Lietuvos tūkstantmečiui. Istorijos puslapiai labai margi

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Praėjusiame šio ciklo straipsnyje buvo rašoma apie 1919 metų Ukmergės mūšį. Po jo prasidėjo nepriklausomybės laikotarpis, per kurį miestas ir rajono gyvenvietės augo, gražėjo.


Ukmergėje buvo pasodinti du miesto sodai, išgrįstos gatvės, pakloti šaligatviai, įrengtas apšvietimas. Sutvarkytas ir pritaikytas ukmergiškių poilsiui Pivonijos šilas. Jame buvo suplanuotas 50 hektarų parkas, pastatytas kurhauzas, keliasdešimt privačių vasarnamių, kuriuose daugiausiai gyveno Lėmano koklių fabriko darbininkai.


Tuo metu Ukmergėje pradėti leisti laikraščiai: “Rykštė” (1924), “Ukmergės Garsas” (1924). “Ukmergiečių Balsas” (1926), “Rytų Lietuva” (1932), “Aukštaičių žemė”(1937). Tai buvo daugiausiai tautinės pakraipos laikraščiai, kurie ugdė lietuvybę. “Ukmergės Garsas” - visuomenės ir politikos dvisavaitinis laikraštis, jo redakcinę komisiją sudarė Ukmergės gimnazijos mokytojai, o leidimą finansavo Ukmergės vartotojų bendrovė ir vietos lietuvių visuomenininkai. “Rytų Lietuvą” leido “Rytų Lietuvos” kultūros ir švietimo draugija, skleidusi lietuvybę tarp sulenkėjusių Ukmergės apylinkės lietuvių.


Kalbant apie Nepriklausomybės metų permainas galima prisiminti, kad Ukmergė tuomet tapo nedideliu pramonės centru. Veikė plytinė, koklių fabrikas, keli malūnai, lentpjūvės, elektros stotis, kelios stalių, odos apdirbimo, cemento, saldainių, ūkio įrankių dirbtuvės. Buvo vaisvandenių, vyno gamyklos, kooperatyvas, keli bankai bei smulkaus kredito draugijos. Mieste ruoštos mugės, gausūs turgūs, pastatyta patogi autobusų stotis. Veikė nemažai švietimo įstaigų: keturios gimnazijos (valstybinė, dabartinė Antano Smetonos gimnazija, pastatyta 1938 metais, žydų realinė mokykla, žydų gimnazija su dėstoma hebrajų kalba, lenkų). Dirbo mokytojų seminarija, kelios pradžios mokyklos (lietuviškos ir tautinių mažumų), dirba kelios bibliotekos ir skaityklos. Gyventojai buvo susibūrę į chorus ir orkestrą, galėjo naudotis kelių knygynų paslaugomis. Veikė liaudies universitetas, keleri kursai, amatų mokykla (pastatyta 1940 metais), buvo ruošiami vaidinimai, koncertai, vakarai, reiškėsi kultūrinės, religinės, ekonominės, jaunimo ir kitos organizacijos.


Mieste, tuometiniame apskrites centre, susitelkė ir dirbo daug administracijos įstaigų: apskrities viršininko, karo komendanto, apskrities policijos vado ir kitos.


Pastatyta daug mūrinių ir medinių namų. 1923 metų gegužės mėnesį Ukmergėje įsikūrė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I pėstininkų pulkas, pastatytos mūrinės kareivinės. 1939 metais šis pulkas iškeltas į Vilnių. 1930 metais minint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį, Kęstučio aikštėje pastatytas obeliskas Lituania Restituta. Augo gyventojų skaičius - 1923 metais jų buvo 10604, 1940-iais - apie 14000. Katalikai turėjo dvi bažnyčias, veikė evangelikų liuteronų parapija, žydai meldėsi keliose sinagogose.


Didieji pasaulio įvykiai - prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir okupacijų metai sutrikdė ramų ir kūrybišką miesto gyvenimą. 1940-1941 metais Ukmergę užėmę bolševikai terorizavo nekaltus gyventojus, ypač buvusius valdininkus ir karius, labiau pasiturinčius, naikino lietuvių įstaigas, nesirūpino miesto gerove. Bronius Kviklys enciklopediniame leidinyje “Mūsų Lietuva” tą laikotarpį aprašo taip: “Traukdamiesi (1941 m. birželio mėn. pabaigoje) komunistai buvo pasiryžę miestą sudeginti ir išžudyti nepatikimus gyventojus. Komunistams, komjaunuoliams ir jiems prijaučiantiems išdalijo ginklus, žibalo ir benzino bonkas, kad sudegintų miestą. Politiniai kaliniai, kurių nesuspėta išvežti, nuspręsta išžudyti. Tačiau staiga prasidėjęs karas jų planus pavertė niekais. Pabėgus kalėjimo vadovybei ir sargams, 126 kaliniai išsilaužė iš kalėjimo ir išėjo į laisvę. Iššaukti egzekuciniai NKVD daliniai rado kalėjimą tuščią; pradėjo gaudyti kalinius, tačiau tesurado aštuonis. VI.24 juos išgabeno sunkvežimiu Zarasų link ir nukankino Alėjos miške. Nužudytų lavonai buvo atpažinti: Jonas Bajoras, Mečislovas Gružauskas, Bondienė, D. Aleksandravičius-Grigaravičius (rusas), Blaščikas ir Ostrovskis (lenkų pabėgėliai), Mečys Kolba, Deveikis”.


1941 metais daug ukmergiškių buvo ištremta. Trėmimus nutraukė karas, tačiau Ukmergę užėmus vokiečiams, prasidėjo teroras prieš žydus. Nužudytų šios tautybės žmonių skaičius įvairiuose šaltiniuose nurodomas skirtingai: ant paminklo prie mirties duobių Pivonijos miške parašyta, kad čia nužudyti 10239 žmonės. Kituose šaltiniuose nurodoma, kad šioje vietoje nužudyta apie 12000 žydų tautybės asmenų, taip pat komunistų ir jiems pritariančių bei kitų gyventojų.


1939-1945 metų karo metu subombarduotas gražiausias ir turtingiausias miesto kvartalas tarp Vilniaus ir Kęstučio gatvių, kuris nebuvo atstatytas. Iš Ukmergės vokiečiai pasitraukė 1944 metais, pakeliui sugriovė tiltą per Šventąją. Tais metais sukurtas Ukmergės apkrities “Tautinio fronto” štabas, kuris priklausė Lietuvos Laisvės armijai, dalyvavo partizaniniame judėjime.


Apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą rajone rašoma 2006 metais išleistoje “Atminimo knygoje”. Čia pažymėta: “Ukmergės miesto rajone vermachto kariuomenė užėmė gynybos ruožą ties Želva, Šešuoliais. 1944 metų liepos 23-ios naktį 262-osios šaulių divizijos kariai, vadovaujami generolo majoro Z. Usačiovo, pradėjo pulti priešą, įsitvirtinusį Ukmergėje. Įnirtingi mūšiai vyko prie buvusio malūno ir užtvankos. Paryčiui miesto daliniai pasitraukė iš miesto ir įdienojus gyventojai jau su gėlėmis sveikino tarybinius karius.


Kovose žuvo labai daug divizijos kareivių ir karininkų. Ukmergėje, prie Pašilės ir Pivonijos gatvių, įrengtos tarybinių karių kapinės. 1995 metais į jas buvo perkelti palaikai iš Veprių ir Deltuvos. Čia palaidotas 1571 kovotojas, žinomos yra 1381 kario pavardės. Kapinėse yra Tarybų Sąjungos didvyrių: artileristo seržanto Vačegano Vanciano ir lakūno majoro Pavlo Tarasovo kapai. Kapinės užima 2400 kvadratinių metrų, aptvertos tvora. Jų centre ant postamento stovi tarybinio kario figūra. Prieš ją iš granito - amžinosios ugnies aukuras. Ant broliškų karių kapų įrengti antkapiai su plokštėse įrašytomis žuvusių pavardėmis. 2002 metais antkapiai restauruoti”.


Šias kapines tradiciškai kasmet, švenčiant pergalės Antrajame pasauliniame kare metines, aplanko ukmergiškiai karo veteranai, kurie pagerbia žuvusius kare. Tai jie padarė ir šiais metais. Deja, veteranų gretos kasmet mažėja. Vėlgi - šiemet pergalės prieš Trečiąjį reichą metinės buvo jubiliejinės, 65-osios, tad jos ypač iškilmingai minėtos Maskvoje ir daugelyje kitų Lietuvos bei pasaulio miestų. Karas nusinešė beveik 60 milijonų gyvybių ir savotiškai suvienijo įvairių tautų žmones. Šiemet Maskvoje vykusiame parade pirmą kartą dalyvavo ir keturių NATO valstybių kariai.


Gilinantis į istorinius faktus, stebint pergalės kare metinių iškilmes Maskvoje, bendraujant su įvairaus amžiaus žmonėmis, galima išgirsti prieštaringų nuomonių. Tai nestebina. Negalima paneigti, kad karas palietė daugelio žmonių likimus. Ne tik karas, bet ir ilgi pokario okupacijos dešimtmečiai, per juos vykusi prievartinė kolektyvizacija, masiniai trėmimai, NKVD baudėjų ir kolaborantų “stribų” siautėjimai, partizaninio karo kovos. Tačiau tai - kitų straipsnių temos.