Lietuvos tūkstantmečiui. Kraštas, menantis Lietuvos kunigaikščius

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (2 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Baroko epochos laikotarpį nuo 1648 iki 1756 metų istorikai vadinama bado, gaisrų ir maro šimtmečiu. Nelaimės neaplenkė ir mūsų rajono. Lietuvą siaubusi švedų kariuomenė 1700 - 1701 metais paėmė Ukmergę ir miestą sunaikino. Sudegė didžioji namų dalis, gyventojų turtas buvo išplėštas. Gaisro metu žuvo daug vertybių, tarp jų ir seniausieji miesto archyviniai dokumentai. Į to meto Lietuvos kariuomenę įėjusi Ukmergės pavieto įgaliotinio įgula, vadovaujama bajoro Tokarževskio, buvo švedų sumušta ir neteko vėliavos.


Švedų karas palietė ir Taujėnų dvarą, kuris buvo užpultas ir nuniokotas. Žemaičių vėliavininkas Zaranka, veikdamas kartu su švedais, suėmė didikams Sapiegoms prielankų pakamarininkį Pacą ir įsakė jį sušaudyti. Apskritai Taujėnų dvaras istorijos kryžkelėse patyrė daugybę išbandymų. Įdomūs ir išlikę pasakojimai apie paties Taujėnų vardo kildinimą. 1928 metais išleistame leidinyje “Taujėnai” rašoma, kad vietovės vardas kildinamas nuo vietos žmonių priežodžio “taujėnai”, kirčiuojant pirmąją “a”. Taujėniškiai neretai sakydavę: “Taujėnai, kaip išsigandau!”. Nuo šio priežodžio kaimynai gyventojus pradėję vadinti taujėniškiais. Ilgainiui taujėnai virto vietovardžiu. Kitas, dar mažiau patikimas pasakojimas, taip nusako vietovardžio kilmę. Senovėje mirdamas dvaro savininkas dvarą ir visus turtus pavedęs mylimiausiam jauniausiam sūnui, sakydamas “Tau vienam”. Iš čia išėjęs auštaitiškas “tavenai”, vėliau - Taujėnui.


XVI amžiuje Taujėnai buvo dvaras ir kaimas. 1595 metais dvarelį Vaitiekus Radaminskis užstatė Simanui Jonaičiui. Dvarelio namai buvo seni, su trimis stiklo langais, seklyčioje taip pat buvę stikliniai langai. Vėliau Taujėnų savininkais minimi Ploniauskai, Manharsai. Iš pastarųjų įpėdininkystės keliu jie atiteko Masalskiams. Halška Masalskaitė dvarą kaip kraitį perdavė Bonifacui Pacui, šiam mirus, Taujėnai atiteko jo sūnui Kristupui. Taujėnus dar valdė vengrų kilmės didikų Eperješų šeima, kurie buvo praturtėję iš Nemuno prekybos kelio. Vienas iš šios giminės atstovų - pirklys Jonušas Eperješas pastatydino Panemunės, dar vadinamą Vytėnų, Gelgaudų, pilį. 1738 metais Mykolas ir Agotas Eperješai Taujėnuose įkūrė savo rezidenciją. Vėlesnis dvaro ir kaimo šeimininkas buvo Ukmergės seniūnas Jonas Epeješas. XVIII amžiaus antroje pusėje dvaras atiteko Radviloms, o 1785 metais kaip Marijos Viktorijos Radvilaitės kraitį jį perėmė grafas Benediktas Marikonis.


B. Marikonis pastatė Taujėnuose dabartinius klasicistinio stiliaus rūmus, juos suprojektavo italų architektas Pjeras de Rosis. Tikėtina rūmų pastatymo data - apie 1795 metus. Pirmiausiai buvo pastatytas pagrindinis korpusas, vėliau prie jo pastatyti du šoniniai fligeliai. Prie rūmų buvo įveistas angliško stiliaus parkas, jame stovėjo dvi senos patrankos, kurias vietos gyventojai vadino “pekla”. Vėlesni dvaro šeimininkai didikai Konstantinas Radvila ir jo sūnus Karolis dar labiau išgražino Taujėnus. Radvilai Taujėnuose įruošė didžiausią Lietuvoje gėlyną, dar prieš pirmąjį pasaulinį karą dvare buvo laikoma 70 medžioklinių šunų.


Beje, dėl to, kas įveisė Taujėnų dvaro parką, esama įvairių versijų. Esą, jį įveisęs Mykolas Masalskis ar Bonifacas Pacas, o B. Marikonis tik pertvarkė į peizažinį. Parke buvo įrengtas požemių kompleksas, tarpusavyje sujungti rūsiai, Juose, pasak vietinių gyventojų, buvo kalinami nepklusnūs žmonės, baudžiauninkai. Taujėnuose apsilankęs poetas Kiprijanas Leonavičius parką aprašė romantinėje poemoje, kurioje mini per jį tekantį upelį, tvenkinius, koplyčią, minaretą, kanalų supamą salą. Parko kaštonų alėja iššalo 1939-1940 metų žiemą, per antrąjį pasaulinį karą buvo iškirsta liepų alėja, daug kitų medžių, šiuo metu išlikę tik parko fragmentai. Tačiau naujieji dvaro šeimininkai stengiasi, kad atgytų ne tik dvaro rūmai, kurie tampa svarbiu rajono kultūriniu centru, bet būtų atkurtas ir parkas. Išvalyti jame esantys tvenkiniai, tvarkomi želdiniai.


Radvilų giminei parkas priklausė iki 1939 metų, kai už skolas perėjo Žemės ūkio banko nuosavybėn. Paskutinis jo valdytojas buvo kunigaikštis Konstantinas Radvila. Jo gyvenimą 9-ajame Deltuvos kultūros almanacho “Eskizai” numeryje įdomiai aprašė ukmergiškis Vytautas Vyčas.


V. Vyčas publikacijoje apie kunigaikštį K. Radvilą taip rašo: “Kai rudeniop kunigaikštis gaudavo pinigus už parduotą derlių, tuojau pat pakeldavo sparnus į Paryžių, vėliau aplankydavo Varšuvą, o iš ten sugrįždavo į Kauno Versalio ar Metropolio viešbučius ir restoranus. Kai visai pasibaigdavo pinigai, skambindavo į Taujėnus ir iš Kauno su arkliais parvažiuodavo liūdnas namo. Dvaras kasmet nyko, turtingesni ūkininkai supirkinėjo jo žemes”.


1941 metais kunigaikštis buvo ištremtas į Sibirą,o vėliau galbūt duktė pasirūpino, kad iš Sibiro jis patektų į užsienį...


Pirmosios bažnyčios atsiradimo Taujėnuose data nėra tikslai žinoma. Spėjama, kad apie 1771 metus ją galėjo pastatyti Ukmergės seniūnas Jonas Eperješas. Tai buvo medinė bažnyčia, kuri netrukus sudegė. Po gaisro 1808-1810 metais Benediktas Marikonis pastatė laikiną medinę bažnyčią-koplyčią, 1820 metais B. Marikonio žmona Marija Radvilaitė-Marikonienė šalia medinės pradėjo statyti mūrinę bažnyčią, tačiau fundatorei mirus, darbai sustojo. Statybą 1858 metais baigė Karolis Radvila. Ji pavadinta šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia.


Pasak Broniaus Kviklio, matyt, “Lietuvos didikų ainis K. Radvila matyt buvo lietuviškos dvasios žmogus, nes pačiose svarbiausiose bažnyčios vietose liepęs įrašyti ne lenkiškus, o lietuviškus įrašus. Vienas iš jų virš bažnyčios durų skamba: “Ponie atleysk mums musų kaltibies yr teykies iszklausyti maldu musu”. Nepriklausomybės metais šis užrašas buvo kiek ištaisytas, ir jo vertė sumenko.


Ilgametis Taujėnų parapijos klebonas Jonas Voveris yra ne kartą sakęs, kad Taujėnų bažnyčia - tarsi Vilniaus Arkikatedros duktė, labai viena į kitą panašios. Joje yra daug dailės kūrinių. Vienas jų - respublikinės reikšmės kultūros paminklas didysis altorius. Jis įrengtas kunigaikštytės Celestinos Radvilaitės rūpesčiu. Italijoje iš balto ir raudono marmuro buvo pagamintas didysis bažnyčios altorius su šventųjų Kazimiero ir Stanislovo skulptūromis. Panašūs marmuriniai altoriai yra tik Palangos bažnyčioje ir Vilniaus Arkikatedroje. Skliautą virš altoriaus puošia Varšuvos meistrų pagamintas spalvoto stiklo vitražas “Šventojo kryžiaus atradimo istorija”. Vertingų dailės kūrinių bažnyčioje yra ir daugiau.


...Tokia senųjų Taujėnų praeitis. Susijusi su kunigaikščių, Lietuvos likimui įtaką turėjusių jos valstybės, žinomų užsienio šalių žmonių gyvenimais, istoriniais įvykiais.