Lietuvos tūkstantmečiui. Šešuoliai iki ir po 1918-ųjų

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 balsas)

Kęstutis Griškevičius


Nepriklausomybės kūrimosi metai įvairiose rajono vietovėse klostėsi skirtingai, nors turėjo ir kai kurių bendrų bruožų. Peržvelkime tų metų įvykius Šešuoliuose.


Prieš prasidedant tautiniam atgimimui, Šešuoliai jau buvo išmokę skaudžias istorijos pamokas. Dar 1863 metais vykęs sukilimas miestelio apylinkės istoriniuose šaltiniuose įrašytas kaip vienas įsimintiniausių. Tuomet aplink Šešuolius veikė daugiau kaip 300 sukilėlių vienijusi rinktinė, kuriai vadovavo Kęsgaila ir Vislouchas. Tų metų birželio 30 dieną smarkiose kautynėse su rusais žuvo Kęsgaila, užmušta kelios dešimtys sukilėlių ir rusų. Su patekusiais į nelaisvę ir sužeistaisiais rusai elgėsi labai žiauriai - svilinę kojų padus, deginę kūnus, išplėšę akis, pagaliau nukirtę galvas.


Tų metų įvykius vietiniai žmonės atsiminė ilgus dešimtmečius, visomis išgalėmis priešinosi priespaudai. Dar carinės Rusijos laikais Šešuoliuose veikusioje mokykloje po 1905 metų buvo įvesta lietuvių kalba. Iki 1896 metų klebonas Juozapas Lukša sakydavo tik lietuviškus pamokslus. Jam mirus, kunigas J. Balkauskis greta lietuviškų įvedė ir lenkiškus, tačiau jų klausydavosi tik apie 10 šlėktų, gerai supratusių ir lietuviškai. Parapija priklausė Giedraičių dekanatui.


1915 metų rugpjūtį ir rugsėjį į vietovę atžygiavo vokiečiai. Jų okupacijos metais Šešuoliai priklausė Vilniaus-Suvalkų karinės valdybos Širvintų apskričiai. Vietos gyventojai kaip ir visas kraštas buvo alinami prievolių, plėšimų, rekvizicijų, suvaržymų. Šaltiniuose nurodoma, kad nepaisant to, gyvenime būta ir šviesių pusių - 1917 metais parapijos klebonas Jonas Kunigėlis miestelyje įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą ir vakarinius kursus suaugusiems.


1918 metų vasario 16 dieną paskelbus atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, Šešuoliuose prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Miestelis atsidūrė vienoje aktyviausių kovos už nepriklausomybę zonų. 1918 metų pabaigoje ar 1919 metų pradžioje Šešuolius užėmė Raudonoji armija. Jos Pskovo (lietuvių) divizija iš Vilniaus į Širvintas atžygiavo 1918 metų gruodį. 1919 metų balandžio 19 dieną užėmusi Vilnių lenkų kariuomenė aktyvino skverbimąsi į Rytų Lietuvą Širvintų ir Ukmergės kryptimi. Nuo gegužės mėnesio vyko susirėmimai Šešuolių, Musninkų, Gelvonų apylinkėse nepaisant to, kad buvo nustatyta Lietuvos-Lenkijos demarkacijos linija. Karo veiksmuose dalyvavo Ukmergės komendantūros kuopa, VII ir VIII pėstininkų pulkų daliniai. Kovų mastas padidėjo Lenkijai sulaužius 1920 metų spalio 7 dienos Suvalkų sutartį: spalio-lapkričio mėnesiais Šešuolių apylinkėse vyko itin atkaklios kovos.


Pasibaigus nepriklausomybės karui, Šešuoliuose ir apylinkėse dar ilgokai buvo dislokuotos VII pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko dalys.


1919 metų liepos 26 dieną Lietuvos Valstybės Tarybai paskelbus Apskričių sienų ir jų centrų įstatymą, atkurtasis Šešuolių valsčius buvo priskirtas Ukmergės apskričiai, pradėta formuoti vietos valdžią. Valsčiuje pagyvėjo ūkinė veikla. 1922 metais miestelyje buvo 2 ar 3 krautuvės, vilnų karšykla kepykla, vėjo malūnas, mokykla, paštas, policijos nuovada, girininkija, sveikatos punktas, smulkaus kredito draugija. Ją vėliau pakeitė Ūkininkų taupomoji-skolinamoji kasa. Veikė kelių visuomeninių organizacijų skyriai: pavasarininkai turėjo beveik 1000 knygų biblioteką. Šešuolių dvaro centrą buvo įsigijęs atsargos pulkininkas Jonas Variakojis, aktyvus laisvės kovų dalyvis (mirė JAV 1963 metais - aut.). Dvare buvo gražūs rūmai, biblioteka, pavyzdinis ūkis, spirito varykla.


Nors kaip ir kituose valsčių centruose Šešuoliuose oficialiai buvo leista rinktis turgui, dėl nedidelio atstumo nuo Ukmergės ir Želvos, kur tradiciškai vyko aktyvi prekyba, miestelyje turgaus nebuvo arba jis buvo labai menkas. Rinkdavosi tik prekymečiai. Amatai miestelyje taip pat neišplito, nors netolimame Vagilkos kaimelyje XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje nurodyta dirbus 12 puodžių.


Atrodo, kad XX amžiaus trečiojo dešimtmečio antroje pusėje Šešuoliuose įsikūrė kelios žydų šeimos, nes apie 1930 metus miestelio šiaurės vakarų dalyje jie pasistatydino maldos namus. Žydų bendruomenė buvo negausi, jų prekybininkai kelis kartus bandė miestelyje kurtis ir vėliau, bet nesėkmingai.


1923 metų Lietuvos gyventojų surašymo metu Šešuolių miestelyje buvo 40 sodybų su 317 gyventojų, o Kuzilų kaimavietėje - 42 sodybos su 200 gyventojų.


1933 metais sudarytas miestelio ir Kuzilų kaimavietės skirstymo vienkiemiais planas (matininkas J. Bučius). Žemės valdų savininkų surašyta 65, iš jų viena - žydo, dvi - valstybės, be to, aikštė buvo bendra visų ūkininkų nuosavybė. Miestelis su jo gyventojams priklausiusia žeme užėmė daugiau kaip 430 hektarų.


Minėtasis matininkas buvo sudaręs dar du planus, kuriuose užfiksuoti Ukmergės urėdijos ir Šešuolių miestelio, taip pat Šešuolių bažnyčios ir Kuzilų kaimo ūkininkų žemės mainai. Nė viename iš minėtų dokumentų Šešuolių planas detaliau nepažymėtas, skirstymo vienkiemiais dokumente pateikta tik gatvių tinklo schema. Lyginant ją su 1869 metų miestelio planu, galima pastebėti, kad šiek tiek susiaurėjo miestelio centre esanti aikštė, praplatėjo į Ukmergę nutiestas kelias. Knygoje “Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai” apie Šešuolius Algimantas Miškinis rašo, jog miestelio namai tuo metu glaudėsi prie pagrindinės aikštės, trobelės buvo medinės, daugiausia dengtos šiaudais.


Minėtoje knygoje rašoma, kad 1934 metais Šešuolių aikštės vakarinėje dalyje liepomis apsodintoje teritorijoje už gyventojų paaukotas lėšas pastatytas 4 metrų aukščio obeliskas-paminklas “Lietuvos laisvei”. Paminklą projektavo ir statė savamoksliai amatininkai Pranas ir Karolis Račeliai, prižiūrėjo mokytojas Lenskis. Paminklas buvo atidengtas liepos 30 dieną, prie jo pasodinti keturi ąžuoliukai. Kitų šaltinių teigimu, paminklas buvo pastatytas 1928 metais minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį.