Laikai anie, sudie!

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2,5 / 5 (40 balsai)

Rasa Griškevičienė.1991.


ŠITOKĮ pavadinimą rašiniui apie susitikimą su deputatais pasiūlė pats vakaro svečias — Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatais Kazimieras Saja, tais keliais žodžiais nusakęs visą pokalbio su ukmergiškiais esmę. Be jo ir Kęstučio Griniaus, į susitikimą atvažiavo ir Ekonomikos ministerijos privatizacijos skyriaus viršininkas Antanas Zenonas Kaminskas. Jį deputatai pasikvietė neatsitiktinai. Privatizacijos, turto grąžinimo, butų pirkimo problemos, investi-ciniai čekiai ir jų panaudojimas - tai bene labiausiai šiandien žmonėms rūpintys klausimai. O ir pats susitikimas, kaip pažymėjo svečius lydėjęs rajono Tarybos pirmininkas Dalius Merkliopas, pirmas toks - Jau laisvoj Lietuvoj.

— Praėjo tiek nedaug laiko, ir tiek daug visko atsitiko. - pradėjo vakarą Kazimieras Saja. - Tai kodėl mes nesidžiaugiam. Kodėl nedainuojam? Kodėl mūsų šiandieną tiek nedaug palyginti su tais kartais, kai susirinkdavom pavojaus dienomis? Gerai, kad būnam kartu, kai labai sunku, kad pavojus mus sukviesdavo sunkiausiomis Lietuvai dienomis. Greitai, matyt, pripratom ir prie didžiulių permainų, prie istorinių laimėjimų. Bet tuos metus minėsime tol, kol bus gyva Lietuva...

— Šiandieną salėje matau tuos pačius veidus, kurie prieš tris metus susirinko šių rūmų rūsyje, kurti Sąjūdžio, kurti naujos Lietuvos, — tęsia kolegos mintis Kęstutis Grinius,: - „Šie žmonės tris metus dirbo savo laisvalaikio, šeimos, sveikatos, sąskaita, ir šiandien norisi padėkoti visiems, kurie buvo ir dirbo kartu su mumis. Reikia padėkoti ir tiems, kurie dirbo nedorus darbus, nes jų nedori darbai tik paryškino mūsų dorus darbus. Dainuojančios revoliucijos, kovos už laisvę etapas artėja į pabaigą, prasideda naujas - privatizacijos etapas. Ir jei anksčiau užteko būti tik stebėtoju, dabar, ekonominėje revoliucijoje, būtina dalyvauti kiekvienam. Mums reikia daug energingų, išmanančių, aktyvių ekonomikoje, versle žmonių, nes privatizacija kol kas stovi vietoje. Ir dėl to kalti patys, nes tik mūsų dalyvavimas šiuose procesuose padės Lietuvai greičiau atsistoti ant tvirtų ekonominių kojų. Nei Vyriausybė, nei Parlamentas nepagelbės, jei nieko nedarysim patys. Reikia veikti!

— Lietuvai atėjo lemiamas momentas — privatizacija, — šia mintimi savo šneką pradėjo Ekonomikos ministerijos atstovas Antanas Zenonas Kaminskas. Jis papasakojo apie Respublikoje vykstančius aukcionus, apie tai, kaip palankiausiomis sąlygomis imtis privatizacijos, atsakė į konkrečius ukmergiškių klausimus. Kol svečias aiškino žmonėms specifines privatizavimo problemas, nemažą pluoštą klausimų gavo ir deputatai.

— Šiais laikais turtingi ir įtakingi bus tie, kurie išmanys verslo reikalus. Ar darbininkai po privatizacijos neliks dar didesniais vergais?


Kazimieras SAJA: — Prisiminkime: Kristus, ir tas Evangelijoje ne kartą mini pinigus. O kur pinigai, ten negali būti lygybės. Jos nėra nei gamtoje, nei mieste, nei kitur. Mums sunku su tuo susitaikyti, bet reikia ieškoti galimybės, kur galim panaudoti savo sugebėjimus, kur galim išlošti. Vieni gabūs verslui, komercijai, kiti gal labiau vertina sielos ramybę, kuri irgi ne kiekvienam prieinama. Pati gamta reikalauja įvairovės, juk Lietuva laisvės tam ir siekė, kad nebūtų lyginama, suvienodinama su kitomis tautomis, kad galėtų būti savita. Ir tos įvairovės laisvoj Lietuvoj bus dar daugiau.

— Kur dabar Burokevičius? Ar neišreikalausit, kad jį atiduotų Lietuvai?

— Burokevičius, matyt, pabėgo į Rusiją. Tarp Rusijoj ir Lietuvos yra susitarimas, kad Lietuvoje nebus vietos Jelcino priešams, o Rusijoje nebus vietos Lietuvos priešams. Todėl manau, Burokevi-čius neras prieglobsčio Rusijoje.

— Kodėl negalim susitarti su lenkais? Kaip Sniečkaus reikalai? Ar nepateiks lenkai ultimatumo dėl Vilniaus krašto?

— Panaikinus Šalčininkų ir Vilniaus rajonų, taip pat Sniečkaus gyvenvietės tarybų valdymo orga-nus, šešiems mėnesiams įvestas tiesioginis valdymas, o po to bus ruošiami nauji rinkimai. Beje, lenkai kažkodėl neprisimena, kad iki šiol mes nieko daugiau ir nedarėm, tik nuolaidžiavom jiems. Įkūrėm Parlamente lenkų frakciją, nors nė vienoj užsienio šaly nesurasime parlamente lietuvių frakcijos. Išimtį padarėm ir dėl skaičiaus — jų frakcijoje tik 7 deputatai. Kai Lietuvos žydų draugijai perdaviau ukmergiškių klausimą, ar neatsitiks nieko blogo, jei iš Ukmergės bus iškeltas Adomo Meskupo paminklas, žydai įsižeidė, kodėl dar jų šito klausiama. „Jis ne žydas, jis — bolševikas", — atsakė jie, Tai kodėl turime globoti pučą remiančius lenkus? Kiekviena tauta turi savo didvyrius ir turi savo niekšus.

— Tėvai labai patenkinti tikybos dėstymu mokyklose. Bet reikalaujam, kad būtą uždrausti „20 centų" ir kiti panašas laikraščiai.

— Turime pasirinkti: arba demokratija, arba cenzūra. Jei norime gyventi demokratiškoje šalyje, cenzūros spaudai tikrai neįvesime. Štai „Respublikos“ laikraštis mane labai užgavo, antradienio numeryje išsityčiojęs iš Vyriausybės apdovanojimų. Mes norim paskelbti „Respubliką" bulvariniu laikraščiu, norim, kad Lietuvos radijas nepradėtų rytais spaudos apžvalgos nuo „Respublikos". Bet mes juk neuždrausime šito laikraščio! O „20 centų"? Bet, mielieji, kas liepia Jums Jį pirkti, skaityti? Neįsileiskit jo į savo namus, į savo miestą. Tas pats ir dėl grožio konkursų. Žinoma, norėtųsi, kad tie konkursai paryškintų ir dalyvių protelį, ne tik grožį, nes grožis — Dievo dovana, o ne merginos nuopelnas. Bet uždrausit tokių konkursų nereikia...

— Bado nėra, bet vagia. Tam, kad geriau gyventų. Ar ne per mažos bausmės?

— Nesišaukim tų laikų, kai už pavogtą bulvių kibirą žmogus gaudavo 7 metus kalėjimo. Sovietinė santvarka išmokė vogti. Reikia, kad žmogus suvoktų savo vertę, galėtų išreikšti save kaip asme-nybę. Nežinau didesnio nužmoginimo kaip kalėjimas ar pataisos darbai. Stengsimės vaduoti žmo-gų, darysime viską, kad ne taip paprasta būtų pakliūti į kalėjimą. — Ar nekalbama Parlamente apie samagono gamintojus?

— Ilgai ir visais būdais apeliavom į geriančiųjų sąžinę. Užteks, agitacijų laikai praėjo. Tas, kuris šiais laikais geria, tas nurašo save į ubagyną. Paprasčiausias dalykas: bus bedarbių, tai kas priims į darbą pijoką, kai galės pasirinkti iš būrio darbščių, negeriančių ir neturinčių darbo. Taigi, nori pražudyti save, savo šeimą, gerk! Doras, darbštus užsidirbs, o kas nenori dirbti, tas ir nevalgęs liks...


KĘSTUTĮ Grinių ypač atakavo moterys. Vieno laiškelio autorė teiravosi, ar nukentės įmonės vadovas, dėl etatų mažinimo neteisėtai atleidęs darbuotoją? Deputatas bandė įtikinti, jog pats geriausias drausmintojas turėtų būti patys žmonės. Baimės laikai praėjo, sakė jis, ir viską reikia spręsti patiems. Bet laiškelio autorė jau iš vietos primygtinai domėjosi, bus nubaustas vadovas, taip pasielgęs, ar ne?

— Nei „Vienybėje", nei baldų kombinate kiti problemų už jus pačius neišspręs, — apeliavo į pilietinį sąmoningumą deputatas. — Juk yra pas Jus ir stebėtojų taryba...

— Partsekretorės rinkta... (suprask — niekam tikusi. — aut.), — nenusileido atkaklioji rinkėja.

— 0 jei bus faktai, bus įrodymai, vadovas sės i kalėjimą. Bet neįsigilinęs į situaciją, aš išvadų nedarau.

— Jei teismas grąžino jus į darbą, teismo sprendime bus numatyta ir bausmė vadovui, — neištvėręs į dialogą įsikišo ir ministerijos atstovas. O iš salės į sceną jau skriejo replikos: girdi, neišmanai, tai ir neaiškink, kam mes jus rinkom ir t. t.


Iš tiesų, kaip viskas paprasta: turim du savo deputatus, tegu jie ir rūpinasi mūsų bėdom kasdieninėm. Tegu baudžia direktorius ir pirmininkus, gaudo „samagonščikus“ ir spekuliantus! Ir tegul tuos investicinius čekius perskaičiuoja: kur matyta, kad visi — ir „darbo liaudis", ir visokie sukčiai gautų vienodai — po penkis tūkstančius... Taigi jūs ten, tose tribūnose susėdę, žiūrėkit, nes ateis kiti rinkimai...


O mes? O kuo čia dėti mes? Jūs valdžia, jūs ir spręskit...


...Šimtą kartų teisus Kazimieras Saja: anie laikai praėjo! Bet ar supratome Šitai?