Landsbergiai - Žemkalniai ir Pakruojo kraštas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,9 / 5 (1 231 balsai)
Yra Lietuvoje šeimų, kurių kelių kartų gyvenimai tapo neatskiriama tautos istorijos dalimi. Viena iš tokių - Landsbergiai - Žemkalniai. Sena bajorų giminė, išauginusi

Lietuvai ne vieną iškilią asmenybę. Visas Landsbergių kartas siejo ne tik bendros idėjos, bet ir glaudi draugystė bei giminystė su to meto inteligentais. Gabrielius Landsbergis, Pranas Mašiotas, Jonas Jablonskis, Motiejus Čepas, suvesti bendrų idėjų, tapo ne tik bičiuliais, bet ir giminaičiais. Rašytiniuose šaltiniuose daugiau žinių apie Landsbergius pateikiama nuo XIX a. antrosios pusės. Šeimos genealoginio medžio šaknys siekia ir Pakruojo kraštą. Monografijoje "Linkuva" [1] minima, kad per 1863 m. sukilimą linkuvių būriai, vadovaujami Kompanščiznos Landsbergio, atsidūrę Žaliojoj girioj (Panevėžio aps.), išsilaikė ilgiausiai. Kompanščiznos Landsbergių giminei priklausė rašytojo, pedagogo, visuomenės veikėjo Prano Mašioto žmona Marija Jasienskytė - Mašiotienė. Savo biografijoje M. Mašiotienė rašo: "Gimiau Lašmėnpamūšio dvaro, Klovainių prp. iš motinos Bogumilos Landsbergaitės, iš Kompačiznos Linkuvos prp. ir tėvo Donato Jasienskio, iš Birželių dv.". [2] Rašydama apie save, ji ne kartą minės ir dėdę Gabrielių Landsbergį. Iš Kompanščiznos dvaro kilęs ir inžinierius, vienas pirmųjų Lietuvos bankininkų, Gabrieliaus Landsbegio brolio Kazimiero sūnus Česlovas Landsbergis.[3] Triškonių kapinaitėse, įsikūrusiose netoli buvusio Kompanščiznos dvaro, yra išlikęs didžiulis akmens ir betono paminklas su vos įskaitomu įrašu - Ignaco ir Magdalenos Landsbergių pavarde. Faktu, kad čia Landsbergių gyventa, abejoti netenka.


Landsbergių šeimos paminklinis akmuo Triškonių kaimo kapinaitėse. V. Alekseriūnaitės nuotr.


Iš gausios senosios Landsbergių giminės norisi išskirti Gabrielių Landsbergį (1852-1916). Dramaturgą, teatralą, publicistą, lietuviško sąjūdžio veikėją. Tiesa, gimusį ne Kompanščiznos, o Birželių (dab. Panevėžio r.) dvare, kuris buvo jo motinos Rozalijos Jasienskaitės (Jasienskytės) gimtinė. Nors Kompanščizna Gabrieliui nebuvo gimtoji vieta, ji taip glaudžiai buvo su juo susieta, kad Linkuvos apylinkių žmonės kitaip ir nesakydavo, kaip "Kompanščiznos Landsbergis". Landsbergio tėvai (Kompanščiznos dvaras - Gabrieliaus tėvo nuosavybė) į minėtą dvarą persikėlė prieš 1863-uosius. Augo Gabrielius šeimoje, kurioje vaikai buvo auklėjami lenkų patriotizmo dvasia, šeimoje, kurioje vyravo demokratinės pažiūros, gyvavo pasipriešinimo rusinimui nuotaikos. Motina, dėdės, du vyresnieji broliai dalyvavo 1863 m. sukilime. Po daug metų į klausimą, kodėl jis taip prisidėjo prie lietuviško sąjūdžio steigimo, G. Landsbergis atsakys, kad lietuvis esąs iš prigimties: "Manyje lietuvių siela buvo tik užmigdyta, ir reikėjo tik kibirkštėlės, kad ji prisikeltų, prasiblaivintų ir stotų tėvynės sūnų eilėn". Tolimesnis gyvenimo kelias, išvedęs Gabrielių iš Kompanščiznos dvaro, vingiavo po įvairias Lietuvos ir Rusijos vietoves: mokslas Šiaulių gimnazijoje ir Rygos telegrafo mokykloje, tarnyba Maskvoje ir Kryme. Grįžęs į Lietuvą (tai buvo apie 1884-1885 metus), apsigyveno Joniškėlyje, įsidarbino dvarininko Karpio ūkvedžiu. Suartėjo su vietos gydytojo L. Petkevičiaus šeima. Apie tai jis rašė: "Tų namų branduolys, mūsų Bitė, apsipažinusi anksčiau su lietuvybe ir su ja surištu demokratijos įkvėpimu, jei neklystu, nuo pirmojo lietuvių kalendoriaus aprūpintojo Ivinskio, jau darbavosi ant tautiniai demokratinės dirvos, ir aš kaip tik patekau į gyvenimo bėgį, kurio seniai ieškojo mano siela". [4] Iki tol buvęs nuošalyje lietuviškojo gyvenimo, susipažinęs su tautine veikla, visa galva pasinėrė į ją. Nuo Joniškėlio laikų G. Landsbergiui "priklijuojama" litvomano etiketė. Joniškėlyje gyveno neilgai. Toliau Karpio dvaro ūkvedžio tarnybą tęsė Linkavičiuose (dab. Pakruojo r.). Ir ne tik tarnybą. Tęsė ir Joniškėlyje pradėtą lietuvišką veiklą, kuri jo gyvenimui suteikė naują prasmę. Sąlygos tai veiklai buvo palankios. Prižiūrėdamas, kaip Karpiui priklausiusių dvarų nuomininkai vykdo įsipareigojimus, nemažai keliavo. Keliaudamas po Lietuvą, o kartais užsukdamas ir į Latviją, ieškojo bendraminčių, dirbančių lietuvybės labui. 1892 m. tokios kelionės po Vilkaviškio apylinkes metu, suvalkiečių buvo pakviestas į vestuves Griškabūdyje. Čia susipažino su Vincu Kudirka, palikusiu jam didelį įspūdį. Vienas iš Landsbergio bendraminčių, diržietis teisininkas, lietuviško sąjūdžio veikėjas Motiejus Čepas prisimena ir Landsbergio apsilankymą jo gimtajame kaime: "Po vidurdienio iš pietų pusės vieškeliu atidundėjo trejukė, įkinkyta į bričką: ienose po lanku - bėgūnas bėris, šalia jo - šuoliniai sarčiai. Bričkos priešaky vežikas ne uniformuotas, ponas sėdynėj linguojančioj skrybliuotas... Kas čia toks? - pagalvojau. Neregėtas, negirdėtas. Tėvo namie nėra, motina - už diendaržio pastatų, darže. Kviečiu poną į vidų. Seklyčioj, ant kietos kanapos atsisėdęs svečias pasipasakojo: atvykęs jis norėdamas kaip tik su manim susipažint. Pakeliui jis Steigvilių kaime jau aplankęs Rygos politechnikumo studentą Karolį Januškevičių. Jis pats esąs didiko Karpio įgaliotinis, komisaru vadinamas, tik antraeilis įgaliotinis. Tas gyvenąs prie paties Karpio Joniškėlio didžiajam dvare, o jis arčiau - Linkuvos parapijoj, Karpio Linkavičių dvare. Jo tėvas, iš pavardės Landsbergis, - galima suprast, kilmės vokietis, bet sulenkėjęs. Jis pats pramokęs ir lietuviškai kalbėt, ir rašyt. Susipažinęs su Joniškėlio miestelio įsteigtos Karpio ligoninės daktaro Petkevičiaus dukteria panele Gabriele, žymia Lietuvos patriote. Dėka jos žinąs, kas yra "Aušra", kas "Varpas". Suprantąs teisingus pravardžiuojamų litvomanais aušrininkų bei varpininkų troškimus ir darbus. Kadangi jis mintąs lietuvių duona, tai jaučiasi jis turįs prie darbo prisidėt. Todėl sumanęs susipažint su tos dirvos darbininkais". [5] Susipažinęs su Motiejumi Čepu ir jo kaimynu steigviliečiu Karoliu Januškevičiumi, neužmiršo jų pakviesti ir pas save svečiuosna. Abu jaunuoliai nepasididžiavo ir nuvyko į Linkavičius. Pranas Mašiotas knygoje "Kai knygas draudė" mini G. Landsbergio apsilankymą Mintaujoje: "Kartą per Kalėdas Landsbergis, atlankęs Mintaujos kuopelę, pasiūlė ar nepanorėtų kurie suvalkiečiai pas jį paviešėti. Pasisiūliau aš su Aišbe. Sutarėme, kad nuvažiavę dėsimės nemoką lenkiškai. Smagiai praleidome vieną vakarėlį Landsbergiuose Linkaučių dvare, kitą - Petkevičiuose (Bitės tėviškėje) Joniškėlyje. Ir vienur, ir kitur buvo apsčiai svečių, aplinkinių bajorų. Galvas kraipė, abejojo bajorai, ar tikrai atkeliavusieji iš kitur svečiai nemoką lenkiškai, bet kalbėjo su abiem lietuviškai. Tai tuomet, 1892 metais, kai kurių kauniškių bajorų salionuose jau pakęsdavo tokią naujovę. Galbūt kad tai buvo galima drąsiai daryti tik Landsbergių ir Petkevičių namuose: pas juos visokių lietuvių užkliūdavo, galėjo pasitaikyti ir tokių, kokie mudu su Aišbe dėjomės". [6] Panašiu laiku, kaip Landsbergis apsigyveno Linkavičiuose, greta Linkuvoje įsikūrė kitas susipratęs lietuvis, jaunas gydytojas Kazimieras Jasienskis. Anot P. Mašioto, "...susidarė kurį laiką trikampis Joniškėlis - Linkaučiai - Linkuva, tikra bajorų inteligentų tvirtovė, pasiryžusi varyti lenktynes su kaimo kilmės inteligentais tautos žadinimo, blaivinimo srityje." [7] G. Landsbergio namai Linkavičiuose tapo lietuvių inteligentų susibūrimo vieta. Be jau anksčiau minėtų lietuviško sąjūdžio dalyvių juose lankėsi V. Kudirka, J. Jablonskis, A. Sketeris, V. Požela, užsukdavo ir knygnešių karaliumi tituluojamas J. Bielinis. Lietuviškumo dvasią Landsbergis ugdė ir vietos jaunuomenėje, skatindamas ją mokytis lietuviško rašto ir darbuotis tautos labui. Vienas iš tų, kuriuos globojo Landsbergis, buvo Jonas Žąsinas. "Jonas Žąsinas, gimęs 1876 metais, Mūrdvary, pradžios mokyklą Linkuvoj užbaigęs, rodos, 1890 metais pirmuoju mokiniu ir todėl mokytojas rusas prikalbėjo, kad jis stotų į mokytojų seminariją, žadėdamas išrūpinti stipendiją. Tėvai, pasitarę su vietos klebonu kun. Jasinskiu nesutiko, bijodami, kad Jonelio nepaverstų į rusą. Visą tai sužinojęs (rodos, kad tuokart buvęs klebonjoje ir girdėjęs Žąsinų kalbą su klebonu), Liandsbergas Žemkalnis paėmė Joną pas save neva raštininkauti. Pas Žemkalnį Jonas pramoko lietuviškai rašyti ir susipažino su Jurgiu Bieliniu, kuris dažnai ten atvažiuodavo. Pas Žemkalnį dažnai suvažiuodavo lietuvių inteligentų: Jablonskis iš Mintaujos gimnazijos, gydytojas Kazys Jasinskis ir kiti. Pamatę Jono gabumą mokslui, norėjo jį leisti į Mintaujos gimnaziją, nes jo tėvai neturėjo iš ko mokyti, bet jie, labai mylėdami savo Jonelį, bijojo, kad ponai jo už savęs neparduotų valdžiai, "nes jiems dabar blogai einą". Toliau tie patys inteligentai įkalbėjo Joną eiti į kaimą mokyti vaikus lietuviškai. Jis sutiko". [8] Jonas Žąsinas kurį laiką apie Linkuvą mokė vaikus lietuviško rašto, platino draudžiamą spaudą. Jis - vienas žinomiausių Linkuvos apylinkių knygnešių, spaudą platinęs iki jos draudimo panaikinimo. Landsbergių namuose vyko ne tik susirinkimai svarbiems "Varpo" bei kitų lietuviškų laikraščių reikalams aptarti, čia būta ir pasilinksminimų, kurių metu susipažindavo jaunieji Lietuvos patriotai. Landsbergių namuose Pranas Mašiotas sutiko savo būsimą žmoną Mariją Jasienskytę. Ir dar vienas faktas iš G. Landsbergio Linkavičių laikotarpio. Gabrieliui teko piršliauti iš Steigvilių kaimo kilusio Rozalimo miestelio vaistininko Aleksandro Januškevičiaus vestuvėse. Piršlio nuopelnas, kad vestuvės savo apeigomis, tradicijomis ir iškilmių metu pasakytomis kalbomis buvo labai lietuviškos. Jos vyko Rozalimo miestelyje. Vestuvių momentai įamžinti M. Čepo knygoje "Molio Motiejaus užrašai": "... dėl vestuvių iškilmingumo ir dėl Aleksandro (jaunojo - aut. J. G.) patriotiškumo buvo pakviestas piršlys Gabrielius Landsbergis, Joniškėlio dvaro ir palivarkų savininko, didiko Karpio įgaliotinis, gyvenęs nuo Rozalimo užu 4 mylių, Linkavičių palivarke, pastaruoju metu susidomėjęs mūsų bajorų - dvarininkų litvomanija ir palankus "Auszros" ir "Varpo", redaguoto Varšuvos studento Vinco Kudirkos, šalininkams. Paberniai - brolis Karolis, dar jaunas Rozalime praktikuojąs daktaras Polujanskis, taip ir aš ir du vietiniu bajoraičiu, su kuriais Aleksandras buvo čia susipažinęs. Pamergės - jaunikio abi sesutės dainininkės ir trys vietinės panelės... Tarp svečių - vietinio dvaro savininkas Bagdonavičius ir jo poniškas urėdas, taip ir Pakruojo policijos viršininkas, rusas su žmona bei sesute. Vestuvėms lietuvišką toną davė piršlys. Jaunosios namuose Landsbergis, autoritetingai vadovaudamas, šūktelėjo lietuviškai: "Gerbiamieji! Jau laikas važiuot į bažnyčią. Žirgai žvengia prie durų. Panelės - pamergės, ponaičiai - paberniai, teikitės poromis paskui mane su jaunikiu ir ponios svočios su jaunąja vykt į bažnyčią!" Šventykloj prie altoriaus sustojusiai porai klebonas piršlio rūpesniu suteikdamas susituokimo sakramentą reikiamus klausimus davinėjęs lietuviškai, ne lenkiškai. Toks, - pasakojo man kolega Ignas, - bene pirmą kartą apylinkėj lietuvio inteligento vestuvėms buvo piršlio duotas tonas - ne lenkiškas, lietuviškas. Nors svečių buvo įvairių, jaunosios tetos namuose, prie ilgo vestuvinio stalo besivaišinant, drąsiai, garsiai lietuviškai snekučiuotasi ir tostai kelti. Tą vakarą pas jaunąją, kitą vakarą pas jaunąjį, ačiū Karoliui su sestėm, lietuviškai prisidainuota. Žinoma, ir šokta, net daug. Piršlys buvo fundijęs, atvežęs iš Linkuvos miestelio garsų muzikantų kvartetą. Piršlys lietuviškai išdrožęs tostą jauniesiems, įkūrusiems lietuvišką - inteligentišką šeimą. Tarp kitų - ir aš kėliau tostą, kad nūn čia įvykęs stebuklas, nes Lietuvoj, lietuvio jaunojo vestuvėse, šnekama, tostuojama lietuviškai... Tuo stebuklu susidomėjo didikas dvarininkas Bagdonavičius ir ponas rusas asesorius. Dėl to juodu pasikvietę pas save: pirmasis į dvarą mane su gydytoju, o antras - piršlį su Ignu į asesoriaus rezidenciją porytdienai. Bagdonavičius, norėdamas ištirt tą litvomanijos dalyką, klausinėjo mus, kodėl nesidedam su lenkais, o varom, jo žodžiu, seperatizmą... Ilgokai, gerdami arbatą, aiškinomės. Pagaliau jis tarė: "Gal ir turite racijos, pagrindą". [9]


G. Landsbergio - Žemkalnio sūnus Vytautas Landsbergis - Žemkalnis (nuotr. centre) su pakruojiečiais švenčia savo šimtąjį jubiliejų. Vilnius, 1993. A. Padoros nuotr.


V. Landsbergio – Žemkalnio sūnus Gabrielius Žemkalnis (nuotr. antras iš dešinės) Pakruojo dvare. 2007. E. Kižienės nuotr.


Landsbergių šeima Linkavičiuose patyrė ir šeimyninę laimę. 1893 m. kovo 10 d. čia gimė ilgai lauktas sūnus (šeimoje jau augo keturios mergaitės) Vytautas, vėliau žinomas architektas. Jauniausioji šeimos atžala su Pakruojo kraštu susijusi ne tik gimimo faktu, bet ir krikšto sakramentu. Jis buvo pakrikštytas Linkuvos bažnyčioje. Krikšto tėvais buvo Marija Jasienskytė (vėliau Mašiotienė) ir jos tėvas Donatas Jasienskis.[10] "Nepaisydamas aplinkinių dvarininkų - bajorų protestų, G. Landsbergis įrašė sūnų į valsčiaus knygą, kur buvo registruojami tik valstiečių vaikai. Tai reiškė visišką atsiskyrimą nuo bajorų luomo ir susidėjimą su valstiečiais. Bajorai pradėjo akcijas prieš G. Landsbergį, "kompromitavusį visą luomą", netrukus buvo gautas nedviprasmiškas vyriausybės "pasiūlymas" iškeliauti iš Lietuvos... Teko palikti namais tapusį Linkaučių dvarą ir ieškoti prieglobsčio kitur. 1894 m. jis išvyko į Maskvą, o žmona su vaikais - sūnumi Vytautu ir keturiomis dukterimis laikinai apsistojo Joniškėlyje". [11] Po tremties sugrįžęs į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. G. Landsbergio gyvenimo laikotarpis Pakruojo krašte baigėsi.


Šaltiniai:

1. Linkuva: Šiaurės Lietuvos švietimo židinys/ red. Dr. Alf. Šešplaukis. Chicago,1978, p. 43. 2. Įžymios Lietuvos moterys: XIX a. antroji pusė - XX a. pirmoji pusė /parengė Dalia Marcinkevičienė. Vilnius, 1997, p. 112. 3. Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1958, t. 14, p. 136. 4. Landsbergis - Žemkalnis, Gabrielius. Raštai. Vilnius, 1972, p. 276. 5. Čepas, Motiejus. Molio Motiejaus užrašai / sudaryt. Danutė Andriušytė - Butrimienė. Vilnius, 2007, p. 193. 6. Mašiotas, Pranas. Kai knygas draudė: apysakos ir apsakymai/ sudarė Kęstutis Urba. Kaunas, 1993, p. 123. 7. ten pat, p. 124. 8. Knygnešys: 1864-1904/ red. P. Ruseckas. Kaunas, 1928, t. 2, p. 140. 9. Čepas, Motiejus. Molio Motiejaus užrašai / sudaryt. Danutė Andriušytė - Butrimienė. Vilnius, 2007, p. 390-391. 10. Įžymios Lietuvos moterys: XIX a. antroji pusė - XX a. pirmoji pusė / parengė Dalia Marcinkevičienė. Vilnius, 1997, p. 114. 11. Kančienė, Jolita, Minkevičius, Jonas. Architektas Vytautas Landsbergis - Žemkalnis. Vilnius, 1993, p. 9-10.