Lentvario tremtinių istorijos. Laiko neužgydomos žaizdos

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Ieva Počepavičiūtė


1948 m. gegužės mėn. Ypatingojo skyriaus leitenantas Seninas pasirašė įsakymą, atėmusį Antaninai Mačionienei ir jos penkioms dukroms - Aldonai, Danutei, Girdutei, Onai ir Irenai tėvynę Alytaus apskrityje, Daugų valsčiuje, Atžalyno kaime...

Šeimos galva, - parašė rusas leitenantas, atsibastęs vaduoti lietuvių, - Antosia, nes ūkyje vyriškos rankos nematyti nuo 1938 metų. Antaninos vyras Silvestras žuvo per nelaimingą atsitikimą medžioklėje. Kaltas buvo brolis Kazys. Leitenantas Seninas toliau nurodo priežastį, dėl kurios Mačioniai bus tremiami į ,, tolimus Rusijos pakraščius ", tarp kitko, blogio imperijos užkariautus prieš keletą šimtmečių...

Dėl to leitenantas kaltina Antaninos vyriausiąjį sūnų Kostą Mačionį, pasak čekisto, nukautą banditą.

Iš tiesų Kostas buvo partizanas, o jo sesuo Aldona - ryšininkė.

Šios šeimos likimas išties nedėkingas. Tiek žinoma...

Šiandien padedant lentvariškei tremtinei Onai Mačionytei - Čirienei galima tik išvesti baisią ir mistinę sąsają tarp tėčio Silvestro Mačionio ir jo vyriausiojo sūnaus Kosto išėjimo į amžinąją kelionę. Galbūt tėtis šaukėsi beviltiškai besikaunančio sūnaus, kuris turėjo kristi nuo tautos niekšų kruvinų rankų?

Tai buvo 1954 metais lapkričio penktą dieną. Antaninos Mačionienės šeima slapstėsi pas kaimynę Moniką Golštinienę. Ten ir atėjo partizanai Vaclovas Voveris - Žaibas (grupės vadas), Kostas Mačionis - Žvalgas ir Jonas Dusevičius - Svajotojas. Visi Daugų valsčiaus vaikinai, karštai mylėję Lietuvą, ypač savąją Dzūkiją! Ji kantriai slėpė juos savo miškuose ir gaivino švarutėliu pušų oru.

Buvo pavargę. Ypač Jonas. Jam už diržo kabėjo sunkus kovinis pistoletas. Ir atsitik taip, kad Jonui - Svajotojui persiaunant batus, ginklas iškrito ant grindų. Pasigirdo šūvis. Jis kliudė Svajotojui koją, o Kostui kulka pataikė į pasmakrę - į tą pačią vietą kaip ir tėčiui Silvestrui žiemos medžioklėje. Kostas krito iš karto. Jonas puolė žudytis! Labai gailėjo kovos bičiulio. Bet moterys išgelbėjo jam gyvybę...

Šito nežinojo leitenantas Seninas, bet jis žinojo kitką - ,,Smeršo" kapitono Mazajevo pasirašytą dokumentą, kur pagal sąrašą Kostas Mačionis - antras. (,,Smeršas" - mirtis šnipams - vienas tų metų sovietų armijos kontržvalgybos padalinių su budelio įgaliojimais).

Tame sąraše - 16 vyrų, pasak kapitono, išsilaisvinusių iš Kauno kalėjimo 1941 metais birželio 23 dieną. Kapitono sąrašas pavadintas: Lietuvos partizanų 2 Daugų būrys (,,Geležinis vilkas"). Štai kas buvo Kostas Mačionis atėjus į Lietuvą sovietų Stalino laimei! Dzūkas - patriotas, vėliau pasipriešinęs sovietų mobilizacijai, slėpėsi, kartą įvarytas į bažnyčią, bet parapijiečių neišduotas, ir tada, pabėgęs iš mirties glėbio (1941 05 23), tvirtai pasakęs: ,,Gyvas čekistams niekada nepasiduosiu!"

Žvėriškai Kostą tada Kaune mušė. Grįžo mėlyna nugara, išbalęs ir nusilpęs.

Ir prie nacių išliko lietuvis. Kartą su motiną Antanina ir sesutėm į savo namus priėmė kaimyninio dvaro šeimininkus -žydus Sankus. Taigi vokiečių laikais Antaninos Mačionienės sodyboje gyveno keturi žydai, tarp jų - mažamečiai Leibukas ir Simukas. Juos slėpė ir rizikavo. Gera buvo mama Antanina. Bet kurią minutę galėjo įvykti išdavystė, bet ji neįvyko, nes kaimynai Degėsiai ir dėdės Kazio Mačionio šeimina buvo seno lietuviško kraujo. Bet pavojus kasdien tykojo.

Tuomet Onai Mačionytei - Čirienei ėjo devinti metai. Ji prisimena, kai mama Leibuką ir Simuką perrengė mergaitėmis. Kostas įsidarbino Dauguose pas vokiečius draudimo agentu. Gaudavo įvairiopos informacijos. Pastebėjo, kad sodyba sekama. Dažnai neramiai lodavę šunys. Sankai susirado kitą patikimesnę vietą, Simuką palikę Mačioniams. Jis gyveno iki 1943 - ųjų pavasario.

Po keleto metų Sankienė grįžo į Atžalyno kaimą pasiimti drabužėlių. Pasakojo, kad visi žuvę. Po karo gyveno Vilniuje, Onos sesers Aldonos sutikta apsimetė nepažįstama. Šitaip ji atsidėkojo už lietuvių šeimos pasiaukojimą ir gailestį žydams - kaimynams... Tai neatitinka tos pagarbios nacijos moralės, visada pripažįstančios kilnią atmintį ir pagarbą pilietinei rizikai... Bet tiek to.

Partizaną Kostą Mačionį pasišaukė tėtis, o Antaninos šeima leitenanto Senino įsakymu gyvuliniais vagonais išriedėjo Sibiran.

Lentvariškė Ona Mačionytė - Čirienė vis prisimena maištingą savo paauglystę: Ona kartu su pussesere Gene Mačionyte iš Daugų gimnazijos nešdavo Lenino ir Stalino portretus ir slapta juos skandindavo Daugų ežere. Taigi ne vien dėl ,,Geležinio vilko" partizano Kosto Mačionio riedėjo į taigą! Nors, mena Ona Čirienė, dėl anų portretų jų niekas ir neįdavė. Mokyklai vadovavo tikri lietuviai - Kubilius ir Juočbalys, ne judai...

Dabar nusišypso Ona Mačionytė - Čirienė, likimo gerokai nuskriausta, bet niekada nepraradusi tikėjimo į Dievą ir Tėvynę. Šiurpūs prisiminimai niekada nesukėlė keršto ar atpildo troškimo. Ar stribai, pagrobę maistą kelionei į Sibirą, liko laimingi ir gyvi - tik nekaltas klausimas. Kita vertus, kaimynai Degėsiai ir kiti, skubiai atnešę duonos, po šimtą metų Lietuvoje tegyvuoja!

Tik atvykę ,,į tolimą Rusijos pakraštį" po trijų savaičių, Ona ir kiti po paros, išėjo taigos rankiniu pjūklu pjauti.

Ir tik po Lenino ir Stalino skandinimo Daugų ežere praėjus 42 metams - 1990 - aisiais - Lietuvoje vėl atgijo senolio Mindaugo valstybė, pavadinusi tas juodas dienas gedulu ir viltimi.

Buvo jaunystė. Buvo viltis. O į gedulą dabar lietuvis tik širdimi kreipiasi...

Tėvai ir partizanas Kostas Mačionis ilsisi Daugų kapinėse. O aukštai tas pats žydras dangus...


Počepavičiūtė, Ieva. Laiko neužgydomos žaizdos. - Iliustr. // Trakų žemė. - 2000 m. birželio 10 d.