Lietuvos tūkstantmečiui. Buvusios Vaitkuškio dvaro didybės prisiminimų nuotrupos

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Tarp rajono dvarų bene labiausiai buvo išgarsėjęs Vaitkuškis, nors garsas apie jį plačiau paplito tik valdant garsiosios Kosakovskių giminės atstovams. Ir ši giminė, ir dvaras, jo gyventojų ryšiai su žymiais to meto menininkais, politikais, ne kartą aprašyti Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose šalyse. Giminės atstovai bendravo su tokiais iškiliais žmonėmis, kaip prancūzų rašytojas Onore de Balzakas, rusų poetas Aleksandras Puškinas ir kitais. Jų gyvenimas, filantropinė veikla - buvo įsteigę ligoninę, prieglaudą, skolinamąją kasą, padarę daug kitų įsimintinų darbų - įkvėpė įvairių epochų menininkus. Vienas pavyzdys -prieš trejetą metų rašytojas Laimonas Inis romane “Paslaptis žino tik moterys” romantiškai aprašė diplomato, literato, tapytojo, architekto Stanislovo Felikso Kosakovskio (1795-1872) ir Sankt Peterburge gyvenusių prancūzų emigrantų de Lavalių dukros Aleksandros de Laval (1811-1886) meilę. Iš žmonos S. F. Kosakovskis paveldėjo didelius turtus - dvarus Penzos ir Simbirsko gubernijose bei vario kasyklas, puikų paveikslų rinkinį. A. de Laval palaikai ilsisi Pašilės kapinėse.


Istoriniuose šaltiniuose pažymima, jog Vaitkuškio apylinkėse gyventa jau akmens amžiuje, o netoli Pašilės esantis Lapiakalnio piliakalnis priklauso vėlesniam, geležies amžiui. Ten intensyviau gyventa pirmajame tūkstantmetyje. Neatmetama mintis, jog šiose apylinkėse stovėjo Švitrigailos pilis - šiuo vardu vietiniai gyevntojai ir dabar vadina čia esantį kalną.


Viena iš versijų yra tokia, kad Vaitkuškio vietovė galėjo atsirasti XVI amžiuje. Anksčiau Vaitkuškio apylinkės vadinosi Antakalniu arba Deltuvos Antakalniu. Pagal išlikusius Vaitkuškio dvaro archyvo duomenis XVI amžiaus pradžioje Antakalnis prikllausęs Andraškai, kuriam mirus, dalis valdų aiteko jo sūnui Vaitkui. Esą dėl to ir vietovė pradėta vadinti Vaitkuškiu. Tais laikais Vaitkuškis buvo suskaldytas į smulkias valdas, paveldėjimo keliu XVI amžiuje priklausė Kšemiencui, Mednickiui, Volkui, vėliau - S. Okuškai ir A. Skorulskiui. Pastarojo vaikai nusigyveno, prasiskolino ir 1764 metais buvo priversti parduoti Vaitkuškį su aplinkiais kaimais, ežerais, Vitebsko vaivadai Mykolui Kosakovskiui. Už dvarą buvo sumokėta 160000 auksinių.


Kosakovskiai kildino save iš Romos - tuo metu tai buvo madinga. Jų pirmtakai Korvinai XIII amžiuje apsigyveno Mozūrijoje, dabartinės Lenkijos šiaurės rytų pusėje prie Kaliningrado srities. Pirmasis Lietuvoje žemių įsigijo Nikodemas Pranciškus Korvinas-Kosakovskis (1556-1609), dalyvavęs Stepono Batoro karo žygiuose. Giminė savo valdas plėtė daugiausiai per vedybas, susigiminiuodama su Lietuvos didikais Pacais, Valavičiais.


Lietuvos centrinio istorijos archyvo Kosakovkių fonde saugomos 1812-1813 bei 1814-1815 metų Vaitkuškio ekonomijos inventorinės knygos, kuriose galima rasti detalius Skorulskių statydintų rūmų, oficinos, ūkinių pastatų bei parko aprašus. Ten pat saugoma ir gausi S. F. Kosakovskio valdymo metų medžiaga, leidusi detaliai nušviesti Vaitkuškio neogotikinių rūmų projektą, nes grafas pats juos projektavo. Išsilavinęs, gabus grafas pats studijavo šio stiliaus ypatumus, darė eskizus ir galiausiai liko prie projekto, pagal kurį buvo pastatyti Miramare rūmai prie Triesto. Juose neogotikinė dvaro išvaizda persipynė neoromantiškais elementais. Sumanymą įgyvendinti padėjo vietinis architektas mėgėjas Bonifacas Pavlovskis. Rūmai buvo perstatyti 1857-1862 metais. Jie priminė tuo metu pradėjusias populiarėti neogotikinio stiliaus senąsiais Anglijos pilis. Rezidencija atrodė labai turtingai ir prašmatniai - su dantytų kuorų sienomis, kurios ją labai puošė. Turtingas buvo ir rūmų vidus su brangiais senoviniais baldais, kitomis puošybos detalėmis ir įvairiais daiktais Prieš 1893 metus antrosios Stanislavo Kazimiero Kosakovskio (Stanislovo Felikso sūnaus) žmonos Michalinos iniciatyva dešinėje rūmų pusėje pristačius verandą, buvo suformuotas galutinis rūmų vaizdas, išlikęs ir po antrojo pasaulinio karo.


Kadangi A. F. Kosakovskis buvęs didelis teatro mėgėjas, manoma, kad tuo pat metu buvo perstatyta ir oficina bei joje įrengta dviejų aukštų pastato teatro salė.


Naujuose rūmuose buvo sukaupta italų, lenkų dailininkų ir paties Kosakovskio paveikslų kolekcija, senovinių ginklų, indų, senovės Egipto meno kolekcijos, sukaupta apie 12 tūkstančių tomų leidinių lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis biblioteka.


Kaip ir kiekvienas dvaras bei jį supanti aplika, taip ir Vaitkuškis buvo ne tik gyvenamoji vieta, bet ir kultūros salelė, kurią istorikas, muziejininkas Paulius Galaunė pavadino “bajoriškos kultūros atspindžiu, neatsiejamu nuo Lietuvos istorijos”.


Į Kosakovskių keltas puotas atvykdavo daug svečių. Kaip jos vykdavo, galima susidaryti vaizdą iš S. K. Kosakovskio aprašymo: “1835 m. spalio mėn. 9 d. buvo mano motinos gimtadienis. Ta proga Vaitkuškyje suruošta šventė, sukviesta daug svečių, šventė truko tris dienas. Per visą tą laiką iš Vilniaus sukviesti muzikantai grojo čekišką muziką. Buvo rodomas tėvo parašytas ir surežisuotas spektaklis bei dar du - Fedro ir Scribo - vaidinimai. Spektakliai vyko ant specialiai tam sukaltos scenos”. XIX amžiaus inventorinėse knygose minima Vaitkuškio dvare buvus du sodus už rūmų bei vieną apleistą, skirtą pasivaikščiojimui. Dar vieną parką pasodino Kosakovskiai. Jis buvęs tarp ūkinių pastatų, čia augo eglės, kaštonai, kėniai, stovėjo Adomo ir Ievos skulptūros. Būta net aštuonių tvenkinių. Po neogotikinių rūmų statybos parkas, buvęs tarp ūkinių pastatų, išliko. Kiemą tarp oficinos ir rūmų užpildė apvali vejos klomba, kurioje pusračiu buvo susodinta alyvų gyvatvorė. Kaip rašo lenkų istorikas Romanas Aftanazis, parkas buvo daug senesnis už rūmus ir XIX amžiaus pabaigoje XX amžiaus pradžioje S. K. Kosakovskio iniciatyva iš pagrindų pakeistas. 1897 metais buvo pradėti kasti jau minėti tvenkiniai, per vieną jų nutiestas tiltelis. Tarp tvenkinių buvo dirbtinis, nuo užtvankos krentantis kroioklys. S. K. Kosakovskis mini, kad tvenkiniuose augintos žuvys - karpiai bei lynai. Prie vieno iš tiltelių buvęs takelis pasivaikščiojimams, altana “Grybas”. Parke buvo daug alėjų, stovėjo įvairių altanų, jam priklausė ir dalis Labų miško. Todėl dvaras turėjo Karpatų, Šveicarijos, Veliuonos slėnius, Vaivados kalną. Parke stovėjo Švč. Mergelės Marijos statula, užkelta ant nulaužto ąžuolo kamieno.


Kosakovskių pamaldumą rodo ir tai, kad vienas iš jų - Mykolas Kosakovskis 1789 metais fundavo Pašilės bažnyčios statybą. Esama ir versijos, kad bažnyčia pastatyta iš lėšų, gautų pardavus piniginį lobį, rastą XVIII am-iuje dvaro žemėje, tiesiant kelią į Vilnių. Didžioji dalis senovinių pinigų buvo su Lietuvos valstybės ženklais, jie rasti sudėti variniame katile. Įrengiant naujos bažnyčios vidų, katilas buvęs įmontuotas į žirandolį ir pakabintas bažnyčioje.


Šį lobį pirmą kartą 1800 metais aprašė lenkų istorikas T. Čackis. Įvairūs šaltiniai skirtingai nurodo lobio radimo aplinkybes. Vienuose teigiama, kad jis rastas tiesiant kelią ir dingo 1812 metais karo su Napoleonu metu, kituose - jog rastas 1796 metais prie senųjų Vaitkuškio rūmų sodinant topolius.


Bažnyčios statyba buvo pradėta 1789 metais, tais pačiais metais Vilniaus katedros prelatas Jonas Kosakovskis pašventino kertinį akmenį ir suteikė jai šv. Barboros vardą. (M. Kosakovskio žmonos vardas buvo Barbora -aut.) 1791 m. rugpjūčio 15 dieną bažnyčia baigta statyti, ją konsekravo fundatoriaus brolis Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis. Tai tik kelios nuotrupos iš garsiojo Vatkuškio dvaro ir jame gyvenusių didikų gyvenimų. Karai, pokario negandos, sovietmetis sunaikino unikalaus dvaro statinius ir aplinką, tepalikdamas to laikotarpio aprašymus, unikalias fotografijas, kuriose užfiksuoti senojo Vaitkušio vaizdai. Liko ir viltis, kad kada nors senasis dvaras atgaus nors dalį turėtos didybės, vėl kaip ir prieš gerą šimtmetį taps jaukia kultūrinio gyvenimo sala.