Lietuvos kraštotyros draugija ir jos lyderiai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (223 balsai)

Lietuvių kalbos žodyne žodis „kraštotyra“ apibrėžiamas kaip išsamus ar teminis krašto tyrimas.
Laisvojoje enciklopedijoje VIKIPEDIJA žodis „kraštotyra“ aiškinamas plačiau – „ išsamus ar teminis šalies, regiono ar gyvenvietės tyrimas, atliekamas laisvalaikiu neprofesionalios visuomenės jėgomis. Kraštotyra, kaip pagalbinė istorijos tyrimų šaka yra etnologijos bei kultūrinės antropologijos dalis ir daugiausia apima tam tikros vietovės, regiono gamtos (geologinė sandara, reljefas, dirvožemis, gyvūnija, augalija) ir socialinių reiškinių tyrimą. Kraštotyros veikla daugiausia plėtojama draugijose ir mokyklose. Kraštotyra svarbi mokslui, kultūrai, švietimui, vaikų ir jaunimo mokymui bei auklėjimui.“ Kraštotyrininkas apibūdinamas, kaip krašto tyrėjas.
Negaliu nepacituoti gerbiamo Kazio Kęstučio Šiaulyčio žodžių, kuris savo straipsnyje „Kraštotyros džiaugsmai (1). Gyvenimo meno išmintis“ http://www.versme.lt/dziaugsmai.htm štai ką rašo:<...>

„Kas yra kraštotyra? Manau, tai meilės prisipažinimas savo Tėvynei. Tačiau kraštotyrininkais laikau ne tik tuos, kurie užrašo žmonių pasakojimus, dainas, prisiminimus, ne tik tuos, kurie fotografuoja, matuoja, braižo, piešia. Manau, patys tikriausi kraštotyrininkai yra mūsų kaimų ir miestelių gyventojai. Štai koks nors Antanas pastatė savo kieme koplytėlę Šv. Antanui – tai, žinia, ne vien šventojo garbei, o kad ir meno kūrinys aplinką puoštų, kad kaimynai džiaugtųsi ir kad kraštotyrininkai turėtų ko pasiteirauti.“<...>
Pritariu gerbiamam autoriui, kad tie paprasti miestelių gyventojai yra tikrų tikriausi kraštotyrininkai.
Tačiau sugrižkime į praeitį ir prisiminkime kraštotyros veiklos pradžią. Jau nuo viduramžių žinoma Lietuvoje pavienių kraštotyros atvejų. Mažojoje Lietuvoje XVII a. atsirado kraštotyros veiklos pradmenų. XIX a. pradžioje ja pradėta domėtis ir Didžiojoje Lietuvoje. Kraštotyros problemą kėlė Joakimas Lelevelis, ja domėjosi filomatai. 1812 m. Dionizas Poška įkūrė pirmąjį kraštotyros muziejų Baubliuose. 1816 m. iš Vilniaus universiteto profesorių sudaryta kraštotyros komisija kvietė studentus ir mokytojus rinkti medžiagą iš Lietuvos apskričių.
1855 m. įkurta Vilniaus laikinoji archeologinė komisija XIX a. antrojoje pusėje plėtojo kraštotyros veiklą. 1907 m. kraštotyros veikla rūpinosi įkurta Lietuvių mokslo draugija. XIX a. pabaigoje kraštotyros medžiagą rinko kultūros draugijos „Atgaja“, „Sietynas“, „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“.
Lietuvos Respublikos laikotarpiu kraštotyros veikla suaktyvėjo, tapo organizuota. 1923 m. ir 1925 m. Kaune įsteigtos pirmosios kraštotyros draugijos, vėliau jos atsirado ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Buvo rengiamos ekspedicijos, renkama kraštotyros medžiaga, įvairūs eksponatai, organizuotos parodos, skaitomos paskaitos, kuriami muziejai.
Vienas žymiausių Kraštotyros draugijos organizatorių buvo Šiaulių kraštotyrininkas Peliksas Bugailiškis (http://lt.wikipedia.org/wiki/Peliksas_Bugaili%C5%A1kis). Šiaulių kraštotyros draugijos steigiamojo susirinkimo išvakarėse 1927 m. gegužės 11 d. iniciatyvinė grupė kraštotyros draugijai steigti Šiaulių apskrities savivaldybėje įregistravo Šiaulių kraštotyros draugijos įstatus, kuriuos pasirašė steigėjai: P. Bugailiškis, miesto burmistras Jackus Sondeckis, pradinių klasių inspektorius Kazys Ubeika, savivaldybininkas Julius Švambaris, kunigas Justinas Lapis, J. Bergeris, berniukų gimnazijos direktorius Vaclavas Šliageris.
1928 m. sausio 7 d. Šiaulių apskrities vadyba Kraštotyros draugijai perdavė 1923 m. kovo 11 d. įsteigto Šiaulių Aušros muziejaus steigėjo teises. Tada muziejuje buvo 469 eksponatai. 1938 m. vien istorijos – etnografijos skyriuje jau buvo 6580 materialinės kultūros paminklų. Be to, veikė gamtos, meno skyriai, biblioteka, muziejus buvo ne tik didžiausias provincijos muziejus Lietuvoje, bet ir turėjo nuolatines ekspozicijas. Draugija pirmoji pradėjo krašto kaimų inventorizavimą, atliko smulkų jų aprašymą, ateities kartoms paliko neįkainojamos medžiagos krašto kultūrai pažinti. Daugelio šių kaimų nebeliko po tarybinės valdžios vykdytos plačios laukų ir miškų melioracijos programos. Draugija viena pirmųjų Europoje reikalingą informaciją pradėjo rinkti siūlydama užpildyti anketas.
Šiaulių kraštotyros draugijos iniciatyva 1930 m. sušauktas pirmasis Lietuvos kraštotyrininkų suvažiavimas. 1934 m. draugija pradėjo leisti pirmąjį Lietuvoje kraštotyros žurnalą „Gimtasis kraštas“, kuris savo profesionalumu galėjo varžytis su kitų šalių panašiais leidiniais. Nuo 1930 m. draugijos vardu buvo leidžiamas unikalus Lietuvoje leidinys „Šiaulių metraštis“, kuriame sukaupta informacija naudojamasi iki šiol. 1933 m. nutarta leisti kraštotyros žurnalą. 1935 m. priimta eilė nutarimų ir memorandumų dėl kultūros paminklų apsaugos ir senienų išvežimo. Trečiojo suvažiavimo nutarimus įgyvendino Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (dabar – Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus). Kraštotyros draugijų veikla nutrūko per Antrąjį pasaulinį karą.

1961 m. įkurta LTSR kraštotyros draugija. 1965–1989 m. ji vadinosi Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, nuo 1989 m.– Lietuvos kraštotyros draugija.

Lietuvos kraštotyros draugijos pagrindinė veikla yra krašto tyrimas, visuomeninė muziejininkystė ir leidyba. Metodiškai draugijai vadovauja ir jos veiklą koordinuoja Centro taryba (valdyba) Vilniuje. Draugija turi daugiau kaip 8000 (2006 m.) narių ir jaunųjų kraštotyrininkų. Kraštotyrininkai yra parengę daugiau kaip 9000 įvairios tematikos rankraštinių rinkinių. 2580 darbų yra Lietuvos kraštotyros draugijos saugykloje Vilniuje, daugiau kaip 400 rinkinių perduota Istorijos instituto Etnografijos skyriui, 300 000 įvairios tautosakos žanrų vienetų – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynui.
Didžiulis indėlis į kraštotyros darbų aruode priklauso kraštotyrininkei Irenai Seliukaitei, tarp kraštotyrininkų tituluojamai „kraštotyros karaliene“. Penkiolika metų ji buvo draugijos pirmininkė, o šiuo metu yra pirmininko pavaduotoja.

I. Seliukaitė (http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1308) su kraštotyrininkų ekspedicijomis ir savo iniciatyva apkeliavo beveik visą Lietuvą. Kraštotyrininkės sukaupta medžiaga jau tapo neįkainojamu vadovėliu ateities kartoms. I. Seliukaitės darbas įkvepia bendruomenes aktyviai domėtis savo tėvų ir senelių istorija bei tradicijomis ir patiems aktyviai pažinti savo krašto kultūrą.Kraštotyrininkė paskelbė daugiau kaip 100 straipsnių ir publikacijų Lietuvos etninės kultūros temomis, surengė keliasdešimt parodų apie liaudies menininkus ir kraštotyrininkus, kompleksines specialistų ir kraštotyrininkų ekspedicijas. Šių ekspedicijų dėka parengtas beveik trijų tūkstančių tomų archyvas, perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui. Kartu su kitomis kultūros institucijomis Nacionalinis muziejus pristatė I. Seliukaitę garbingiausiai kraštotyros srityje J. Basanavičiaus premijai gauti. Ypač vertinga ir sisteminga pastarąjį dešimtmetį I. Seliukaitės surinkta medžiaga apie išnykusius kaimus, jos parašyti kino scenarijai, sudarytos lokalinės monografijos, tarp jų leidiniai: „Tverečiaus kraštas“, „Kuršėnai“, „Adutiškio kraštas“, „Šiaulėnai“.
2004 m. nusipelniusiai kraštotyrininkei skirta Valstybinė J. Basanavičiaus premija už reikšmingiausius darbus, susijusius su etninės kultūros plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje.

Turinys


Kraštotyros leidiniai

XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Vilniaus krašte pradėtos rengti kompleksinės ekspedicijos, kurioms vadovavo Norbertas Vėlius – vienas žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų, folkloristas ir baltų mitologų, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas. Iki 1972 m. išleista 10 monografijų, tarp jų: „Zervynos“ (1964 m.), „Ignalinos kraštas“ (1966 m), „Dieveniškės“ (1968 m.), „Raudondvaris“ (1969 m.), „Eržvilkas“ (1970 m.), „Dubingiai“ (1971 m.).

Kraštotyrininkus būrė ir straipsnius rengė geografas, gamtininkas, kultūros veikėjas Česlovas Kudaba (http://www.geografijoskonkursai.lt/Kudaba),
etnografas Vacys Milius (http://www.istorija.lt/html/vmilius.html)
geografas, kraštotyrininkas Rimvydas Kunskas (http://www.sirvintos.lt/lt/veikla/apie-rajona_939/musu-leidiniai_957/sirvintos_992.html ),
kalbininkas, dialektologas Aloyzas Vidugiris (http://www.aruodai.lt/paieska/asmuo.php?AId=1633),
istorikas Antanas Tyla, (http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=383),
etnografas Antanas Stravinskas (http://culture.lt/lmenas/?leid_id=3155&kas=straipsnis&st_id=11331 ),
kraštotyrininkas Juozas Šliavas (http://zeimeliovm.siauliai.lm.lt/?meniu=Apie ) ir kiti.

1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Lietuvos kraštotyros draugija priėmė naują įstatų ir programos redakciją. Kraštotyros veikla plėtojama universitetuose, bibliotekose, mokyklose, kultūros įstaigose.( http://www.smsvb.lt/krastotyrininkai/index.php?/lit/Raida-ir-tradicijos)
Povilo Jonušo ir Petro Venanto Mačiekaus iniciatyva pradėta leisti knygų serija „Lietuvos valsčiai“
(http://www.versme.lt/projektas.htm), išleistos knygos: (http://www.versme.lt/isleistos_knygos.htm ) „Sintautai“, „Obeliai“, „Plateliai“, „Širvintos“, „Žiobiškis“, „Lygumai“, „Stačiūnai“, „Veliuona“, „Raguva“, „Seredžius“, „Kvėdarna“, „Papilė“, „Tauragnai“, „Musninkai“, „Kernavė“, „Čiobiškis“, „Laukuva“( http://www.versme.lt/lygumai.htm ).
Pradėtos rašyti kaimų istorijos, renkami duomenys apie išnykusius kaimus, leidžiamos vietinės monografijos (išleistos 23 knygos). Nuo 1992 m. leidžiama serija „Etnografijos mokslo šaltiniai“, ketvirtinis žurnalas „Mūsų kraštas“. Rengiamos kompleksinės ekspedicijos ir į lietuvių etnines žemes (Kaliningrado sritis, Baltarusija). Kraštotyros ekspedicijos skatina vietose kurti etnokultūrinius centrus. Nuo 1999 m. veikia Šaukėnų kraštotyros muziejus, 2000 m. įkurtas Kuršėnų tautodailės ir amatų centras bei Čekoniškių verbų ir buities seklyčia.


Lietuvos kraštotyros draugijai vadovavo ir vadovauja:

Vytautas Jakelaitis ( http://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Jakelaitis) – 1961-1971 m.;
Vytautas Uogintas – 1971-1979 m.;
Leokadija Diržinskaitė-Piliušenko – 1985–1987 m.;
Vanda Klikūnienė – 1971–1987 m.;
Kazimieras Račkauskas – 1987-1990 m.;
Irena Seliukaitė ( http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1308   – 1990-2005 m.;
Aleksandras Šidlauskas ( http://lt.wikiquote.org/wiki/Aleksandras_%C5%A0idlauskas) – 2005-2011 m.
Nuo 2011 m draugijos pirmininku išrinktas Libertas Klimka – lietuvių fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininkas Lietuvoje.(http://lt.wikipedia.org/wiki/Libertas_Klimka)


Lietuvos kraštotyros draugijos gyvavimo 50-metis


Kraštotyrininkų XII-ame suvažiavime, 2011 m. (Nuotr. Aloyzo Petrašiūno)


2011 m. lapkričio 25 d. Vilniuje, Liaudies kultūros centre vyko 12-asis Lietuvos kraštotyros draugijos suvažiavimas, kartu paminėtas Kraštotyros draugijos gyvavimo 50-metis. Suvažiavimą pradėjęs Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkas Aleksandras Šidlauskas paminėjo, kad oficialioji Lietuvos kraštotyros draugijos įkūrimo data -1961 metai, o 1964 metais įvyko pirmasis kraštotyrininkų suvažiavimas . Tais pačiais metais išleista pirmoji monografija iš kraštotyrininkų ekspedicijos „Zervynos".

Kraštotyros draugijos 50-mečio proga draugijos pirmininkas A. Šidlauskas kraštotyrininkams pristatė naujausią savo kraštotyros leidinį „ BALYS BURAČAS Lietuvos kaimo keliais: gyvenimo ir kūrybos apžvalga.“ Knygoje labai daug įdomių faktų apie Lietuvos kraštotyrininką ir fotografą Balį Buračą. A. Šidlauskas ne tik aprašo, bet ir apibūdina bei parodo šio iškilaus žmogaus kūrybinio darbo prasmingumą, skaitytojui leidžia pakeliauti Lietuvos senojo kaimo keliais, atveria duris į didžiojo kraštotyrininko fotolaboratoriją.


Irena Seliukaitė Kraštotyrininkų XII-ame suvažiavime, 2011 m. (Nuotr. Aloyzo Petrašiūno)


Kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja Irena Seliukaitė kalbėdama akcentavo, kad viešųjų muziejų veiklos pradžia reikėtų laikyti Dionizo Poškos Baublius. Ateinačiais metais minėsime jų gyvavimo 200 metų jubiliejų. Šiai svarbiai datai pažymėti 2012 -ieji šalyje paskelbti Muziejų metais. 1690 metais parašyta Teodoro Lepnerio knyga „Prūsų lietuvis" laikoma pirmąja kraštotyros monografija. Nuo Poškos Baublių prasidėjusi kraštotyros veikla tęsiasi iki šiol. I. Seliukaitė džiaugėsi , kad bibliotekose kaupiama vertinga kraštotyros medžiaga, įvairūs atsiminimai, istorijos, metraščiai. Surinkta medžiaga apie tradicines šventes, renkama tautosaka, nykstančių kaimų istorijos, vietovardžiai, žymių žmonių atsiminimai. Tačiau keičiasi kraštotyros medžiagos saugojimo laikmenos, keičiasi ir darbo pobūdis. O darbų dar yra daug.

Suvažiavime išrinkta nauja valdyba ir pirmininkas.


Kraštotyrininkų XII-ame suvažiavime išrinkta nauja valdyba, 2011 m. (Nuotr. Aloyzo Petrašiūno)


Naujuoju Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininku išrinktas Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, kraštotyrininkas, Jono Basanavičiaus premijos laureatas Libertas Klimka, pavaduotoja Irena Seliukaitė.
Savo kalboje L. Klimka pažymėjo, kad regionuose kraštotyros veikla labai aktyvi, tačiau centre reikėtų veiklą suaktyvinti, naujų technologijų pagalba draugijos veiklą padaryti daugiau matomą ir žinomą. 



Libertas Klimka Kraštotyrininkų XII-ame suvažiavime, 2011 m. (Nuotr. Aloyzo Petrašiūno)


Kiekvienos tautos istorija, kultūra lydi žmogų nuo gimimo per visą jo gyvenimą. Lietuvos kaimas buvo mūsų kultūros maitintojas, ilgus amžius švietęs skaidre buities šviesa. Mūsų senoliai paliko didžiulius dvasios turtus. Šiandien gyvename XXI amžiuje. Nedaug jaunų žmonių, žinančių savo tautos istoriją, papročius ir tradicijas. Todėl kraštotyros paskirtis yra surinkti ir išsaugoti būsimoms kartoms materialines ir dvasines kultūros vertybes, sukaupti jas muziejuose ar bibliotekose. Kultūros institucijos turi prisidėti ugdant mokinių pilietiškumą, istorinę atmintį, pagarbą ir didžiavimąsi savo tauta.

Daugelis Lietuvos kaimų ir miestelių išrašyti istorijos pėdomis, nusėti savitų gamtovaizdžių, pribarstyti jaukių sodybų, apipinti padavimais ir legendomis. Negailestingas laikas daug ką sunaikino, tačiau žmogaus atmintis yra ilgalaikė... O jei ta atmintis užfiksuota knygoje, ji yra amžina.


Aleksandro Šidlausko knyga apie Lietuvos fotografą ir kraštotyrininką Balį Buračą.


Bibliografijos nuorodų sąrašas

Irena SELIUKAITĖ [interaktyvus], [žiūrėta 2011 m. druodžio 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1308


Kraštotyra [interaktyvus], [žiūrėta 2011 m. gruodžio 5 d.]. Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Kra%C5%A1totyra


Kraštotyrininkė įvertinta J. Basanavičiaus premija [interaktyvus], [žiūrėta 2011 m. gruodžio 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/12/01/darb_02.html


KONTRIMAVIČIUS, Tautvydas. Mandagus idėjos karšinimas.
[interaktyvus], [žiūrėta 2011 m. gruodžio 6 d.]. Prieiga per internetą
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-11-29-tautvydas-kontrimavicius-mandagus-idejos-karsinimas/72849


Lietuvos kraštotyros draugija, [žiūrėta 2011 m. gruodžio 6 d.]. Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_kra%C5%A1totyros_draugija


NESAVAITĖ, Rita. Vyko Lietuvos kraštotyros draugijos XII suvažiavimas[interaktyvus], [žiūrėta 2011 m. gruodžio 6 d.]. Prieiga per internetą
http://www.zemaitijosgidas.lt/lt/?cid=45&new_id=93686


PAKRUOJIEČIAI KRAŠTOTYROS SUVAŽIAVIME [interaktyvus], [žiūrėta 2011 m. gruodžio 7 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.pakruojis.lt/content/pakruojieciai-krastotyros-suvaziavime


Šiaulių kraštotyros draugija [interaktyvus], [ žiūrėta 2011 m. gruodžio 7 d.]. Prieiga per internetą:
http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0iauli%C5%B3_kra%C5%A1totyros_draugija


Parengė Audronė BEREZAUSKIENĖ