Laisvės alėjos metamorfozės (XIX a. pab.–XXI a. pr.) : I dalis

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,7 / 5 (85 balsai)
Kauno Laisvės alėjos istorinės datos:

• 1847 m. – vasario 21 d. caro patvirtintame miesto vystymo plane buvo numatyta platesnė bulvaro tipo gatvė – Nikolajaus prospektas (vėliau tapęs Laisvės alėja). Taigi prieš 162 metus buvo pasirašyti šios gatvės gimimo metrikai.

• 1851 m. – didesnėje Laisvės alėjos atkarpoje (iki Nepriklausomybės aikštės) pasodintos liepos, rytinėje dalyje – topoliai. Pradžioje alėja apsodinta tik iki A. Mickevičiaus gatvės. Toliau medžių sodinimas tęsėsi dalimis iki Miesto sodo.

• 1860 m. – Laisvės alėja išgrįsta akmenimis.

• 1880 m. – gatvę imta formuoti intensyviau. Pradėti statyti dviaukščiai, triaukščiai mūriniai namai.

• 1887 m. – belgų inžinieriui E. O. Diuponui duota koncesija arklių tramvajui („konkei“) įrengti.

• 1892 m. – Laisvės alėja nuo geležinkelio stoties iki rotušės pradėjo kursuoti arklių tramvajus.

• 1918 m. – gatvė pavadinta Kaiserwilhelmstrasse (Kaizerio Vilhelmo gatve).

• 1919 m. – pavadinta Laisvės alėja. Jos krikštatėvis – teisininkas Kazimieras Oleka.

• 1946 m. – gatvė pervadinta Stalino prospektu.

• 1958 m. – paklota nauja asfaltbetonio danga, šaligatviai, pažymėtos pėsčiųjų perėjos.

• 1961 m. – gatvei sugrąžintas pavadinimas Laisvės alėja.

• 1973 m. – imta svarstyti alėjos perspektyvą. Tuometinis Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filialas pasiūlė įkurti pėsčiųjų zoną.

• 1975 m. – padaryti pirmieji žingsniai – uždraustas eismas vienoje alėjos pusėje tarp E. Ožeškienės ir V. Majakovskio (dabartinės I. Kanto) gatvių. Čia įrengta paprastų betono plytelių danga.

• 1976 m. – uždarytas transporto eismas tarp V. Majakovskio (I. Kanto) ir Maironio gatvių.

• 1977 m. – prasidėjo požeminių tinklų rekonstrukcija. Pradėtos gaminti penkių tipų betono plokštės, iš kurių bandyta sudaryti atskiras įvairaus rašto dangos zonas. Paklota 61, 4 tūkst. kv. m betoninių plokščių, 10,5 tūkst. kv. m asfaltbetonio dangos, įrengtos 198 apšvietimo atramos. Alėjos ilgis – 1621 m.

• 1982 m. – (lapkričio 6 d.) baigta rekonstrukcija. „Alėjos tik pėstiesiems Kaune atidarymas 1982 metais buvo įvykis ne tik Lietuvoje. Tai buvo pirmoji pėsčiųjų zona visoje Sovietų Sąjungoje. Ji buvo statoma patyliukais, nesiafišuojant, apeinant tuometinius įstatymus“ – taip teigė darbus koordinavę buvę miesto vadovai. Iš viso rekonstrukcijos darbai kainavo 3,141 milijono rublių. Tuo pačiu metu buvo remontuojami gatvės pastatai. 3 milijonai rublių anais laikais prilygtų 9-10 milijonų litų šiomis dienomis...
Žymūs žmonės gyvenę, dirbę Laisvės alėjoje:

• Antinis, Robertas (1898–1981), dailininkas, skulptorius – Laisvės al. 48.

• Biržiška, Mykolas (1882–1962), Nepriklausomybės Akto signataras, profesorius, lietuvių literatūros istorikas, „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius (1922–1930) – Laisvės al. 95.

• Dovydaitis, Pranas (1886–1942), pirmasis lietuviškos „Aušros“ gimnazijos Kaune direktorius – Laisvės al. 95.

• Indra, Juozas (1918-1968), kompozitorius, dirigentas ir dainininkas – Laisvės al. 81.

• Yčas, Martynas (1885–1941), bankininkas, pirmasis Lietuvos finansų ministras – Laisvės al. 10.

• Kunčius, Anicetas (1935–1990), Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas – Laisvės al. 110.

• Merkys, Antanas (1887–1955), Kauno burmistras, Lietuvos respublikos Ministras pirmininkas – Laisvės al. 30.

• Mikutavičius, Ričardas (1935–1998), Kauno garbės pilietis, kunigas, poetas – Laisvės al. 9.

• Pundzius, Bronius (1907–1959), skulptorius – Laisvės al. 24.

• Sleževičius, Mykolas (1882–1939), Lietuvos respublikos Ministras Pirmininkas, Užsienio reikalų ir teisingumo ministras, Steigiamojo Seimo atstovas, advokatas – Laisvės al. 89.

• Tallat-Kelpša, Juozas (1889–1949), kompozitorius ir dirigentas – Laisvės al. 69.

• Venckūnas, Jurgis (1891–1970), balneologas, Kauno kurorto, Šančių versmės mineralinio vandens gydyklos įkūrėjas – Laisvės al. 26.

• Zvanterdijkas, Janas (1896–1976), Nyderlandų konsulas – Laisvės al. 29 ir 42.


Laisvės alėjos pastatų fasadų ir paskirties kaita (iki 2004 m.):

Turinys

Įgulos Soboras – Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia

(Nepriklausomybės a. 14 A)

• 1890 m. patvirtintas karo inžinieriaus Konstantino Limarenkos projektas, kurį koregavo Peterburgo architektas akademikas D. Grimas.

• 1895 m. rugsėjo 17 d. Soboras užbaigtas statyti ir pašventintas.

• Pirmojo pasaulinio karo metu juo naudojosi vokiečių kariuomenė.

• Nuo 1919 m. pertvarkytas į Šv. Arkangelo Mykolo Lietuvos kariuomenės įgulos bažnyčią.

• Kulto reikalams pastatas naudotas iki 1962 m.

• 1965 m. pertvarkytas į Vitražo ir skulptūros galeriją.

• 1991 m. pabaigoje pastatas grąžintas Bažnyčiai.

• 1992 m. birželio 1 d. čia aukotos pirmosios mišios.

"Centrinis" viešbutis (Anos Press namai)

(Laisvės al. 21 / Nepriklausomybės a. 13)

• XIX a. pabaigoje teismo valdininko žmona Ana Press (Ona Presienė) pagal 1896 m. Nikolajaus Andrejevo parengtą projektą ėmėsi statyti viešbutį.

• Statyba baigta 1897 m. Viešbutis O. Presienei priklausė ir III dešimtmetyje. Po jos mirties palikuonių paveldėtas turtas tikriausiai buvo parduotas.

• IV dešimtmetyje pastate buvo įsikūrusi Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija – savivaldybių, sveikatos, piliečių apsaugos ir kiti departamentai. Pirmame aukšte buvo restoranas ir keletas krautuvių.

• Sovietmečiu viršutiniuose aukštuose buvo įsikūręs Valstybinės automobilių inspekcijos Kauno skyrius, vėliau Kelių policija, pirmame aukšte – kavinė-valgykla „Lietuviški patiekalai“.

• 2004 m. pirmame aukšte įsikūrusi užeiga „Prie akmenų“.

Donskių namai – "Salamander" avalynės parduotuvė

(Laisvės al. 25–27)

• 1867 m. Fišeris ir Dvera Donskiai pasistatė du vieno aukšto mūrinius namus ir svirną kieme. Vienam namui (Laisvės al. 25) 1875 m. užstatytas antras aukštas. Šis namas išliko beveik nepasikeitęs.

• Kito namo (Laisvės al. 27) vietoje savininkų įpėdinis pirklys Lipmanas Donskis apie 1900 m. pastatė dviaukštį pastatą pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą.

• 1930 m. turtą paveldėjo Beilė Donskytė. Pirmuose namų aukštuose veikė „Radio centro“, „Marginių“, „Higienos“ krautuvės.

• 1936 m. gautas leidimas namo fasade padidinti vitrinas, pakeisti duris.

• 1940 m. B. Donskytės-Aškelienės turtas nacionalizuotas.

• Po karo buvusiame šeimininkų bute įsikūrė komjaunimo komitetas.

• 1957 m. namas sudalintas į 1-2 kambarių komunalinius butus.

• Apie 1960 m. dalyje žemutinio aukšto įrengta kavinė „Pasaka“ – pirmoji vaikų kavinė Lietuvoje ir visoje Tarybų Sąjungoje. Interjerą projektavo bei dekoravo seserys Vida ir Filomena Ušinskaitės.

• 1970–1971 m. jos atnaujino kavinę vitražų „nameliais“, sienas dekoravo tinko reljefais. Kavinė veikė iki 1996 m.

• 1997 m. pirmame aukšte trumpam buvo įsikūrusi kavinė „Michele“.

• Nuo 2003 m. – „Salamander“ avalynės parduotuvė.

L. Pašoldt namas – avalynės parduotuvė „Danija“

(Laisvės al. 37)

• Vokiečių kilmės pirklio Karlo Geringo dukters Leontinos Pašoldt namas statytas 1878 m. Projektą nubraižė Simonas Gorskis, statybai vadovavo inžinierius Fortūnatas Kolosovskis. Pirmame aukšte buvo trys parduotuvės.

• 1933 m. įrengtas kampinis įėjimas į parduotuvę. Namas išsaugojo daug autentiškų išorės ir vidaus elementų.

• 2004 m. čia jau veikė avalynės parduotuvė „Danija“.

„Konrado“ cukrainė – „Tulpės“ kavinė – drabužių parduotuvė „Mango“

(Laisvės al. 45)

• 1850 m. kolegijos sekretorius Aleksiejus Dubenkinas pastatė mūrinį dviejų aukštų namą. Darbus prižiūrėjo gubernijos architektas Teodoras Helmholcas.

• 1852 m. pirmame pastato aukšte įsteigta cukrainė. Antrąjį namo aukštą nuomavo valstybinė įstaiga – Turto rūmai.

• 1864 m. namą įsigijo I gildijos pirklys Šavelis Vainšteinas, kuris supirkinėjo pastatus, juos atnaujindavo ir nuomodavo.

• Tarp 1877–1890 m. prie abiejų namo šonų buvo prijungtos naujos dviaukštės dalys. Pastatai buvo perstatomi keletą kartų, kol Šavelio ir Šprincos Vainšteinų nekilnojamas turtas XX a. pradžioje užstatytas Vilniaus Žemės bankui, iš kurio 1907 m. jį nupirko miestiečiai Jankelis Žižmorskis ir Rasia-Dveira Oržechovska. Jų įpėdiniams valda priklausė iki pat 1940 m.

• 1920 m. dalį pirmojo aukšto užėmė brolių Leonido ir Makso Konradų kavinė-cukrainė. Tarpukariu „Konrado“ kavinę mėgo Kauno inteligentija, ypač menininkai.

• 1938 m. kavinė rekonstruota.

• Po karo, 1948–1949 m., „Tulpe“ pavadintos kavinės interjeras buvo pertvarkytas pagal Jono Virako projektą.

• 1961 m. interjeras vėl atnaujintas, patalpos praplėstos. Projekto autoriai Vytautas Dičius ir Algimantas Mikėnas.

• 2003 m. pertvarkyta į drabužių parduotuvę „Mango“.

"Pažangos" rūmai – užkandinė "Viva koldūnai"

(Laisvės al. 53)

• Pastatyti 1932–1934 m. pagal inžinieriaus architekto Felikso Vizbaro projektą.

• Tarpukariu čia buvo įsikūrusi „Pažangos“ bendrovės administracija, įvairios redakcijos („Lietuvos aido“), klubai, valdybos, „Paramos“ vartotojų bendrovės krautuvė, restoranas.

• Sovietmečiu pirmame aukšte – parduotuvė „Vaikų pasaulis“.

• Dabar (t.y. 2004 m.) – Vytauto Didžiojo universitetas, Jaunimo karjeros centras, pirmame aukšte – užkandinė „Viva koldūnai“.

“Pienocentro” rūmai – KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetas, „Sampo“ bankas

(Laisvės al. 55)

• Pastatyti 1931–1934 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą.

• 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje „Pienocentro“ architektūra įvertinta bronzos medaliu.

• Pirmajame aukšte buvo pieno gaminių užkandinė ir parduotuvė, dalyje antro aukšto – J. Muralio kirpykla, kituose aukštuose „Pienocentro“ įstaigos, butai.

• Nuo 1964 m. viršutiniuose aukštuose įsikūrė Kauno politechnikos institutas.

• 1982 m. pirmame aukšte įrengta pieno kavinė, o 1983 m. – baras.

• Dabar (t.y. 2004 m.) – Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultetas, Lietuvos kokybės valdybos asociacija (LKVA) ir „Sampo“ bankas.

Švarcų namas su „Triumf“ kinu – prekybos centras „Merkurijus“

(Laisvės al. 60)

• 1909 m. pagal techniko Jokūbo Ušakovo projektą sklypo savininkai Dovydas ir Debora Švarcai pastato dviaukštį namą. Jame įrengiamas kinematografas, pavadintas „Triumf“. Tai buvo geriausia tuo metu Kaune kino salė.

• 1932 m. padarytas kinoteatro remontas pagal inžinieriaus Nikolajaus Mačiulskio projektą.

• Kinas, kurio savininkas buvo Jokūbas Jacovskis, veikė ir per Antrąjį pasaulinį karą.

• 1970 m. valdos pastatai apmatuoti ir nugriauti.

• 1983 m. pagal Antano Algimanto Sprindžio projektą čia pastatyta universalinė parduotuvė „Merkurijus“.

• Šalia parduotuvės įrengtas fontanas (architektė Vanda Peleckienė).

„Metropolio“ restoranas – restoranas „Pizza Jazz“

(Laisvės al. 68 / Daukanto g. 19)

• Izidorius ir Rachilė Volkovyskiai įsigytame sklype 1899 m. pastatė dviaukštį namą, skirtą viešbučiui ir restoranui. Projektą parengė gubernijos inžinierius Nikolajus Andrejevas. • 1910 m. restoraną su viešbučiu išsinuomojo ponia A. V. Bulygina.

• 1915 m. Volkovyskių šeima pasitraukė į Rusiją.

• 1922 m. pastatą su viešbučiu, klubu ir restoranu iš Volkovyskių įsigijo Užsienio reikalų ministerija. Pirkimo reikalus tvarkė ministerijos įgaliotinis L. Daukša, vėliau išsinuomavęs „Metropolį“ iš ministerijos ir tapęs AB „Lietuvos viešbutis“ direktoriumi.

• 1932 m. „Metropolio“ restorane atliktas kapitalinis remontas. Jo savininke tapo Elena Baronienė.

• 1937 m. pavasarį „Metropolio“ patalpose atidaryta nauja baro patalpa. • 1941-1944 m. restoranas atnaujintas lietuviškais motyvais.

• 1981 m. interjerai perkurti pagal Alvydo Jačiausko ir Rūtos Palytės projektą.

• 1997 m. į „Metropolio“ patalpas (pagrindinę restorano salę) įsikėlė „Kauno Bingo salonas“.

• 1998 10 08 buvusiose baro patalpose atidarytas restoranas „Pizza Jazz“. Architektas Virginijus Juozaitis, dizainerė Rūta Kreivytė. Restorano šeimininkai Vilmantas ir Eglė Šimoniūčiai.

• 1999 m. gruodį vėl atgaivintas „Metropolio“ restoranas. Atgaivinimo projekto vadovas Gintautas Stanislovaitis.

• 2001 m. restoranas rekonstruotas iš pagrindų. Interjero autorius Rustenis Milaševičius.

• Dabar šį restoraną su jo šlovinga praeitimi sieja tik pavadinimas. Kitoje pastato dalyje įsikūręs restoranas „Pizza Jazz“.

2004 m.