Lentvario tremtinių istorijos. Sibiro uolų užgrūdinta lentvarietė

Iš „Graži tu mano“.

Eglė Jasiukevičienė

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5 (58 balsai)

Kažkas gal išgirs mane,

gal paskui man pasakys:

žegnokimės gimtine,

ja prasiplaukim akis, -

kad būtų visi jos darbai,

visa ugnies Lietuva

sunki mūsų rankoms - labai,

labai mūsų meilei - lengva.

J. Marcinkevičius

Lentvaryje jau daug metų gyvena, šiemet gegužės mėnesį atšventusi garbingo amžiaus - 80 metų jubiliejų M. Šileikienė, kuri tarp Sibiro uolų praleido 10 metų, kentėdama šaltį ir baimę, badą ir sunkų darbą. O buvo taip...

Su drauge Lentvaryje

Marija Šileikienė gimė Trakų rajone Onuškio valsčiuje Vergakiemio kaime, kaip ir daugelis tais laikais, ūkininkų šeimoje. Ji turėjo 1 brolį ir 2 seseris. Jos tėvai vertėsi žemdirbyste, turėjo gyvulių. Mergina mokėsi Žilinų pradžios mokykloje, vėliau - Aukštadvario gimnazijoje. Dotnuvos žemės ūkio aukštojoje mokykloje įgijo agronomės specialybę, kuria, deja, nebespėjo pasinaudoti, nes 1948 metais, kartu su motina, buvo ištremta į Sibirą (Krasnojarsko kraštas, Partizanų rajonas, Dizo kaimas). Tėvo ir brolio tuo metu jau nebuvo, o sesuo, tik atsitiktinumo dėka, liko Lietuvoje.

Prieš karą Marija susitiko savo išrinktąjį ir 1938 m. ištekėjo. Tačiau šeimynine laime džiaugėsi neilgai, nes 1946 m. vyras žuvo per autoįvykį. Vaikų šeima taip ir nesulaukė.

Sibire M. Šileikienė praleido 10 metų. Gyvenimas jos nelepino: kartu su mama ir kitomis lietuvių šeimomis gyveno barakuose, kentė šaltį, badą, dirbo labai sunkius darbus. Gyvenant tokiomis sąlygomis dažnai tekdavo imtis įvairių darbų, pvz., kartu su vyrais ji pjovė medžius, susitarusi su prižiūrėtoju ir gavusi traktorių (kartu su kitomis šeimomis) išrovė kelmus, išarė pūdymus, išpjovė dalį miško ir pasodino bulvių. Tai buvo ne vienintelis maistas. Taigoje augo daug kedrų, tai tų medžių riešutus lietuviai ir valgė, ne kartą teko maitintis žole.

1957 metais Marija su mama grįžo į Lietuvą, tačiau savo namų jos nerado, todėl teko apsigyventi tetos namuose Kaune. Tais pačiais metais jos persikėlė į Lentvarį, kur Marija įsidarbino Lentvario kilimų fabrike audėja, vėliau - mašiniste, t.y. pjaustė juosteles, kuriomis buvo audžiami juosteliniai kilimai. Šį darbą ji dirbo 15 metų kartu su savo draugėmis M. Žarnovska ir L. Kulikauskaite.

Marija su mama

1972 m. Šileikienė perėjo dirbti į Vilniuje esančią gamyklą ,, Spindulys ", iš kurios 1978 metais išėjo į pensiją. Moteris dažnai prisimena ne tik tremties baisumus, bet ir tai, kad mėgo šokti ir dainuoti, skaityti knygas. Ji nuolat galvoja apie savo giminaičius (pusbrolius ir pusseseres, jų vaikus ir vaikaičius), kurie gyvena Amerikoje. Po tremties ji labai norėjo vykti pas juos į svečius, tačiau tų metų valdžia neleido to padaryti. 1988 metais stipriai pablogėjo sveikata, todėl minties vykti į tolimąją Ameriką teko atsisakyti.

Tačiau Lietuvoje ji neliko viena, Kaune gyvena jos sesuo, kartais atvažiuoja svečių iš užsienio.

Marija daug skaito, domisi mūsų gyveno naujovėmis žiūrėdama televizorių ir klausydama radiją, moka gražiai siūvinėti.

Linkime jai garbingo jubiliejaus proga daug gražių ir saulėtų dienų, stiprybės, ištvermės ir sėkmės tolimesniame gyvenime.

Jasiukevičienė, Eglė. Sibiro uolų užgrūdinta lentvarietė. - Iliustr. // Vilnijos kronika. - 2003 m. liepos 11-17 d.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo.