Lietuvos tūkstantmečiui. Deltuvos įkūrėjas - Kentauro herbo savininkas?

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Praėjusiame ciklo straipsnyje minėjome Mindaugo krikštą 1251 metais ir jo vainikavimą karaliumi 1253 metų liepos 6-ąją. Tais metais, kai vyko lietuvių žemių vienijimas, istoriniuose šaltiniuose konkrečiai paminimos ir mūsų rajono vietovės - 1219 metais - Deltuva, 1225 metais - Ukmergė. Tad šie metai Deltuvai ypatingi - sukanka 790 metų nuo jos paminėjimo. Tiesa, galima svarstyti, kad turima galvoje Deltuvos žemės, o ne pati gyvenvietė, tačiau tai neturėtų sumenkinti šventinės nuojautos. Įvairiuose istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad Deltuvą ir Ukmergę įkūrė vyresnysis Mindaugo brolis Dausprungas. Tuo tarpu Lietuvos metraščio plačiajame sąvade, vadinamame Bychovco kronika, nurodoma, kad Lietuvos kunigaikščių pirmtaku buvo Palemonas, kilęs iš senovės Romos didikų. Gelbėdamasis nuo imperatoriaus Nerono persekiojimų, Palemonas su šeima ir 500 patricijų pabėgo iš Italijos ir apsigyveno prie Nemuno, Jūros ir Dubysos upių. Yra versija, kad iš Palemono vaikaičių yra kilę Lietuvos didieji kunigaikščiai, o iš jo palydovų - Romos patricijų palikuonių - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai. Minėtoji kronika teigia, kad vienas Palemono palydovų - patricijus Dausprungas -tapo Deltuvos žemių kunigaikščiu.


Tokios versijos laikosi ir istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius. Jo nuomone, Julijonas Dausprungas buvo vienas iš Palemono bendražygių, jis turėjęs Kentauro herbą. Šis raudoname fone vaizdavęs geltonos spalvos žirgą su šaulio liemeniu ir galva. Dausprungas įkūręs Ukmergę bei Deltuvą, todėl ir vadinęsis Deltuvos kunigaikščiu.


Ši romantiška versija greičiausiai neatitinka tikrovės, nes pagal įvairiose kronikose ir metraščiuose užfiksuotus įvykius aiškėja, kad, kaip minėta, Dausprungas buvo vyresnysis Mindaugo brolis. Kalbant apie Ukmergės paminėjimą 1225 metais ir jos įkūrėją Dausprungą galima prisiminti, kad kituose šaltiniuose teigiama, jog tais metais jis tik sutvirtino ant piliakalnio dešiniajame Šventosios krante stovėjusią pilį. O pastatyta ji buvo pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus gimimo, dar prieš paminint Lietuvos vardą.


Vėlgi - pasiklysti datose nesunku, nes šiuo metu daugelis Lietuvos istorikų yra tos nuomonės, jog pirmą kartą tikrasis dabartinės Ukmergės vardas paminėtas Hermano Vartbergės “Livonijos kronikose”. Ten rašoma, kad 1333 metais Livonijos ordino magistras “... buvo prie Vilkenbergės”. Aiškiau yra su Deltuva. Jos žemės, kaip rodo naujausi istorikų tyrimai, besiremiantys archeologiniais faktais, tais laikais apėmė dabartinę Molėtų rajono vakarinę, Anykščių rajono pietinę, Ukmergės rajono rytinę ir Širvintų rajono šiaurinę dalį. Pati gyvenvietė buvo šios žemės vakariniame paribyje, priklausiusiame vienam iš aštuonių Deltuvos žemės valsčių. Susikūrus Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, Deltuvos žemė dar kurį laiką gyvavo kaip atskiras vienetas, bet XIII amžiaus pabaigoje sunyko, užleisdama vietą naujoms teritorinėms struktūroms.


Dar Mindaugui gyvam esant ir po jo nužudymo 1263 metais Deltuvos žemėse vyko kunigaikščių tarpusavio kovos ir kova dėl valdžios. Dažnai valdžia buvo stiprinama giminystės ryšiais. Apie tų metų įvykius ir Deltuvos bei Ukmergės įkūrėją Dausprungą Edvardo Gudavičiaus “Lietuvos istorijoje” rašoma: “Haličo kunigaikštis Danielius vedė Dausprungo dukterį. Dausprungo ir Mindaugo sesuo ištekėjo už Šiaurės Nalšios kunigaikščio, o žemaičių (Laukuvos) kunigaikščio Vykinto sesuo buvo Dausprungo žmona ir Tautvilo bei Gedvydo žmona (...) Mindaugo sūnaus Vaišelgos šalininkai 1264 metais nužudė Treniotą. Dauguma Nalšios ir Deltuvos kunigaikščių, palaikė nužudytąjį Treniotą ir prijautė Daumantui (Daumantas nužudė Mindaugą - aut.). 1264 metais haličėnų kariuomenė, vadovaujama Vaišelgos (Mindaugo sūnaus - aut.) svainio Švarno, įsiveržė į Deltuvą ir Nalšią. Atkakli kova nusitęsė į 1265 (ir gal net 1266) metus. Didelė Deltuvos ir Nalšios dalis buvo prijungta prie didžiosios kunigaikštystės domeno, Vaišelga įsitvirtino”.


Ipatijaus metraštyje 1219 metais minimi Deltuvos žemes valdę kunigaikščiai: Ligeikis, kuris 1260 metais minimas kaip karaliaus Mindaugo “Baronas” ir giminaitis”. 1219 metais minimi ir kiti Deltuvos kunigaikščiai - Bikšys, Juodkys, Puteikis. Tad neatsitiktinai 1219 metai laikomi dir deltuvos įkūrimo data.


Kad Deltuvą ir Ukmergę, kuri tuomet buvo Deltuvos žemėse, tikrai įkūrė Dausprungas, manyti verstų ir sukurtos legendos, kurios, eidamos iš kartos į kartą, pasiekė mūsų dienas. Viena iš jų skamba taip: “Gūdžiuose lygumų miškuose prie šventos ir gyvybingos upės gyveno graži megrgelė žynė, kurią žmonės Vilkmerge vadino. Ir atsitik taip, kad kunigaikščio Dausprungo sūnui Tautvilui, (tai tikrai buvo Dausprungo sūnus, kuris, mirus Dausprungui 1235 metais, norėjo anksčiau už Mindaugą tapti visos Lietuvos valdovu - aut.) tuose miškuose bemedžiojant, strėlių pritrūko. O čia pat ir vilkai prisistatė. Blogai būtų baigęsi Tautvilui, jeigu ne gražuolė žynė. Sutramdė ir nuvijo vilkus šalin, išgelbėjo jaunojo kunigaikščio gyvybę. Atsidėkodamas už tai, kunigaikštis Dausprungas miško pakraštyje ant piliakalnio prie Šventosios upės pastatė pilį ir gražiosios žynės garbei ją Vilkmerge pavadino. Vėliau aplinkui miestas išaugo, kuriam žmonės pilies vardą davė”.


Tuo tarpu enciklopedijoje “Mūsų Lietuva”, kurią paruošė Bronius Kviklys, apie Ukmergės istoriją, jos vardo kilmę rašoma taip: “Pagal senus padavimus senovėje šioje vietoje stovėjusi pilis, kurioje gyveno visoje apylinkėje plačiai žinoma žynė, laikiusi prijaukintą vilką. Žmonės ją vadino vilko merga; iš čia ir Vilkmergės vardas. Kita legenda pasakoja, kad kažkada vilkas šioje vietoje sudraskęs mergą. Nuo tada žmonės vietovę ėmė vadinti Vilkmerge. Yra ir daugiau šios legendos atmainų. Ukmergės vardo šalininkai prieš šias legendas pastato savąsias. Pagal juos senovėje, kai dar lietuviai kūrenę šventąją ugnį, ir garbinę savuosius dievaičius bei gamtos jėgas, dabartinės Ukmergės vietoje buvusi senosios tikybos kulto vieta, prie kurios gyvenusios ir vaidilutės. Kartą jos išvykusios į kaimyninę šventovę; šventai ugniai kurstyti Ukmergėje buvusi palikta tik viena vaidilutė. Ji ilgai laukusi savo draugių, tačiau jos negrįžusios. Užėjusi naktis; nuvargusi vaidilutė užsnūdusi, prie jos prisėlinęs vilkas ir sudraskęs. Vaidilutę žmonės vadinę aukos merga (ji aukodavusi). Pagal kitą padavimo atmainą, vaidilutė pamilusi Lietuvos priešą kryžiuotį ir sulaužiusi apžadus. Patyrę apie tai, vaidilos ją gyvą sudeginę, o žmonės ją ir tą vietą ėmę vadinti aukos merga arba Aukmerge. Vėliau pirmoji vietovės raidė nutrupėjusi ir liko Ukmergės vardas. Dar kiti vietovės vardą kildina nuo tikro ar tariamo senosios lietuvių tikybos dievaičio Ūko, kuris pagal padavimus mergas ėsdavęs”. Gražus ir šioje knygoje išspausdintas pasakojimas apie buvusią pilį. “Apie Ukmergės pilį yra duag padavimų. Pasakojama, kad senovėje ją valdęs žiaurus kunigaikštis Mirgis. Jis skriasdavęs, plūsdavęs visus savo žmones, netgi žmoną, ir nebuvęs mėgstamas. Nusibodę Lietuvos dievams jo keiksmai, ir vieną dieną supykęs Perkūnas jo pilį žeme pavertęs. Naujasis pilies valdovas buvo geras, narsus, labai mylėjęs iš Žemaitijos parsivestą žmoną. Tačiau Perkūnas ir jo nelaiminęs: žmona greitai mirusi. Nuliūdęs kunigaikštis jos atminimui prie Šventosios kranto supylęs aukštą kalną, kuris ir dabar tebestovi. Kiti padavimai kalba apie pilies požemiuose užkeiktus turtus, kurių niekas negalįs pajudinti: kas drįstąs kasti, tuojau ištinkanti mirtis”...


Legendos, padavimai neretai persipina su tikrais istoriniais įvykiais. Ana, Ukmergės kunigaikštis parsivedęs žmoną iš Žemaitijos. Galima prisiminti, kad Dausprungo žmona buvo žemaičių kunigaikščio Vykinto sesuo, Mindaugo antroji žmona Morta - Šiaulių kunigaikščio Vismanto našlė, o Mindaugo trečioji žmona buvo Mortos sesuo ir buvusi jo žudiko Daumanto žmona...