoje plačiai kalbama apie akcijas, O mūsų rajone? Nieko nėra.

Kiekvienas žemdirbys, nesvarbu ar jis pasilieka dirbti kolūkyje, ar atsiskiria, turi valdyti apibrėžtą ir juridiškai įteisintą turto dalį. Apskaičiuojant kiekvienam konkrečią turto dalį, negalima pamiršti nei mirusiųjų, nei iš kaimo išvykusių žemdirbių ar jų palikuonių, dabartinių pensininkų: jiems taip pat priklauso minėto turto dalis. Kai kas paprieštaraus: kam to reikia? Labai sunku viską apskaičiuot ir padalint. Kam bejudint, girdi, senas žaizdas? Manau, kad šie skeptikų priekaištai nepamatuoti. Jeigu kelias į teisinę valstybę yra sunkus, dar nereiškia, kad jo reikia atsisakyti. Žemdirbių ateitis turi būti sukurta ant teisingumo pamatų.

Aukštaitis, 1989, spalis

LPS Utenos rajono tarybos nario, RSO darbų vykdytojo Petro Galiausko pranešimas

Gerbiami delegatai ir svečiai,

Kai 1940 metų birželio 15 dieną dušimtai tūkstantinė Raudonoji Armija okupavo Lietuvą, lietuvių tauta per mėnesį „persigalvojo“ ir nutarė „ pati užsinerti sau kilpą ant kaklo“. Paskelbė rinkimus į Liaudies Seimą ir dar greičiau „ paprašė“ priimti Lietuvą į SSSR sudėtį. SSSR Aukščiausioji Taryba, matyt, „neprieštaraujant VKP/b/ Centro komitetui“, paskubomis Lietuvą, Latviją ir Estiją priima į SSSR. Nuo to laiko įsigijome daug „draugų“. Pats dižiausias „draugas“, žinoma, buvo „ūsuotasis Tautų Vadas“, nusileidęs nuo Kaukazo kalnų aukštybių tam, kad nurodytų kelią ir juo vestų klaidžiojančią Didžiąją Rusų tautą į jos imperiją. Kitas Lietuvai nemažiau lemtingas buvo draugas Dekanozovas, sakyčiau, garsus chirurgas, kuris ne tik nustatė, ką sveikame Lietuvos kūne reikia išpjauti, bet gana sėkmingai vadovavo ginkluotų chirurgų būriams, kurie šią operaciją vykdė. Kaip čia nepaminėti draugo Sniečkaus, uolaus Dekanozovo parankinio ar marionetės – draugo Griškevičiaus, kuriam pirmtakas paliko savo kruviną kėdę. „Draugų“ ypač pagausėjo paskutiniaisiais metais. Prieš metus draugas Lisauskas Vilniuje suruošė bananų balių, po pusmečio jo bendramintis „baletmeisteris“ draugas Radionovas Tbilisyje surengė sceną – „šokis su kastuvėliais“, kažką panašaus į klasikinį baletą – šokis su kardais. Draugas Gureckas vasario mėnesį atliko solo partiją, prasidėjusią žodžiais: uždrausti, neleisti... Paskutinėje, tik ką praėjusioje Lietuvos AT sesijoje draugai Baltušis, Brazaitis pritarė jam ir stipriam centrui, ilgesingai minėdami anuos laikus. Kiti draugai irgi nesėdi be darbo, kuria irstančias jedinstvas, streikų komitetus, steigia autonomijas. Atėjo metas pasižiūrėti, kur mes nuėjome šių draugų vedami ir perkainoti vertybes. Praėjusieji metai įtikinamai parodė, kad didžioji Tautos ir kitų Lietuvos gyventojų dalis tą supranta ir sugeba. Pirmieji mitingai trispalvėms šlamant, Ignalinos atominės elektrinės gyvasis žiedas, parašų rinkimo akcijos, Vasario 16-osios minėjimas, birželio 14-osios gedulingi renginiai ir ypač „Baltijos kelias“ pakėlė Tautos dvasią, sustiprino viltį ir ryžtą siekti to, ką Sąjūdis spalio 23-ąją dieną į savo programą įrašė: Viešumas, Demokratija ir Suverenitetas. Teko dalyvauti organizuojant kai kuriuos renginius Utenos rajone. Patys geriausi pagalbininkai organizuojant šiuos renginius buvo Bažnyčia, Caritas, Tremtinių klubas. Daug ir geranoriškai padėjo rajono vykdomasis komitetas, taip pat partijos rajono komitetas, visos įmonės ir įstaigos, kurių buvo paprašyta bent kokios pagalbos. Ačiū visiems brangūs broliai ir seserys už tokią pagalbą!

Tūkstančiai uteniškių kartu su visa Lietuva išreiškė savo viltį ir ryžtą, pasirašydami Nepriklausomybės reikalavimą. Kartu su visais atšventė Vasario 16-ąją, gedėjo savo brolių ir seserų birželio 14-ąją, dalyvavo perlaidojant žuvusiųjų Lietuvos partizanų, mirusiųjų tremtinių palaikus. Tačiau laimingiausi buvo tie, kurie dalyvavo Baltijos kelyje rugpjūčio 23-ią dieną. Tai didingas, nepakartojamas ir neužmirštamas renginys. Didingesnis turėtų būti tiktai atkurtos Nepriklausomybės paskelbimo aktas. Kada tai įvyks, priklausys ne tik nuo įvykių pasaulyje, bet ir nuo mūsų visų. Pirmiausia turime pakeisti vertybių matą, patys dvasia tapti kitokiais, gerai suprasti ir įsisąmonti: kas mes esame, ko norime, kur einame. Reikia pradėti gyventi be „stipraus centro“ nurodymų, išsirinkti tikrą respublikos parlamentą ir tiktai tada pradėti laukti pokyčių į gerąją pusę. Tai turi paskatinti mus būti dvasingesniais, kultūringesniais, nugalėti blogus įpročius, ypač girtuokliavimą. Mes stovime ant savo sąmonės, tuo pačiu ir Tautos degradavimo ribos.

Reikia būti labai naiviems, kad nesuprastumėm, kad už mus kiti to nepadarys, nei Rytai, nei Vakarai. Jeigu ateinanti pasitikti Baltijos aušros jaunoji karta to nesupras, tai aušra gali užgesti visiems laikams. Tad būkime savo darbais verti to kelio, kuriuo pasiryžome eiti. Tai vienintelis kelias Tautai. Kito kelio nereikia ieškoti. Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi!

Aukštaitis, 1989, spalis

Jurgio Juozevičiaus, Pakalnių kolūkio gyvulininkystės darbuotojo, sąjūdžio rėmimo grupės pirmininko pranešimas

Nuo 1989 metų rugpjūčio 1 dienos įsigaliojo valstiečio ūkio įstatymas. Kaip sutiko jį, ir išvis šią pertvarkos dalį mano pažįstami kaimiečiai? Savo akimis mačiau ir savo ausimis girdėjau septyniasdešimtmečius: „O kad taip mums būtų prieš penkiolika, nors prieš dešimt metų“. Šio įstatymo lauke ne tik tie, kurie norėjo gauti žemės, bet visi dori ir darbštūs Lietuvos kaimo žmonės, kurie džiaugėsi, kada ne iš „Tiesos“ laikraščio, o iš kai kurių kitų šaltinių sužinojo, kad Lietuvoje norinčių tapti ūkininkais yra 500, 1000, vėliau 2000, dabar jau beveik 4000 žmonių. Pagalvokim, ar šie skaičiai nerodo, kad ištisus dešimtmečius okupantų ir jų pakalikų nuteriota, sugriauta ir išniekinta Lietuvos kaimo dvasia dar gyva. O Pošiūno, Kazlausko, Pletaravičiaus ir kitų pavardės rodo, kad šios dvasios ugnelė dar rusena ir mūsuose. Tik viena neramina, kai girdžiu samprotaujant kaimiečius: „Prašyčiau ir aš žemės, bet, žiūrėk, kas darosi Tauragnuose, Antalgėje, Kuktiškėse. Gal ir duos, o paskui gal ir vėl atims“. Kodėl taip yra? Kam tai nepatinka? Kad valstietis nori ūkininkauti pagal savo protą ir valią? Visų pirma tai ūkių vadovams: Tauragnų Driukui, Antalgės Bertašiūnui ir kitiems, kuriuos šiandieną, šioje auditorijoje drįstu vadinti feodalais ir vergvaldžiais. Po incidento Tauragnuose visiems tapo aišku, kad Driukas daugiau vadovauti neturi jokios moralinės teisės. (Plojimai).

Bet kaip nekeista, jis dirba ir sėkmingai susidoroja su savo „priešais“ šiandien. Aišku, taip nebūtų, jei Utenos rajono partijos komitetas netoleruotų šių vadovų nusikalstamų antihumaniškų veiksmų. (LKP RK 1-ojo sekretoriaus A. Kuncos replika iš salės: „Aš pasakysiu savo nuomonę!“)

Kas gali garantuoti, kad artimiausiomis dienomis netaps Driuko aukomis nauji sąžiningi žmonės. Jeigu reikėtų pagrįst savo žodžius, aš tai padaryčiau, kadangi man likimas lėmė dirbti Molėtų rajono Kaniūkų kolūkyje (kaip tik po Driuko išėjimo iš ten). Pasirodo, jau tada, šešto dešimtmečio pabaigoje – septinto dešimtmečio pradžioje jis mėgo savavaliavimus. Iš kolūkiečių konfiskuoti asmeninius inventorius, jiems neatlyginant. Kam gi nesinorėtų važinėti gražiausiai senųjų Lietuvos kalvių apkaustytomis lineikomis? Jeigu tai tiesa, ką girdėjau iš Čepuko pasisakymo apie rajoninę grandį, tai būtų apkaustytas ir pakaustytas. Taigi nesistebėkite, gerbiamieji...

Aš kreipiuosi į jus, gerbiamieji konferencijos dalyviai, ir kviečiu jus pasmerkti Tauragnų kolūkio pirmininko Driuko elegsį. Aš kreipiuosi ir į jus, Utenos rajono vykdomojo komiteto pirmininke Galgatavičiau, kad jūs ir toliau gintumėte mūsų rajono žemdirbių reikalus. O ginti yra ką. Nepagamintų Lietuvos žemdirbiai tiek nė pieno, nei mėsos, jeigu ne individualus sektorius. Pažiūrėkime, kas parduoda kaime pieną valstybei. Likę kaime septyniasdešimtmečiai. Pažiūrėkime į senučių rankas, kokios jos. Iš arti pažiūrėkime. Pažiūrėkime, kokios mūsų mamos, kaip jos atrodo. Jų pagamintą gerą valgo ir vadovai, ir gydytojai, mokslininkai, dori ir nelabai geri žmonės ir visokie „inter“, kurie jau streikuoja ir, girdi, bando apginti Tarybų valdžią. Aš abejoju, pirmininke, ar Jūs šito apgynimo šaukiatės? Apginti Tarybų valdžią nuo vadinamų ekstremistų, nacionalistų ir fašistų, tai yra nuo mūsų, nes mes taip vadinami net „Pravdoje“.

Nealkani posėdžiauja partinių organizacijų sekretoriai, direktoriai ir jų pavaduotojai. Jie įkūrė Tarybų valdžios gynimo komitetus ir Vilniaus Žalgirio staklių gamykloje ir niekaip nesuagituoja, kad jų pačių darbininkai streikuotų. Aš netikiu, kad jie nevalgę. Jie sotūs serviladu ir kitais delikatesais.

Ginkime tų kaimo senelių teises. Jie skiepijo mums darštumą, jie neša gėrį, jie išsaugojo dorą ir tikėjimą.

Ateityje būkime jų vertais.

Aukštaitis, 1989, spalis