Levo Jatkausko pasakojimas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (55 balsai)

(Levas Jatkauskas g. 1913-03-19)


1938 metų birželio mėnesį Butrimonių parapijos bažnyčioje apsivedė su Jegerskaite Ona.

Jis buvo jau vyras „po ūsu“ 25-erių, ji – gražuolė, jaunutė 19-metė. Susipažino giedodami bažnyčios chore. Gyvenimą pradėjo Tabalenkos kaime pas tėvus.


Marčiose

Jaunoji Jatkauskienė Ona atitekėjo į marčias be didelių kraičių. Atėjo ant 7 ha žemės. Laikė gyvulius, šeimininkavo namuose, augino vaikus. Nors abu Jatkauskai yra kilę iš gausių šeimynų, jiems dievas davė tris vaikus. Du sūnus ir dukterį. Gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Patys pasistatė savo namus. Per gyvenimą du kartus sudegė, liko kaip stovi. Geri kaimo žmonės padėjo kas kuo galėdami. Tuometinė kolūkio valdyba padėjo pasistatyti naujus namus, ūkinį pastatą, garažą. Ir šiandieną Jatkauskų namai patys gražiausi Tabalenkos gyvenvietėje. Levas ir Ona laimingi kartu sulaukę senatvės, išleidę į gyvenimą savo vaikus, džiaugiasi 9 anūkais, 7 proanūkiais.


Levukas

Tabalenkos kaimą prisimena nuo vaikystės. Kaimas susidaręs iš 21 kiemo. Namai buvo „menki“, ant kaminų matėsi užmauti seni kibirai. Mokykla buvo pas Dudavičių Joną. Čia gyvenantis mokytojas, pirmasis įsigijo radiją. Kaimo vyrai ėjo talkinti iškeliant antenas, o kai mokytojas nusivedė parodyti radiją, Levas nusivylė pamatęs ne radijo imtuvą, bet tik ausines.

Geriausias ūkininkas tais senais laikas buvo Vabuolys Juozas. Jis pirmas kaime savo sūnui nupirko dviratį už 500 litų.


Anksčiau linksmiau gyvenom...

prisimena Levas. Vyrai susieidavo vakarais kortavoti, moterys su vaikais – pasišnekėt. Ir nebuvo jokių apkalbų, jokių piktumų. Jeigu kaime vykdavo vestuvės, į jas eidavo kviesti ir nekviesti. Džiaugsmas būdavo visam kaimui, visi norėjo pamatyti jaunikį ir nuotaką. Visiems rūpėjo kas ateina į žentus ar į marčias.

Jeigu kaime kas mirdavo irgi visas kaimas eidavo į šermenis. Šliūbas, laidotuvės, krikštynos – viskas vyko Butrimonių bažnyčioje. Žmonės vieni kitiems padėdavo, linksmiausi susiėjimai – talkose. Pas ką talka, tas gaspadorius samdė muzikantus. Viso kaimo vyrai mesdavosi pinigus šokiams (taip vadinamoms vakaruškoms). Būdavo jeigu gerai surenka pinigų, tai muzikantai atgrodavo 3-4 vakarėlius už dyką. Geriausi kaimo muzikantai buvo Čereškevičiai – tėvas ir du sūnūs. Į vakaruškas Tabalenkon rinkdavosi jaunimas iš aplinkinių Raubonių, Pušėnų, Peckūnų , Valiūnų kaimų. Linksminosi tais laikais iš širdies, nebuvo girtų, nei muštynių. Žmonės mėgo susiėję padainuoti. Tabalenkos kaime gražiausiai dainuodavo Rubliauskų šeimyna – Jonas, Juozas, Vitas, Stasys, Jurgis ir dvi seserys. Kai uždainuodavo, net lempa prigesdavo. Net gi kunigas kalėdodamas prašydavo Rubliauskų šeimynos padainuoti. Pirmąją žinoma pagiedodavo šventą giesmę, o kai pradėdavo dainuoti partizaniškas, tai be galo. Pats Jatkauskas ir vedžiojo kalėdojantį kunigą. Kaimas buvo draugiškas ir nebuvo tinginių, veltėdžių, pijokų. Nors kaime ir buvo Magdulė, kuri virė ir laikė naminukę, bet jos viralas buvo gera ir stiprus. Nebuvo taip, kaip dabar, kad kas tik netingi, tas pilsto ir pardavinėja, nebijo nei Dievo, nei žmonių.

Tabalenkos kaimas turėjo seniūną, juo buvo Baliukyhnas Jonas. Jis žiūrėjo tvarkos ir dar keliuose aplinkiniuose kaimuose. Seniūnas buvo stiprus, gražaus sudėjimo vyras, turėjo braunyką ir visi jo klausė. Kaimas turėjo savo kriaučių – Jurevičius raišas, „siuvo namuose ir ėjo per žmones“. Jo abu sūnūs sako irgi gerai siuvo. Geriausia pribuvėja buvo Senūtienė iš Pušėnų kaimo. Kai Jatkauskienei atėjo laikas išleisti į pasaulį pirmagimį, Levas bėgte, tekinas bėgo pas Senūtienę. Ligoninė buvo tik Butrimonyse.

Geriausias kaimo kalvis buvo Montvila, amato išmokęs iš Butrimonių žydo.


Ir kuo per gyvenimą aš nebuvau...

Kaimo seniūnas, kai tik susitvėrė kolūkis, pasiūlė Jatkauską į pirmininkus. Visi pritarė ir išrinko. Tos pačios dienos vėlyvą vakarą, Jatkauskų šeimyną aplankė nelaukti ginkluoti svečiai. Įėję su karabinais vyrai paklausė: „girdėjom pirmininku išrinko?“ atsakiau, kad nesisiūliau ir neprašiau. Vienas iš jų pasakė: „jei yra bliūdas putros, tai kažkas pirmas turi pradėti ją srėbti“. Taip ir paliko mūsų namus. Visko buvo. Patyrėme pačius pokario baisumus. Du kartus Levas už „politiką“ sėdėjo kalėjime. Nors sakosi, buvo „pakištas“: „į jokias politikas nelindau, rūpėjo šeima“.

Po pirmininko buvo išrinktas pavaduotoju, revizijos komisijos pirmininku, fermos vedėju, brigadininku. Kažkuris pirmininkas labai siūlė stoti į partiją, net sandėlininko vietą žadėjo. Bet žmogelis visą gyvenimą sąžiningai pragyvenęs, tikru krikščionim buvęs „nenorėjo būt išverstaskūris“. Jei gyveni su dievu, tai velnias nesugundys. Dirbo miške, melioracijoje griovius su kastuvu teko rankomis kasti.


Muzikantas ir šposininkas

„Muzikantas gal ir nebuvau, bet su cimbolais grajinti mokėjau“, – pasakoja Levukas. Ir vestuvėse grodavome, net Raižių totoriai prašydavo. Toks Jakubauskas totorius atėjęs dainuodavo: „Susiedėli mano, kaimynėli mano, jei neduosi išgert, tai eisiu namo...“ „Per vienas vestuves Raižiuose grainome, ot tai totoriukai linksmai šoka. Reikia pamatyt. Galvoju išvesiu pašokdyt totorkutę, tai duosiu jai vėjo. Bet ką tu, nors ir labai stengiausi duot garo, taip , akip jie aš nesugebėjau“ – pasakoja Levas.

Atsimenu, kaip Blaževičius nuo kalno iškrėtė baiką. Pardavė kumelę – nusipirko radiją. Vėliau ir aš iš Raižių pašte užsisakiau radiją. Atsiuntė net iš Rusijos, gal kiek permokėjęs buvau, kad dar ir kvepiančio muilo ruskeliai įdėję buvo. Dar sako rusas negeras buvo, aš nežinojau, kad permokėjau, o jie, kad nebūt permokėta atsiuntė man prekėm.

Kolūkio laikais važinėjau su saviveiklininkais. Ir šokau ir dainavau, ir baikavau.

Kartą pas daktarę nuėjęs ir sakau: „Daktere, žinot, kad labai pavalgęs apetito neturiu“. Dakterė nusijuokė ir išrašė man receptą. Išėjęs iš kabineto skaitau: „10 dx3 kart per dieną, prieš valgį svetimos moteriškės tau reikia...“


Atsiminimus užrašė Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Gervėnų filialo Vyr. bibliotekininkė Virginija Kuzmickienė