Lietuvos tūkstantmečiui. Kape - žirgas su gintariniais karoliais

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 balsas)

Kęstutis Griškevičius


Gilinantis į Lietuvos istoriją iki jos vardo paminėjimo, laikytis įvykių hronologijos yra sudėtinga, nes kai kurie reiškiniai yra kelių tūkstančių metų senumo, tęsiasi Lietuvos antrojo tūkstantmečios pradžioje ir vėliau. Tą galima pasakyti ir apie laidojimo papročius, senųjų laidojimo vietų tyrinėjimus. Jie daug pasako apie mūsų protėvių gyvenimo būdą tuometinėje Lietuvos teritorijoje, o taip pat ir mūsų rajone.


Vienos iš seniausių žinomų gyvenviečių, esančių mūsų rajone, kaip rodo įvairiuose istoriniuose šaltiniuose paskelbta medžiaga, buvo prie Obelių ežero ir Tulpiakiemyje. Archeologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Regina Volkaitė-Kulikauskienė apie šias vietoves rašo knygoje “Lietuva valstybės prieaušriu”. Ji pastebi, kad Ukmergė su savo rajono apylinkėmis ryškiai skiriasi nuo Rytų Lietuvos pilkapių srities, tuo ją iš dalies priskirdama Centrinei Lietuvai.


Būdingiausi Centrinės Lietuvos naujojo geležies amžiaus, prasidėjusio XI amžiaus pradžioje, požymiai buvo degintiniai žmonių ir griautiniai žirgų kapai, kurie yra žinomi iš radimviečių. Dvi tokios radimvietės, pastebi autorė, yra Ukmergės rajone, kuriame anksčiau neturėta tos rūšies paminklų.


Pirmiausiai ji išskiria Obelių kapinyną, esantį 7-8 kilometrus į šiaurės vakarus nuo Ukmergės, vakariniame Obelių ežero krante. Obelių kapinynas yra išsamiai aprašytas ir atskiroje monografijoje šeštajame “Lietuvos archeologijos” atlaso tome, juo minėta autorė ir remiasi savo knygoje.


Šiaurėje nuo kapinyno įsikūrusi Obelių gyvenvietė, pietuose - Laičiai. Abi gyvenvietes jungia kelias, kuris kerta kapinyną pusiau. Čia laidota ilgai ir gana dideliame plote. Manoma, kad pačios vėliausios kapinaitės turėtų priklausyti XIX amžiui, prie šiaurinės kapinaičių ribos šliejasi XVII ir XVIII amžiaus kapai, o dar tolėliau į šiaurę - laidota ir XIII-XV amžiuje. Rytuose pastarieji kapai ribojasi su V-VI amžiaus kapais, besišliejančiais prie didelės žvyrduobės. Kasant žvyrą ir buvo aptikti pirmieji kapai. Monografijoje apie Obelių kapinyną rašoma, jog greta žvyrduobės gyvenančios “Ukmergės vidurinės mokyklos moksleivės R. ir A. Lukoševičiūtės žvyrduobės krašte 1976 metais pastebėjo apardytus žmogaus griaučius, prie kurių rado žalvarinį įvijinį žiedą ir ant abiejų rankų po pusapvalio skersinio pjūvio apyrankę platėjančiais galais. Radiniai V-VI amžiaus. Mergaitės nunešė juos į Ukmergės II vidurinę mokyklą, iš kurios dirbiniai pateko į Ukmergės kraštotyros muziejų”.


R. Volkaitė-Kulikauskienė prisimena, kad 1988 metais Obelių kapinyne apsilankius Istorijos instituto archeologams kartu su Ukmergės kraštotyros muziejaus bendradarbiais, buvo pastebėti dveji apardyti žmonių ir aptikti žirgo griaučiiai. 1979-1983 metais čia vyko platūs tyrinėjimo darbai, buvo ištirtas 3174 kvadratinių metrų plotas, kuriame atkasta 190 nedegintų, 9 sudegintų žmonių kapai ir 30 sudegintų žirgų kapų bei kelios apeiginės duobės. Griautiniai, arba nedegintiniai žmonių kapai datuojami V-VI amžiumi. Tam pačiam laikotarpiui priklauso ir tarp jų įsiterpę 6 degintiniai kapai. 3 degintiniai žmonių ir griautiniai žirgų kapai tyrinėtojų nuomone yra iš XIII-XIV amžiaus, nors nurodoma, kad būta ir XII amžiaus radinių.


Ir žmonių, ir žirgų kapuose aptikta daug įvairiausių radinių, papuošalų, aprangos dalių, buities reikmenų, ginklų. Iš retesnių radinių minėtini degintiniuose kapuose rasti šarvų fragmentai, svarstyklių liekanos ir svareliai, cilindrinė spyna, raktai. Rasta daug žirgo aprangos dalių -balno kilpų, metalu kaustytų kamanų liekanų, kitų daiktų. Vienuolikoje žirgų kapų pakaklėje rasta po geležinį skambalą, karčius puošiančios įvijos ir gintaro karoliai.


Obelių kapinynas yra Rytų Lietuvos pilkapių ir Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų riboje, dviejų kultūrų sričių sandūroje. Jas jungia kremacijos pradžia I-ojo tūkstantmečio viduryje, V-VI amžiuje, žirgų kapai - griautiniai, nors pastebėta ir deginimo pėdsakų. Iš įdomesnių atvejų monografijoje “Obelių kapinynas” paminėtas kapas, kai drauge su žirgu buvo pakastas šuo.


Minėtas kultūras jungiantis reiškinys - pjautuvo dėjimas į žirgo kapą. Viename žirgo kape buvo rasti geležiniai žąslai, balno kilpa ir būdingos Rytų Lietuvai formos geležinis pjautuvas beveik stačiu kampu išlenktais kampais. Toks atributas buvo būtinas Rytų Lietuvos žirgų kapams. Pagrindinės abiejų - Rytų ir Vidurio Lietuvos kultūrų skiriamosios žymės - nevienoda laidosena.


Obelių kapinynas ne vienintelis mūsų rajone, kuriame aptikta žirgų kapų. 1979-1980 metais Tulpiakiemyje, Obelies kairiajame krante, buvusio Pagirelių kaimo laukuose Algirdo Varno vadovaujami Istorijos instituto archeologai ištyrė 720 kvadratinių metrų plotą. Ten jie surado degintinių žmonių kapų ir 17 nedegintų žirgų kapų, kurie datuojami naujuoju geležies amžiumi. 1984 metais Tulpiakiemio kapinyną tyrė Ukmergės kraštotyros muziejaus darbuotojai, tyrimamas vadovavo Birutė Puodžiuvytė. Rasat pavienių radinių iš suardytų degintinių žmonių kapų, 24 žirgų griaučių liekanų, datuojamų X-XIII amžiais ir 148 griautiniai XV-XVII amžiaus žmonių kapai. Dalis jų buvo su įkapėmis - monetomis, peiliais, sagtimis. Įdomūs archeologų pamąstymai, ką apskritai simbolizuoja “žirgo kapas”. Jau užpraeito šimtmečio tyrinėtojai pastebėjo, kad kartais vyro kape, be įprastinių įkapių, randami žirgo griaučiai ar žirgo aprangos dalys. Laidodavo įvairiai. Žirgo galva būdavo dedama ant karsto toje vietoje, kur ir numirusio žmogaus galva, kitame gale būdavo padedami žirgo aprangos reikmenys: žąslai, balno kilpos, diržų sagtys. Žirgas būdavo tarsi suasmeninamas, jam įdedama tokia įkapė, kuri jam gyvam būdavo reikšminga. Pavyzdžiui, jautuvas, su kuriuo jam pjaudavo žolę. Įvairus žirgo, kaip kario palydovo, įprasminimas skirtingose Lietuvos srityse rodo savitą, susimbolintą atskirų bendruomenių “žirgo kapo” įvaizdį. Toks įvairavimas ypač ryškėja įsigalint Lietuvoje kremacijai (V-XII amžius), kurios raida atsispindi degintinių kapų įrangoje. R. Volkaitės-Kulikauskienės nuomone, tarp tų dviejų reiškinių - mirusiųjų deginimo papročio ir “žirgų kapų” galima įžvegti sugretinimą. Jis rodo laipsnišką senųjų lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratos formavimąsi ir masinį įsigalėjimą II-ojo tūkstantmečio pradžioje.


Laidojimo su žirgais tradicija gyvavo pakankamai ilgai. Metraštininkas J. Dlugošas, aprašydamas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo laidotuves 1377 metais mini, kad jis buvo sudegintas kartu su geriausiu žirgu, o Hermanas Wartbergė, minėdamas tą patį faktą, priduria, kad Algirdas buvo sudegintas su įvairiais daiktais ir net 18 karo žirgų. Anot Vygando Marburgiečio, ir Kęstutis 1382 metais panašiai buvo sudegintas ir palaidotas su žirgais, ginklais, medžiokliniais šunimis.


Beje, Obelių ežero pakraščio tyrimai buvo vykdyti dar pirmojoje XIX amžiaus pusėje. 1840 metų sausio 31 dieną dvarininkas J. Pomarnackis iš Bratnavos persiuntė istorikui T. Narbutui K. Kozakovskio iš Kurėnų rašytą laišką. Jame buvo rašoma, kad apie 1830 metus nuleidus Obelių ežero vandenį, netoli kranto aptikta maždaug 3 kvadratinių sieksnių dydžio pakiluma, kurią sudarė pelenai, anglys, žmonių ir arklių kaulai, kiti radiniai. Tai kardai, antgaliai, akmeniniai ir geležiniai kirviai, vyriški ir moteriški žiedai, adatos, raktai, stiklo karoliai, kiti daiktai. K. Kozakovskis šią vietą vadina Lietuvos Pompėja. Plačiau apie ją - kitme ciklo rašinyje.