Lietuvos tūkstantmečiui. Bažnyčios fundatorius - linksmas bajoras Anupras Koska

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (27 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Vidiškių centre stovintis paminklinis akmuo vietos gyventojams ir pakeleiviams primena, kad miestelis skaičiuoja jau šeštąjį šimtmetį. Dešiniajame Šventosios upės krante, prie senojo Ukmergės - Daugpilio kelio įsikūrusi gyvenvietė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1502 metų. Legenda byloja, kad senovėje toje vietoje, kur šiandien įsikūrę Vidiškiai, buvęs miškas. Jame gyveno eigulys Vidiškis, netoli jo apsigyveno žydas Leibukas. Dažnai pas juos apsistodavę pakeleiviai, Leibukas įsteigė parduotuvę. Po kiek laiko buvo nutiestas plentas, apsigyveno daugiau šeimų. Pirmojo gyventojo garbei kaimas buvo pavadintas Vidiškiais. Šią legendą yra užrašiusi Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Vidiškių filialo vyresnioji bibliotekininkė Genė Vaitkūnienė knygelėje “Vidiškių parapija”. Knygelė išleista 2003 metais Vidiškių Švč. Trejybės bažnyčiai švenčiant 150 metų jubiliejų.


Įdomus ir turtingas Vidiškių ir jų apylinkių istorinis paveldas, su juo susijusios asmenybės. Dabartinės seniūnijos teritorijose esantys istoriniai paminklai rodo, kad šiose vietovėse žmonių gyventa jau gilioje senovėje. Dvi Kadrėnų-Dukstynos pilkapių grupės, vadinami kapčiai, esantys Dukstynos miške, abipus kelio netoli Kadrėnų kelio, paskelbti respublikinės reikšmės archeologiniu paveldu. Manoma, kad seniausi pilkapiai siekia 4-tą mūsų eros amžių, o dauguma priskiriami 9-12 amžiams.


Kitas paminklas - Zujų alkas. Jis yra Zujų kaimo šiaurės rytų pakraštyje. Dar viena įdomi istorinė vieta - Zujų gynybiniai įtvirtinimai, esantys kyšulyje ties Mūšios ir Šventosios santaka. Pylimas ir vieta primena laikinus 16-18 amžių kariuomenės stovyklų įtvirtinimus.


Lankytinų įdomių vietų Vidišių seniūnijoje yra ir daugiau: tai ir Zujų pilkapis, Didžiosios apygardos kovų parkas, buvę dvarai. Iš jų daugiau minimas Šventupės (Šventupio) dvaras, kurio teritorija 15-16 amžiuje buvo Vidiškių dvaro lauke, buvusiame ant Ukmergės ir Kurklių pavieto ribos. Pagrindinė valda buvo Vidiškių dvaras kartu su miesteliu, kurie minimi 1492-1506 metų dokumentuose.


Manoma, kad 15-16 amžiuje Vidiškių dvaras, buvęs šalia miestelio, persikėlė į šiaurę ir tuomet jis galėjęs gauti Šventupės vardą. Istorikė Arimeta Vojevodskaitė remdamasi įvairiais istoriniais šaltiniais nurodo, kad 1502 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė Vidiškiams prekymečių privilegiją, ją patvirtino Steponas Batoras. Dvaro centrą valdė bajorai Vidiškiai (Vidskiai),šalia buvo Lopatinskių, Komorovskių, Skapų ir kitų valdos.


Išlikęs 1596 metų Vidiškio dvaro inventoriaus sąrašas, sudarytas mirus Stanislovui Stanislovavičiui Vidskiui ir jo žmonai Hanai Nevidomskai. Dvaro sodyboje tada buvo šviesioji troba su priemene, trys klėtys, pirtelė, kepykla, arklidė, daržinė, didelė pirtis, virtuvės pastatas, klojimas su daržine. Dvaras buvo aptvertas, su įvažiuojamaisiais vartais. Sodyboje laikytos 6 melžiamos karvės, 2 jaučiai, 2 arkliai, 12 kiaulių, paukščių. Tais laikais tai buvo stiprus vidutinis ūkis. Rūbų sąrašas, kuriame įrašyti prabangių parėdų likučiai, leidžia spėti, kad praeityje Vidiškiai galėjo turėti pareigybinių pajamų. Manoma, kad Vidiškis buvo ir pirmosios Vidiškių medinės bažnyčios, statytos apie 1562 metus, fundatorius.


XVII amžiaus pabaigoje Vidiškių-Šventupės dvaras atiteko Junošos herbo Dambrauskams. Jį valdė Vilniaus pakamaris Marcijonas Dambrauskas ir jo žmona Ieva Komorovskaitė. Po tėvo mirties dvaras atiteko sūnums Baltramiejui ir Juozui, vėliau perėjo Ukmergės pilies teisėjo pulkininko Igno-Tado Dambrausko nuosavybėn. 1761 metais jis dvarą, dar vadinamą Vengrovu, pardavė Ukmergės stelininkui Janui Dambrauskui.


Sodyba tuomet stovėjo prie Ukmergės-Kavarsko (Anykščių) vieškelio, į ją patekti buvo galima pro vartų pastatą su viršutiniu aukštu, turėjusiu du nedidelius langus. Šventupės dvarui tuo metu priklausė ir Mūšios palivarkas su karčema prie Mūšios tilto ir dviem labai gerai įrengtais malūnais.


Nuo B. ir J. Damrauskų valdymo iki 1776 metų dvaras buvo nuomojamas. Tuo metu jį valdė Juzefas Toplickis. Dabartiniai dvaro rūmai galėjo būti pastatyti ne vėliau, kaip 1794 metais. Dvaro valdas XVIII amžiuje sudarė Vidiškių miestelis, Mūšios palivarkas ir dvaro centras. Žemėse buvo Blusiškių palivarkas su plytine bei Medinių, Viesniovos, Genetėnų, Kunigėlių, Kopūstėlių ir Vengravos kaimai.


XIX amžiaus pradžioje Šventupės dvaras priklausė Ukmergės maršalkai ir bajorų vadovui Anuprui Koskai ir jo žmonai Hortenzijai. Jie buvo ir naujosios Vidiškių bažnyčios fundatoriai. Dvarą ir parką naujieji savininkai pertvarkė, užveisė sodą.


Tryliktajame kultūros almanacho “Eskizai” numeris straipsnyje “Vilkmergės apskrities bajorų vadovai” rajono kraštotyros muziejaus darbuotojas Raimondas Ramanauskas pažymi, kad A. Koska buvo įdomiausia ir spalvingiausia asmenybė iš visų žinomų apskrities bajorų vadovų. Dar 1834 metais jis apkaltintas dėl neva slapto susirašinėjimo su Varšuvos vyskupu. Jį įskundė žydas Abramas Levinas. A. Koska ir jo brolis Justinas buvo azartiški lošėjai. 1843 metų byloje jis kaltinams kaltinamas pralošęs valdiškus pinigus, gautus arklių pašarui pirkti. A. Koskai buvo keltos kelios bylos dėl muštynių ir žmonių užpuldinėjimų. Bylos būdavo numarinamos, nes manyta, kad A. Koska įbaugindavo Vilkmenrgės valdininkus įtakingais savo ryšiais Vilniaus generalgubernatoriaus aplinkoje. A. Koska kaltintas ir jam priklausiusio Šventupės dvaro baudžiauninkų engimu. Jie būdavo plakami, varomi į darbą šventadieniais, visas vyresnes kaip 14 metų baudžiauninkes dvarininkas išprievartaudavęs. Tačiau šie ir daugybė kitų kaltinimų nuo jo nubėgdavo kaip nuo žąsies vanduo, du kartus jis buvo išrinktas apskrities bajorų vadovu.


Kita vertus, ši spalviga asmenybė minima ne vien iš blogosios pusės. Vyskupas Motiejus valančius rašinyje “Pastabos sau pačiam” yra taip aprašęs Vidiškių bažnyčios statybos istoriją ir pažintį su A. Koska: “Ukmergės parapijoje prie didelio kelio į Dinbargą, buvo medinė filija, Vidiškiu vadinama. Kad ta bažnytėlė bene 1826 m. kažkaip sugriuvo, Ukmergės miesto marčelga, Šventupio ir Vidiškio dvarų tėvynainis Anupras Koška pastatė medinę, prastesnę už gerą daržinę ar pastogę; ten žmonės ilgai meldės. Ilgainiui ir šita ketino apvirsti (...) 1851 m. liepos 17 d. patsai atvažiavau į Vidiškį. Pasipūtęs kaip gaidys, ale doras marčelga Koška surinko kuo ne iš visos apskrities dvarininkus ir būrį žmonių manęs priimti. Visi jie sutiko prie pastogės durų ir įvedė į tamsų, kaip rūsys, trobesį be grindų; dėl to veikiai pakilo tiek dulkių, jog vargiai kits kitą beregėjome. Vyskupiška apeiga palaiminęs visus susirinkusius tariau: “Kodėl gi tai, Mosci Panowie, patys gyvendami rūmuose, Dievą Jėzų Kristų į kalėjimą uždarėte? Kuo geriausias visa ko davėjas nusikalto? Tikuosi jus po mano apsilankymo nuversiant šitą daržinę ir pastatysiant Dievo namus, vertus to vardo!


Šitie žodžiai, nors kiek tiek ir aštrūs ir didžponiams nemalonūs, bet ištarti švelniai, įsiskverbė į marčelgos širdį, nes nuo jo priderėjo filiją palaikyti. Išėjus iš pastogės, kad pasisveikinome ir susipažinome, tarė: “Pabarei mus, Dvasiškasis Ganytojau, tai tiesa, ale, kaip Dievą myliu, teisingai; duodu Jums garbės žodį, kad bažnyčią išmūrysiu”. Nuo to laiko marčelga pasidarė didžiausiu mano prieteliu ir toks išbuvo iki numirė”.


Bažnyčia buvo pastatyta 1856 metais, birželio 9 dieną ją pašventino M. Valančius. Tais metais bažnyčioje įtaisyti vargonai ir varpai, surinkti bažnytiniai indai ir liturginiai drabužiai Vyskupas pasiūlė filiją pakeisti parapijine bažnyčia. A. ir H. Koskos dovanojo klebonijai namus, žemės ir miško, klebonui mokėjo algą, suteikė kitų lengvatų. Parapijai buvo priskirtos dvi teritorijos iš Ukmergės ir Kavarsko parapijų.


Vidiškių Švč. Trejybės bažnyčia - vėlyvojo klasicizmo pastatas. Visi trys altoriai barokinių formų, bažnyčioje yra du dailės paminklai - Anupro Koskos ir Hortenzijos Koskienės portretai. Jie nutapyti 1856 metais. Šventupės dvarą tuo metu valdė turtingas daugelio dvarų savininkas Mykolas Komaras, kuris jį nupirko varžytinėse 1882 metais. Šios giminės šaknys yra Ukrainoje, jie buvo viena garsiausių Panevėžio krašto bajorų giminių, jos atstovai ėjo svarbias pareigas. Ignacijus Komaras 1774 metais buvo Ukmergės žemės teisėjas, Juozapas Komaras 1812 metais buvo Lietuvos kariuomenė pulkininkas Napoleono kariuomenėje, Ji tais metais žygiavo ir per Vidiškių miestelį.


Vidiškių bažnyčios fundatorius A. Koska mirė 1863 metų vasarą Vilniuje. Išlikę atsiliepimų, kad jis dalyvavęs 1863 metų sukilime. Dar anksčiau, 1834 metais, kaltintas ir dalyvavimu 1831 metų sukilime. Iš likusių įvairuose šaltiniuose užfiksuotų faktų matyti, kad A. Koska, jo brolis Justinas nemėgo Rusijos polikikos, ir jų dalyvavimas minėtuose sukilimuose yra nepaneigtas.