Legenda apie "Pinigų kalną"

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2,8 / 5 (93 balsai)

Mūsų kraštas apipintas legendomis ir padavimais, kurie keliauja iš lūpų į lūpas. Senieji krašto gyventojai išeina amžinybėn, išsinešdami nuostabiausias istorijas, kuriose tikrovė persipina su pasaka, svajonėmis ir viltimis. Šią istoriją apie Joniškio rajono, Satkūnų seniūnijos, Satkūnų miške stūksančią kalvą su akmeniu viršūnėje užrašė Joniškio rajono J. Avyžiaus viešosios bibliotekos bibliotekininkės R. Mačiukienė ir A. Žaliabarštienė.

„Pinigų kalnas“

Joniškio rajono, Satkūnų seniūnijoje esančiame Satkūnų miške, 4-ajame sklype, 22 kvadrate, paėjėjus 300 metrų nuo vakarinio miško pakraščio, apie 60 metrų nuo kvartalus skiriančio kelio, stūkso didžiulis samanomis apžėlęs akmuo. Kadaise jis gulėjo ant čia pat supiltos kalvos, kurią žmonės vadino Pinigų kalnu. Kalną žmonės nukasė, bet akmuo, menantis Napoleono armijos traukimąsi, buvo apipintas legendomis. Jis magiškai traukia nelaimėlius ir smalsuolius. Akmeniu susidomėjo ir prancūzai, ir Lietuvos istorikai. Iš rytų pusės akmens viršuje esanti įduba, pilna žemės, žmonių nuostabai, lieka neapžėlusi nei samanomis, nei žole. Lyg toje vietoje kas mėgtų sėdėti.

Iš vakarų pusės akmuo atsirėmęs į tris baltakamienius beržus.

Kalno ir akmens istorija iš tiesų kvepia pinigais. B. Dundulio knygoje "Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva (1813-1815 m.)" minima, jog 1812 metų gruodžio pabaigoje generolo Makdonaldo vadovaujami prancūzų armijos pulkai traukėsi iš Jelgavos per Šiaulius, Žemaitiją, Tilžės link. Besitraukdami prancūzai žygiavo senuoju Jelgavos - Šiaulių plentu. Būtent šis plentas kadaise ėjo beveik pro pat Satkūnmiškį. Dabar ten - dirbamas laukas.

Nuvargę prancūzų armijos kariai nakvynei taip pat pasirinkę Satkūnmiškį. Armijos gretos buvo išretėjusios, kariai nualinti bado, šalčio, kovų. Gabentas prisigrobtas brangenybes - auksą, sidabrą - nutarta užkasti nakvynės vietoje. Skryniose užrakintos brangenybės buvo sudėtos į iškastą gilią duobę. Ant skrynių paguldytas eilinis nužudytas prancūzų kareivis su visa amunicija, kad jo siela saugotų užkastus turtus ir neleistų bet kam juos iškasti. Ant užkastos vietos kareiviams buvo liepta kepurėmis supilti kalvą, ant kurios vėliau prancūzai užritino didžiulį akmenį.

Keisti nutikimai

Nemažai keistų nutikimų papasakojo Joniškio rajone Satkūnų kaime gyvenanti Joana Ramanauskaitė (gimusi 1923 m.) "Mes gyvename netoli Satkūnmiškio. Vieną vakarą prie pat miško krovėme dobilų kaugę. Neužbaigėm viršūnės, nes pritrūko šieno. Su seserimi, pasiėmusios gūnias, nuėjome parsinešti dar. Jau temo. Netoli Pinigų kalno pamačiau priešais atjojantį raitelį ant gražaus bėro žirgo. Raitelis neištarė nė žodžio, nesigirdėjo kanopų stuksenimo. Išsigandau, norėjau seseriai parodyti. Bet ji nusisukusi buvo ir nepamatė. Kai atsisuko, raitelio nebebuvo. Nežinom, nei iš kur jis atjojo, nei kur nujojo. Reikėjo gi per strėnas tam žirgui uždrožti! Sako, tada būtų pinigai pabyrėję", - tokį atsitikimą papasakojo Satkūnuose, buvusiame Komaro dvare, gyvenanti Joana Ramanauskaitė.

Vieną vakarą, grįžtančias su mama, jas, praėjusias pro Pinigų kalną, vijosi ugnies kamuolys. Marcijanai tada kokie apie 5-keri metai, tai ji nė kiek nebijojusi, o jos mama labai išsigandusi ir kuo greičiau dukrą tempusi namo. Netoli namų kamuolys išnyko.

Vienai Ramanauskų kaimynei taip pat nutikęs keistas dalykas. Anksti rytą, einant į darbą, priešais atsirado medinis volas. Kai mergina pradėdavo eiti greičiau, volas irgi sparčiau imdavęs riedėti. Jei ji žingsniavo lėčiau, ir volas lėčiau riedėjo. Pamiškėje, netoli Pinigų kalno, volas įsmuko į griovį ir dingo.

Močiutei daugiau tokių paslaptingų reiškinių patirti neteko. Bet įvairiausių istorijų ji girdėjusi iš kitų žmonių. "Mano mama Ona Ramanauskienė, gyvenusi Vaineikių kaime, pasakojo, kad jauna būdama vieną sekmadienį per pamaldas išbėgo į mišką pagrybauti. Negerai, matyt, per pamaldas taip daryti. Pro Pinigų kalną ėjo takas į Šilės eglyną. Eidama taku mama pamatė bėgant būrį veršelių. Iš kur jie galėjo atsirasti vidury eglyno? Kaip staiga tie veršeliai atsirado, taip ir dingo. O kaime niekas neatsišaukė, kad kam veršeliai būtų dingę, - toliau porina Joana Ramanauskaitė.

Joanai jos teta, Marcijana Zalogienė, pasakojo, kas jai atsitikę apie 1893-1895 metus. Ėjo uogauti. Žiūri, ogi ant Pinigų kalno akmens kažkokia moteris, apsigobusi skara, besėdinti. Tik atrodė tokia keista, nežemiška - kaip baidyklė. Teta, norėdama būti mandagi, pasisveikino ir užklausė: "Sėdi, cioce?" Keistoji moteris nieko neatsakė, o išsigandusi M. Zalogienė pabėgo. Kitą dieną tą pačią M. Zalogienę, einančią dirbti pas ūkininką, ėmė sekti didžiulis šuo. Niekam nieko jis nedarė, tik bėgo paskui. Vėliau jis dingo ir niekas nepastebėjo, kada jo nebeliko.

Bene įdomiausias nutikimas apie 1900-uosius atsitiko Ramanauskų kaimynui. Žmogus ėjo namo, pjovęs šieną, pusryčiauti. Lyg iš po žemių priešais išdygo jauna mergaitė. Rankose ji laikė kaspiną. Vyriškio mergaitė paprašė kaspiną perpjauti pusiau. Kaimynas, pasijutęs nejaukiai, mergaitę apėjo ir nužingsniavo toliau. Mergaitė jį dar tris sykius vijosi ir prašė kaspiną perpjauti, žadėdama, kad tada jis tapsiąs laimingas. Bet kaimynas vėl nieko neatsakė. Tada paslaptingoji mergaitė tarė: "Šimtą metų gulėjau po žeme ir dar šimtą teks gulėti". Po tų žodžių kažkas suskambėjo, lyg į duobę monetos byrėtų, ir netikėta kaimyno pakeleivė dingo.

Kalnas nukastas

Bėgo laikas, slinko amžiai. Kalnas, slegiamas akmens, ardomas lietaus ir vėjų, vis mažėjo. Aišku, mažėjo ir padedant žmonėms. Buvusi kalva metams bėgant kasinėta vietos žmonių, bet niekas neįstengė pajudinti akmens. Jis ,atrodo, įaugo į žemę. Dabar jau miręs satkūniškis S. Žarkauskas yra pasakojęs, jog apie 1918-1919 metus į Satkūnmiškį buvo atvykusi grupelė švedų. Jie kasinėję apie akmenį ir radę didelę skrynią. Tik niekas nežino, ar ten buvo dokumentai, ar taip visus masinantys pinigai.

Kiek tų pinigų po garsiuoju akmeniu likę, galima tik spėlioti. Mat iš tikrųjų prancūzų armijos užkastą brangenybių vietą žymi tik akmuo. Kadangi kalva buvo supilta iš žvyro, jį gabeno keliams tiesti. Dabar iš Pinigų kalno likęs tik šioks toks pakilimas. Neaišku kiek čia tiesos, bet seni žmonės pasakoja, kad šioje vietoje augo daugiausia visame miške uogų ir grybų, šioje vietoje gausiausiai žydėdavo ievos, lazdynai kiekvienais metais būdavo pilni riešutų. Paslaptingas kalnas ir akmuo traukia ne tik lobių ieškotojus, bet ir gyvenimu nusivylusius žmones. Atsitiktinai ar ne, bet šią vietą, žmonės skaičiuoja, jau pasirinko trys savižudžiai. Ne vienas žmogus ir ne vieną kartą matė keistus reiškinius, keistus gyvūnus ir žmones. Jie nežinia iš kur atsirasdavo ir nežinia kur išnykdavo.

Šaltiniai:

Mačiukienė R., Žaliabarštienė A. „Legenda apie Pinigų kalną“: kraštotyrinis darbas. – Satkūnai, 2002. -11 p.

http://kladoiskatel.5bb.ru/viewtopic.php?id=412

http://www.skrastas.lt/?rub=1143711027& … 1146723140