Lentvario tremtinių istorijos. Apie savą ir svetimą užmaršties dalgį senose vilties pievose

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Eglė Jasiukevičienė

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (68 balsai)


Poeto P. Vaičaičio tikėjimas žmonių širdimi

,,Norėjau aš deimanto grūdus

pagriebti

Nuo žemės, o paėmiau rasą

tiktai.

Norėjau aš laimę ant svieto

pasiekti.

O teko usnių ir dagių pluoštai.

O visgi šiandieną dar myslis

man mena,

Kad svieto žmonelių širdies

vidury

Gražiausi jausmai, supratimai

gyvena

Kaip brangūs žemčiūgai giliam

vandeny..."

,,Dar myslis mums mena"


Tik prasidėjus 2005 metams Onai Kubilytei sukako 80 metų, bet jos šviesi atmintis nepaseno. Moteris daugiau prisimena gerumo ir vilties laikų, bet prie širdies nenoriai prisiliečia ir Sibiro tremties atminties gadynė, sugalvota niūrių svetimšalių, o niekšingai vykdyta kartu su tautos išsigimėliais.


Paskaičiavome taigų baudžiavą


Tremtyje ,, sudegė " Onos Kubilytės 10 gražiausių jaunystės metų. 1948 - aisiais iš Pasvalio rajono Girsūdų kaimo gyvuliniame vagone ilgai riedėjo link Užbaikalės, Vakarų Sibiro nelaisvės ,, persiauklėjimo " didžiulės erdvės, kuri suėdė daug lietuviškų kūnų ir sužalojo dar daugiau tautinių sielų. Šiandien jau laisvos Lietuvos ,, sovietukų palikuonys " slapta svajoja, kad juos nuo atminties kirvio išgelbės tremtinių senatvė, o vėliau giltinėlės dalgis. Tad šienaujama atmintis senu surūdijusiu dalgiu, kad net pakelės akmenys rūksta.


Tėviškė ir vėjas


Aukštaitija. Upės. Kalvos. Nedideli ežerai. Tankūs miškai. Onutė augo tarp septynių brolių. Tėveliai - ūkininkai Jie buvo turtingi, vadinasi, protingi, o tai reiškė pavojų Tarybų Lietuvos raudoniems vadams. Šalin supratingą Lietuvos ūkininką, ir bus rojaus ,, kolchozai ", kur kolektyvinėmis virs ir moterys - motinos. Na, ši socializmo - komunizmo pasakaitė neišsipildė, bet ,, visaliaudinis turtas " buvo tveriamas lietuvio ūkininko prakaito, kraujo ir gyvybės sąskaita.

Onutė mokėsi Girsūdų pradinėje mokykloje. 1942 metais baigė Joniškėlio žemės ūkio mokyklą. Karas baigėsi ir Lietuvos kaime prasidėjo tai, ką viršuje priminėme.

Ištekėjo 1945 metais, bet ,, vaduotojai " neužmiršo, kad Onutė - pasiturinčių ūkininkų dukra. Tai ją su tėvais į Sibirą, ir jokių išimčių ,, kolchozų liaudies " politikoje.

Sibire kirto miškus ir plukdė rąstus. Su visais tremtiniais kentė alkį ir šaltį.

Barakuose gyveno vien lietuviai. Ilgėjosi Tėvynės ir lietuviškos juodos duonos, bet neužmiršo lietuviškos dainos. 1958 metais grįžo į Lietuvą.

Tėviškėje šeimininkavo vėjas, juodvarniai ir neteisybė. Į Lietuvą Onutė atsivežė dvi dukras.

Onutė Kubilytė su vyru ir dukromis Sibire


Tarp mūsų


Ten neblogi žmonės išnuomojo namą. Tėvai liko Grigiškėse. 1963 metais Onutės šeima apsigyveno Lentvaryje. Onutė darbavosi Lentvario ligoninėje, paskui vaikų darželyje. 1980 metais išėjo į pensiją. 1998 m. Anapilin palydėjo vyrą.

Jauniasnioji dukra Amerikoje, vyresnioji - Kaune.

Toks tremtinės likimas. Kaip viena ilga dienelė, kada rytą saulė, per pietus audra, o vakare kažkas kitkas.


Jasiukevičienė, Eglė. Apie savą ir svetimą užmaršties dalgį senose vilties pievose. - Iliustr. // Vilnijos kronika. - 2005 m. kovo 18-24 d.

Nuotraukos iš šeimos archyvo.