Lentvaris - Dzūkija - Sibiras

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Eglė Jasiukevičienė

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (41 balsai)


Nelengvas darbas - buvimas.

Reikia ištvermės ir kantrybės.

Jei kas ir paremia,

tai tik gyvenimas:

stovi tik menkas,

sulytas,

vėjų perkoštas,

kad negali

abėjingas pro jį praeiti.

Paimi, įsidedi, šildai

ir net nepamatai,

kad išauga i vilką.


J. Marcinkevičius.


Kiekvienas žmogus, kiekviena būtybė yra vertybė. Be žmonių nebūtų pasaulio, nebūtų valstybių. Kiekvieną žmogų reikia saugoti, branginti.

Mūsų mieste gyvena daug įdomių, patyrusių gyvenimo sunkumus žmonių, nublokštų į įvairias pasaulio vietas, tačiau vėl sugrįžusių į savo gimtinę. Viena iš jų - buvusi tremtinė Ona Černiauskienė, šiuo metu gyvenanti Lentvaryje.

Ona gimė Varėnos rajone, Meškučių kaime. Šeimoje augo dar 3 broliai. Ji baigė 4 skyrius, o toliau mokytis nespėjo, nors ir labai norėjo, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tačiau skaityti ir rašyti Ona išmoko, to ir užteko. Ji ir taip sugebėjo įsitvirtinti gyvenime, nes buvo darbšti, ištverminga, optimistiška, atkakli.

Onutės tėvas A. Smetonos prezidentavimo laikais buvo išvykęs į Argentiną uždarbiauti, kaip ir dauguma lietuvių. Uždirbęs pinigų grįžo į Lietuvą ir nusipirko žemės.

1951 m. Onutė buvo paauglė, kai jai teko patirti karčios tremties dalią. Karo metais dauguma lietuvių partizanavo. Įtarus, kad Mickevičių šeima jiems padeda, buvo išvežta į tolimąjį Sibirą. Mickevičius išsiuntė į Irkutsko sritį, Čeremkovo rajoną, Griševo gyvenvietę. VIsa šeima: 2 broliai, brolienė su vaikais, pateko ten.

Tėvas jau 1948 m. buvo miręs. Nuvykus į Sibirą, po 2 mėnesių ir mama. Onutė liko su broliais, kurie ją augino, padėdavo. Vyresnysis brolis dirbo šachtoje, kur kasė anglį, o kitas - statybose. Pati Ona tvarkė geležinkelio bėgius, juos klojo. Tai buvo sunkus darbas, bet stipri mergaitė viską ištvėrė. Jai teko dirbti ir tarybiniame ūkyje, kur ravėjo, kasė bulves. Taip užsidirbdavo gyvenimui.

Ona (kairėje) su draugais Sibire


Ona Černiauskienė ir dabar prisimena, kaip jai padėjo viena moteris, su kuria ji iki šiol palaiko ryšį. Toji moteris buvo siuvėja, todėl jai pasiuvo ir padovanojo suknelę.

Taip tolimajame Sibire prabėgo net 9 metai. 1960 m. ji sugrįžo į Lietuvą (Varėnos rajoną) pas brolį. Sužinojusi, kad Lentvario kilimų fabrike trūksta darbuotojų, persikėlė į Lentvarį, kur iki šiol gyvena. Visų pirma ji įsidarbino statybose, po 8 mėnesių tapo juostelinių staklių audėja. o 1972 m. žakardinių kilimų staklių užtaisinėtoja, kol 1995 m. išėjo į pensiją.

Ona (viduryje) Sibire


1961 m. ji ištekėjo. Su vyru J. Černiausku susipažino Lentvaryje, nors jis pats kilęs iš Dzūkijos krašto. Šeima užaugino 2 sūnus ir dukrą. Pati neturėjusi galimybių mokytis, ji labai džiaugėsi savo vaikus leisdama į mokslus. Visi vaikai ir vaikaičiai gyvena Lentvaryje. Sūnus Gintautas, kaip ir mama, dirbo Kilimų fabrike, o marti Daiva ir dabar ten tebedirba, tęsia šeimos tradicijas.

Jonas ir Ona nuo 1995 m. pensijoje. Moteris turi gerą balsą, dainuoja Lentvario miesto tremtinių chore, dažnai dalyvauja ir koncertuoja įvairiuose renginiuose. Tai jos pomėgis.

Gyvendama Sibire, kartu su kitais lietuviais dainuodavo lietuviškas, dzūkiškas dainas. Tai leido prisiminti tėvynę, puoselėti lietuviškas tradicijas, įkvėpdavo viltį. Patyrusi daug sunkumų, vargo, dabar ji džiaugiasi savo šeima.

Nepriklausomybės metais Lietuvoje yra išleista daug knygų apie tremtį, Ona Černiauskienė įsigijo enciklopedinę knygą ,,Tremties ir įkalinimo vietos", kur surašytos visos Lietuvos žmonių trėmimo vietos. Tai jos relikvija, prisiminimai apie tamsią praeitį.

Linkime Onutei Černiauskienei, jos vyrui Jonui, kitiems šeimos nariams sėkmės gyvenime, ištvermės, stiprybės.


Jasiukevičienė, Eglė. Lentvaris - Dzūkija - Sibiras. - Iliustr. // Vilnijos kronika. - 2003 m. liepos 18-24 d.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo.