Lietuviškojo Punsko dukra

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (30 balsai)

Kaišiadorių rajone Zūbiškių kaime (Palomenės sen.) gyvena moteris, kilusi iš Punsko – Lenkijos miesto, vadinamo lietuvių kalbos sala.


Kaip ji čia atsikėlė? Ką ji veikia? Kas jai yra vaikystės Tėvynė? Kokios tikrosios vertybės?


...kiek toliau nuo pagrindinės gatvės keliukas vingiuoja pas lietuviškojo Punsko dukrą Levitą Gulbickienę, ilgą laiką dirbusią Šilonių pagrindinėje mokykloje, pradinių klasių mokytoja. Ji nesiskundžia ligomis (kaip dažnai linkę vyresnio amžiaus žmonės), nekalba apie rūpesčius (tarsi jų neturėtų), nepeikia šių dienų jaunimo (juk pati didžiąją gyvenimo dalį praleido su mokiniais).

Turinys

Tokia ji – prisiminimuose išlikusi tėvynė

Levita Pinkevičiūtė – Gulbickienė, Vinco, gimė 1934 m. vasario mėn. 26d. Lenkijoje, Suvalkų apskrityje, Punsko valsčiuje, Trakiškių kaime. Tėvai buvo valstiečiai. Turėjo 5,7 ha žemės. Šeimoje buvo šeši asmenys: tėvai, seneliai, Levita ir jos jaunesnis brolis Sigitas.


Moteris gimtinėje tepraleido ikimokyklinius metus, tačiau vaikystės prisiminimai išliko iki šiol. Dar ir šiandien L. Gulbickienė gali išvardinti ten gyvenusių kaimynų pavardes, aplinkinius vietovardžius, pasakoja apie pastatus, miesto vaizdų detales. Labai aiškiai atsiminimuose regimos baltos langinės, mediniai namai, kiemų tvoros, grindinys, vedęs į Punsko bažnyčią, aplinkinės gatvelės ir žmonės – taikiai gyvenę iki II Pasaulinio karo... Paskui pasakojime paminima 1939 m. rugsėjo 1 d.


– Ta dieną, rugsėjo 1d., prasidėjo II Pasaulinis karas. Bet tai sužinojom vėliau, iš pradžių vaikiškas žvilgsnis užkliuvo už, na, tokių kaip policininkų. Jie tą dieną krovėsi daiktus ir kažkur labai skubėjo, nešėsi didelius ryšulius. Man tada buvo 5 metai. Vokiečiai užgrobė Lenkiją. Pagal Molotovo – Ribentropo planą iš Lenkijos buvo išvežami lietuviai į Lietuvą. Lietuvius iš Lenkijos trėmė, valdant rusams Lietuvoje. 1941 m. vasario mėnesį mūsų šeima buvo išvežta iš Lenkijos į Lietuvą. Čia buvome nereikalingi, nes vokiečiai jau buvo užgrobę Lietuvą. Mūsų šeimai teko išskirtinis likimas... Niekur nebuvo vietos, mokyklose taip pat buvome svetimi. Vėl grįžus į Lietuvą rusams, tėvelis nėjo į Tarybinę Armiją. Buvo sugautas. Buvom pripažinti antitarybine šeima. Tėvelio neišvežė į lagerį, o į Tarybinę Armiją, tačiau į tai niekas neatsižvelgė. Mamai, esant neįgaliai, teko rūpintis dviem vaikais. Seneliai jau buvo mirę. Brolis tarnavo pas žmones, o aš būdama vaikas megzdavau (žmonėms), kad prisidurti pragyvenimui. Buvau „bandito“ dukra. Trūko visko: maisto, drabužių, artimų žmonių, kurie liko gimtinėje. Visą laiką svajojau ir sapnuodavau Punską... Vaikystė ir jaunystė buvo labai sunki ir niūri, – viską su smulkmenomis prisimenanti vardina L. Pinkevičiūtė – Gulbickienė.

Penkios pradinės mokyklos

1941 m. pradžioje Pinkevičių šeimą ištrėmė... į Lietuvą. Kadangi žmonėms nebuvo leista apsistoti vienoje vietoje, tai ir vaikai mokėsi, kur galėjo. Atsimena, kad vieną pradinę mokyklą telankė apie 2 mėnesius, o iš viso mokytasi net 5 pradinėse mokyklose. 1949m. pradėjo mokytis Aleksandriškių (Trakų apskr.) septynmetės mokyklos penktoje klasėje. Baigė septynmetę mokyklą 1952m., rudenį įstojo į Kauno pedagoginės mokyklos pirmą kursą. Pasakojimuose labai teigiamai atsiliepiama apie mokytojus, neužmiršti nei vardai, nei pavardės, nei su žmonėmis susiję istoriniai to meto įvykiai. 1956m., baigusi Kauno pedagoginę mokyklą, buvo paskirta dirbti Kaišiadorių rajono Šilonių septynmetėje mokykloje. Joje išdirbo 40 metų. 1997 metais išėjo į užtarnautą poilsį – pensiją. Pradžioje mokiniams dėstė gamtą, geografiją ir istoriją. Vėliau dirbo su pradinių klasių mokiniais. 1978 m. įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto, gamtos – geografijos fakultetą, geografijos specialybę. Įsigijo 3-jų kursų baigimo pažymėjimą. Tęsti mokslų negalėjo, nes reikėjo slaugyti sergančią mamą. 1958 m. sukūrė šeimą. Vyras Jonas Gulbickas. Jis dirbo kolūkyje. Išaugino sūnų ir dukrą. Sūnus Arvydas Gulbickas, inžinierius, dirba ir gyvena Šiauliuose. Dukra Daiva Gulbickaitė – Astrauskienė, gyvena ir dirba Kėdainių rajone, Labūnavoje.

Ten, kur liko teta ir pusbroliai

Gal metai Aleksandriškėse paliko tiek atminimų, o gal pats gyvenimas sudėliojo įvykius taip, kad Levita Gulbickienė tapo pradinių klasių mokytoja ir iki pensijos dirbo pasirinktą darbą. Tik jau ne gimtajame Punske, o Lietuvoje. Na, o lietuviškąjį Punską aplankė tik 1987 metais, susitiko su tėviškėje likusia teta ir šeimas sukūrusiais pusbroliais. Nuvyko ir į vietą, kur buvusi tėvų sodyba. Daugeliui metų praslinkus, nors ten nieko nelikę, galėjusi giminaičiams pasakyti, kur ribą brėžė tvora, kur augo medžiai, kur mindytas namo slenkstis, į kurią pusę žvelgė langeliai...


Ne taip seniai Zūbiškėse lankėsi ir punskiečiai. Tad mokytoja L. Gulbickienė žiniomis apie lietuviškus miestukus Lenkijoje, gali dalintis ir dalintis. Ji sako:

– Ten esančios lietuvių bendruomenės bei kolektyvai stengiasi pirmauti visose srityse: sporte, saviveikloje ir kt. Patys žmonės ten yra tik už santuokas lietuvio su lietuve, kad nenutautėtų.


Paskui priduria, kad vienas giminaitis atvyko į Lietuvą dėl to, jog susirastų lietuvę žmoną. Ir neveltui. Išsirinkęs merginą, išsivežė į lietuviškąjį Punską, kur skamba tolima gimtoji tarmė, aidi saviveiklininkų muzika, o vaikai mokosi Kovo 11-osios gimnazijoje.

Tikrosios vertybės

Mokytoja pasakojo: – Darbas ir gyvenimas kito, kintant politinei situacijai. Ypač tai buvo juntama 1988–1989 metais, plintant Sąjūdžio idėjoms. Visas šis judėjimas jautėsi ir mokytojų ir mokinių tarpe. Didelis pasikeitimas įvyko apie 1989 metus, kai Zūbiškėse prie Neries upės įsikūrė Žaliųjų stovykla. Labai džiaugėmės, kai pamatėme pagrindine gatve važiuojančias mašinas pasipuošusias LIETUVIŠKOMIS TRISPALVĖMIS. Toje stovykloje prie Neries praleidome dvi dienas. Buvo labai daug atvažiavusių, o taip pat ir vietinių žmonių. Moksleiviai žaidė su svečiais įvairius žaidimus, dainavo tautines dainas. Nuotaika buvo pakili, to negalėjau pamiršti. Vykstant atšilimui politikoje, važiuodavau į mitingus Vilniuje. Teko dalyvauti mitinge atvykus į Lietuvą M. Gorbačiovui. Labai didelį įspūdį padarė visą pasaulį nustebinęs BALTIJOS KELIAS. Tik tuomet Zūbiškių žmonės Baltijos kelio nepasiekė – įstrigo Vievyje. Grįžę atgal į Zūbiškes, Paulauskų sodyboje prie kryžiaus uždegėme žvakes, dainavome, giedojome, meldėmės, kad LIETUVA TAPTŲ LAISVA.


Su didžiausiu džiaugsmu sekėme per televiziją Sąjūdžio suvažiavimą Vilniuje, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimą. Visa tai stengiausi perduoti ir savo mokiniams. Atkūrus Nepriklausomybę, buvau pripažinta kaip nukentėjusi nuo 1939 – 1990 metų okupacijų asmeniu. Dabar galiu visada apsilankyti savo gimtinėje – Punske. Šiuo metu laiką leidžiu namuose. Paskaitau knygas, spaudą, savo malonumui ką nors nuneriu, numezgu. Dažnai aplanko buvę mokiniai, draugai.


Mokytoja L. Gulbickienė pataria jaunimui rinkti žinias apie savo praeitį, kol dar yra ko paklausti . Moteris pati tai ypač vertina ir sako, kad nutinka taip, ateina laikas ir nebūna iš ko sužinoti, nėra žmonių, galinčių papasakoti.

Nuotraukos

L. Gulbickienė, 1956 m.


Levita 3 m. amžiaus su tėvais, 1937 m.


Pirmieji darbo metai Šilonyse, 1957 m.


L. Gulbickienė, 2009 m.


Parengė: Onutė Raudeliūnienė