Lietuvos tūkstantmečiui. Želvoje neužsibuvo nei rusai, nei lenkai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,8 / 5 (15 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Gilinantis į Nepriklausomybės metų kovas, galima atrasti daug faktų, liudijančių, kad jos pareikalavo nemažai aukų. Kartais sunku išskirti vieną kurią rajono gyvenvietę, nes kovos su bolševikais ir lenkais apimdavo nemažas teritorijas. Taip buvo vykstant Giedraičių-Širvintų mūšiui 1920 metų lapkričio 17-21 dienomis. Šio mūšio įvykiai susiję su dabartinėmis mūsų rajono ir tuometinės apskrities gyvenvietėmis. Minėtieji Giedraičiai carinės Rusijos laikais buvo Ukmergės apskrities valsčiaus centras. 1920 metų rudens įvykiuose įvairiuose šaltiniuose dažnai minima Želva, kurios krašto žmonės aktyviai dalyvavo nepriklausomybės atkūrimo darbe jau 1918-1919 metais. Tuomet Ukmergėje įkurta lietuvių valdžia pavedė Želvos miestelio gyventojui Šalteniui suorganizuoti miestelio miliciją ir jai vadovauti. Knygoje “Mūsų Lietuva” nurodoma, kad lietuvybės veiklą trukdė lenkuojantieji vietos gyventojai, kurie ragino jaunimą stoti į lenkų legionierių gretas ir bandė organizuoti savo P. P. P. (Pozelwianska polska policija - Želvos lenkų policija).


Neprietelių tame krašte tuomet buvo ir daugiau. Netrukus miestelį su apylinkėmis užėmė bolševikai. Pasak minėtos knygos ruošėjo Broniaus Kviklio, netvarkingi bolševikų būriai vertėsi plėšikavimu. Nuėję pas kleboną, įsakę jam atrakinti bažnyčią, apiplėšė kleboniją, labiau pasiturinčius gyventojus. Jiems buvo įsakyta per dvi valandas pristatyti 10 vežimų lašinių ir kitokių maisto produktų. Įkaitu paėmę kleboną ir kai kuriuos gyventojus, grobstė jų turtą. Tas įvykis knygoje aprašomas taip: “Beplėšikaudamos bolševikų pajėgos gerokai išsisklaidė, ir jų Želvoje nebedaug liko. Į miestelio aikštę pradėjo rinktis gyventojai: jų tarpe lyg nejučiomis atsirado ir lietuvių milicija, laukusi ženklo pradėti kovos veiksmus. Tą ženklą davė vienas jaunas žydukas: jis prisėlino iš užpakalio prie miestelio aikšte einančių dviejų bolševikų ir vikriai ištraukė iš pažasties vieno jų nešamą kirvį; žydukas tuojau tuo pačiu kirviu smogė bolševikui į galvą, ir šis parvirto. Nustebęs jo draugas pasijuto nuginkluotas ir apsuptas minios. Pradėjo veikti lietuvių milicija, pasigirdo šūviai. Bolševikų būrys padėgo, palikdamas du sužeistuosius. Jų išplėštus maisto produktus gyventojai parsivežė namo. Sužeisti bolševikai buvo gydomi Želvos daboklėje. Teisėjai paskyrė nesunkią bausmę: išvedė iš miestelio, liepė bėgti ir palydėjo į viršų paleistais šūviais”.


Tuo ši istorija nesibaigė. Netrukus Želvą apsupo kulkosvaidžiais ginkluotas bolševikų būrys, suėmė kleboną, Šaltenį, keletą kitų. O minėtą žyduką suėmė, ilgai kankino. Visus suimtuosius grasino sušaudyti, išvežė į Ukmergę. Kankintas klebonas kunigas Žebrys netrukus mirė. Šie faktai aprašyti 1931 metų “Kario” žurnalo 7 numeryje. O 1920 metų spalio 28 dieną Želvą užėmė lenkai. Tai buvo Giedraičių-Širvintų mūšio kovų dalis. 1920 metų spalio 9 dieną užėmusi Vilnių L. Želigovskio rinktinė, vadinamoji 1 lietuvių ir gudų pėstininkų divizija, spalio 27 dieną pasiekė Želvą. Spalio 28-30 dienomis Lietuvos kariuomenės 1 pėstininkų divizijos pulkai, vadovaujami E. Adamkavičiaus, perėjo į kontrpuolimą ir atsiėmė Želvą su apylinkėmis. Rubikonių kaime apsupus ir sumušus du lenkų kavalerijos eskadronus paimta į nelaisvę nemažai lenkų karių, trofėjų. Knygoje “Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės” jos autorius Antanas Rukša skyriuje “Širvintų stebuklas” rašo: “Lapkričio 18 (1920) 16 valandą 2 pėstininkų pulko 3 kuopos vadas leitenantas Juozapavičius pranešė, kad lenkų raitininkų vyriausios pajėgos yra Perkalių kaimo apylikėje ant kelio Vidiškiai-Alanta. 3 kuopa į pavakarę iš Balninkų pasitraukė į Žemaitkiemį. Apie 22 valandą pulko vadas įsakė I bataliono vadui kpt. Kynui su batalionu dar pasitraukti atgal ir apsistoti linijoje Pašešuolė-Rimeisiai-Lyduokiai. III bataliono vadas vyr. ltn. Butkevičius, pulko vado įsakytas, tuo pačiu laiku pasitraukė iš Želvos į Lyduokius ir išstatė užtvaras Skačiūnų dvare ir Žemaitkiemyje.


Vidiškyje su ligonine stovėjęs pulko vadas ltn. Segalis sužinojo, kad lenkų brigada yra Kurklių ir Didžiakiemio rajone, ir telefonu prašė pulko vado leisti jam su ligonine keltis į Ukmergę. Pulko vadas pranešė Segaliui, kad 8 pėstininkų pulko batalionas atvyko į Vidiškių rajoną, ir tuo tarpu liepė gydytojui Segaliui iš sanitarų, gurguolininkų ir šiaip laisvų vyrų suorganizuoti ginkluotą dalinį ir išsiųsti saugoti tilto per Šventąją. Gyd. Segalis surinko 30 kareivių ir su vienu kulkosvaidžiu juos nusiuntė saugoti tilto ties Radiškių dvaru. Lenkų jojos žvalgai rado tiltą stipriai saugomą ir juo nepasinaudojo”.


Esami istoriniai šaltiniai interpretuoja atskirus kovų su lenkais epizodus. Viename jų pulkininkas, vėliau Anglijoje miręs atsargos generolas J. Smolenskis, remdamasis gausiais lenkų šaltiniais, šitaip aprašė lenkų prasiveržimą prie Želvos: “Dar dvi ar vieną dieną prieš lenkų puolimą, t.y. rugsėjo 22 d., buvo paimti du lenkų kareiviai į nelaisvę. Jie pasakė, kad miškuose yra paruoštos dvi lenkų divizijos puolimui. Jie buvo apklausinėjimui pasiųsti į pulko štabą ir vėliau į divizijos štabą (...) Rugsėjo 22 d. apie 9 val. ryto lenkai staigiai ir stipriomis didelėmis jėgomis puolė 4 kuopos pozicijas prie Želvos kaimo (...) 4 kuopa tuoj buvo išblaškyta. Leitenantas Burokevičius buvo atkirstas nuo savųjų ir liko miške, lenkų užnugaryje. Po keleto dienų šis drąsus ir sumanus karininkas grįžo ir prisijungė prie savųjų drauge su 12-15 karininkų”.


Toliau J. Smolenskis aptarinėja karinių kovų taktiką, kuri, žinia, daugiau įdomi patiems kariškiams. Lenkai tuomet buvo pranašesni, tačiau žinant istoriją galima konstatuoti, kad ilgai Lietuvoje jie neužsibuvo. Šie epizodai iš dalies parodo, kad kovos su lenkais tuomet pareikalavo daug pastangų ir aukų. Žuvusiems tuose mūšiuose Lietuvos kariams 1928 metais pastatytas paminklas Giedraičiuose, jie palaidoti Giedraičių, Širvintų, Ukmergės, Želvos kapinėse.


Pasibaigus kovoms su lenkais, Želva buvo valsčiaus centras. 1923 metais joje buvo 123 sodybos ir 631 gyventojas. Veikė valsčiaus savivaldybė, paštas, mokykla, apylinkės teismas, policijos nuovada, sveikatos ir veterinarijos punktai, buvo įsikūrusios kitos įstaigos. Kaip ir kitose rajono gyvenvietėse, po visų negandų, prasidėjo taikaus gyvenimo laikotarpis, kuris, deja, tęsėsi tik apie porą dešimtmečių.