Lietuvos tūkstantmečiui. Knygos šviesa sklido iš Lukinės dvaro

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (7 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Ankstesniuose šio ciklo straipsniuose buvo užsiminta apie tai, kad Siesikų pilyje gyvenusi kunigaikščio Daumanto žmona buvo įsimylėjusi jauną riterį, su kuriuo susitikdavusi prie ežero. Už tai jaunutė kunigaikštytė užmūryta viename iš Siesikų pilies bokštų, žiauriai nubaustas ir riteris. Jis buvo pririštas prie medžio miške ir pasmerktas sudraskyti alkaniems lokiams, kurių tais laikais Siesikų žemėse netrūko. Dėl šios istorijos esą atsiradęs ir Lokinės pavadinimas. Ji yra nutolusi keturis kilometrus į šiaurę nuo Siesikų, netoli Ukmergės - Pagirių kelio.


Lokinės palivarkas minimas jau nuo 1585 metų. Lenkų istorikas ir dvarų tyrinėtojas Romanas Aftanazy, aprašęs nemažai mūsų rajono istorinių vietovių, apie Lokinės dvarą rašė taip: “Lokinės (Lukinia) dvaras pirmiausiai priklausė didikų Daumantų-Siesickių šeimai, o vėliau - Radviloms ir Grotusams (Grothuss). Iš jų dvarą 1790 metais įsigijo Juozapas Končia, Ogončiko herbo, Mykolo sūnus. Lokinė priklausė Končių šeimai iki antrojo pasaulinio karo. XVIII ir XIX amžių sandūroje Končios pastatė Lokinėje sodybą, kurioje gyveno iki 1940 metų. Namas, pastatytas iš rastų, stovėjo ant plataus, stačiakampio formos akmeninio cokolio”.


Pasak minėto autoriaus, prie pagrindinio pastato buvo priebutis su nuolaidžiu stogu, paremtu keturiomis greta pastatytomis kolonomis. Pastatą dengė gontų stogas, XIX amžiaus pabaigoje užpkalinėje dalyje buvo pristatyti du šoniniai sparnai.


Pagrindinio dvaro pastato viduje buvo apie 20 kambarių, senojoje dalyje padalintų į du traktus. Reprezentaciniai kambariai buvo įėjimo pusėje. Kambariuose buvo parketo grindys, aukštos, plokščios koklių krosnys. Iš baldų išsiskyrė ampyro stiliaus raudonmedžio baldai, kurie stovėjo didžiajame salone, tuščiaviduris rašomasis stalas su atlenkiamomis lentomis. Kiti baldai dingo XIX amžiaus metais, kai tuometinis dvaro savininkas Medardas Kazimieras Končia, gyvenęs 1808-1899 metais, buvo vedęs Pauliną Bialozorovaitę. M. K. Končia už aktyvią patriotinę veiklą ir dalyvavimą 1830 metų Lapkričio ir 1831 metų sukilimuose, kitoje patriotinėje veikloje buvo areštuotas ir ištremtas į Velikij Ustiugą netoli Archangelsko. Tikriausiai laikantis XIX amžiaus Rusijos revoliucionierių bajorų dekabristų tradicijų, į tremtį jį lydėjo žmona P. Bialozorovaitė. Tardymo komisijos išvadose del M. Končios bylos rašoma, kad, “kai Lietuvos komitetą Simonas Konarskis prijungė prie jo Lietuvoje sukurto Lenkijos Tautinės Sandraugos filialo, Končia su kitais komiteto nariais prisijungė prie Vilniuje įkurtos Dvarininkų draugijos. Demaskavus Konarskio sąmokslą, 1838 m. birželį M. Končia buvo areštuotas ir laikytas metus kalėjime kaip politinis kalinys, vėliau nuteistas ir ištremtas į Vologdą. Dar vėliau perkeltas į Didįjį Ustiugą netoli Archangelsko. Tik po ketverių metų M. Končiai buvo leista sugrįžti į tėvynę. Pradžioje apsigyveno Mintaujoje (dabar Jelgava), o 1845 m. - savo dvare Lukinėje, Vilkmergės apskrityje”.


Šio bajoro biografiniai duomenys rodo, kad jo gyvenimas buvo neramus ir glaudžiai susijęs su svarbiausiais to meto politiniais įvykiais. 1858 metais jis buvo išrinktas Vilkmergės apskrities bajorų vadovu, iš šių pareigų atsistatydino 1863 metais, jau įsiliepsnojus sukilimui. Iš karto buvęs šio sukilimo priešininku, jis, pasak liudininkų, pats prisidėjo prie jo - pristatydavo maistą sukilėliams į Lėno miškus. Iš apskrities bajorų vadovo pareigų atsistatydino tais pačiais metais ir buvo areštuotas paaiškėjus, kad kautynėse prie Gružų, kurie priklausė jo dvarui, tarp sukilėlių buvo ir jo sūnus Medardas.


Archyvinėje medžiagoje, kuri apibendrinta Deltuvos kultūros almanacho “Eskizai” 18 numeryje, apie Medardą Končią sužinome, kad “politinis veikėjas, dvarininkas Medardas Kazimieras Končia gimė 1808 m. spalio 4 d. Vilniaus apskrities Šešuolėlių dvare (dabar Širvintų raj.). Medardo tėvas Medardas buvo Vilkmergės pilies teismo teisėjas, motina Rozalija Daugėlaitė - Vilkmergės seniūno duktė. M. Končia mokėsi Vilkmergės pijorų mokykloje, būdamas 16-os metų pradėjo studijuoti Vilniaus Universiteto Istorijos-teisės skyriuje. 1826 m. baigęs universitetą, tęsė studijas Tartu Imperatoriškajame Dorpato universitete Estijoje. Po mokslų apsigyveno Lukinėje (dabar Lokinė), Vilkmergės apskrityje”. Lokinė savininkui buvo grąžinta jį paleidus iš kalinimų Vilniaus ir Vilkmergės kalėjimuose. Namus jis rado apiplėštus ir apleistus. Išlikę keli buvę paslėpti šeimyniniai portretai, tarp jų - M. Končios, kurį nutapė garsus to meto dailininkas Janas Rustemas, keli Alfredo Riomerio piešti portretai. Žinoma, kad dvaro rūmų kambarius puošė istorinės graviūros ir litografijos - “Mūšis prie Somosieros”, “Kunig. Juozapas Poniatovskis jojantis į Elsterį” ir kitos, peizažai iš Vilčinsko albumo. Dvare taip pat buvo du Piotro Michalkovskio aliejiniai paveikslai ir nežinomo autoriaus “Šopeno polonezas”.


Istorikai atkreipia dėmesį į turtingą, beveik 5000 vienetų Lokinės Končių biblioteką. Jų tarpe daugiausiai leidinių buvo lenkų kalba, nemažai buvo istorinės tematikos knygų, daug naujų prancūziškų romanų ir žurnalų. Šeimyniniame archyyve buvo saugojama krikšto metrika, išduota 1501 metais. Dalis dokumentų buvo perduoti į Jogailos biblioteką Lenkijoje. 1940 metais rugpjūčio 26 dieną kultūros paminklų apsaugos įstaigos dailininkas V. Bičiūnas, referavęs Zarasų ir Utenos apskričių bei kitas bibliotekas pažymėjo, kad į “Centrinę valstybinę biblioteką pateko Ukmergės apskrities Siesikų (Daugailių) dv. (savininkai Ona ir Oskaras Daugėlos), Lukinės (Lokynės, Lokėnų) dv. (savininkai Liudvika Končienė ir Pranas Konča) (...) bibliotekos”.


Leidinyje “Dvarų bibliotekos” nurodoma, kad “Kauno universiteto bibliotekos direktorius ir bibliotekų apsaugos narys V. Biržiška kreipėsi raštu į Kultūros muziejaus direktorių bibliotekos reikalu. Jo žiniomis, Lukinės biblioteka labai turtinga, apie 6000 tomų. Prašo žmogų jai surašyti. Tokiam darbui atlikti (per dieną surašant 200 knygų) reikėtų apie 30 darbo dienų. Netrukus Kultūros paminklų apsaugos įstaiga pranešė Siesikų valsčiaus savivaldybei, kad knygas surašyti įgaliojamas H. Jelskis. Tai buvo internuotas lenkų pabėgėlis. Kaip vėliau paaiškėjo, su biblioteka jis elgėsi neatsakingai. Apie tai Kultūros paminklų apsaugos įstaigą informavo dvaro administratorius. Tuojau pat į dvarą atvyko Z. Ivinskis (žinomas istorikas, tais metais - Vytauto Didžiojo universiteto visuotinės istorijos katedros vedėjas -aut.). Jis paėmė 17 retesnių XVII-XVIII a. knygų ir jas perdavė Kauno universiteto bibliotekai”.


Tais metais buvo rodomos pastangos, kad visa Lukinės dvaro biblioteka būtų perkelta į Kauno univeriteto biblioteką. Ji rūpėjo ir pradėjusiai kurtis Lietuvos TSR Mokslų akademijai. Profesorius V. Mickevičius-Krėvė kreipėsi į Švietimo liaudies komisarą, kad būtų perduotos didelę mokslinę vertę turinčios knygos.


Iš esamų rašytinių dokumentų galima susidaryti nuomonę, kad beveik 4000 Lukinės bibliotekos knygų paėmė universitetas ir Mokslų akademija. 1942 metų kovo 31 dieną sudarytame sąraše įrašytos 2434 knygos, išleistos 1597-1926 metais prancūzų, rusų, lenkų, lietuvių kalbomis. Jų turinys rodo buvus dvaro savininkus plačios erudicijos ir turtingos dvasinės kultūros.


Tais pačiais metais, rudenį, perduota Siesikų (Daugailių) dvaro biblioteka. Joje buvo 1772-1931 metais išleistos 547 knygos ir vienas rankraštis - Daugėlos-Kosakovskio geneologijos rulonas.


Liūdnesnis likimas ištiko Šventupės dvaro biblioteką. Ji į valstybės globą buvo paimta 1940 metų rugpjūtį, knygos sudėtos į 26 dėžes ir saugotos svirno palėpėje. Karo metais knygos buvo išplėštos, o likusios pradėtos gabenti į Centrinę valstybinę biblioteką 1942 metų pavasarį.


...Lokinės dvaras 1940 metais buvo nacionalizuotas, jo pastatai priklausė tuometiniam Siesikų tarybiniam ūkiui. Ilgiau išliko tik dvarui priklausę mūrinis svirnas, tvartas-arklidė, daržinė, oficina, du kumetynai, daržinė. Iš medinio rūmų pastato teliko rūsys. Buvusio dvaro savininko M. Končios palaikai ilsisi giminės koplyčioje Siesikų kapinėse. Jis mirė Lukinėje prieš 110 metų - 1899-ųjų kovo 11 dieną.


Beje, senasis Lukinės pavadinimas, vykdant administravimo reformą, 1971 metais pakeistas į Lokinės. Tai kelia nemažai painiavos mūsų krašto istorijos tyrinėtojams.