Lietuvos tūkstantmečiui. Krikštėnų dvaro valdytojai - garsios laikmečio asmenybės

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 balsas)

Kęstutis Griškevičius


Ilgam įsiminė nežinau kokio autoriaus pasakyta mintis, kuri skambėjo maždaug taip: ir mažame kaimelyje gali gimti didelės sielos žmonės. Besiknaisiojant istorijos lobynuose, ši tiesa tūkstančius kartų pasitvirtino. Ją prisiminiau ir gilindamasis į Krikštėnų dvaro bei šios vietovės praeitį. Lyginant su kitomis rajono vietovėmis, istoriniuose šaltiniuose Krikštėnai paminėti gerokai vėliau, negu kitos. “Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje” pažymėta, kad istoriniuose šaltiniuose 1744 metais paminėtas Krikštėnų kaimas. Kituose šaltiniuose nurodoma, kad jau iš unijinės Lietuvos laikų buvo žinomas Krikštėnų dvaras. Šykščioje išlikosioje informacijoje sunku rasti nuoseklų Krikštėnų dvaro raidos vystymąsi. Regis, anksčiau Krikštėnai vadinti “Chrzczeniszki”, o XVIII-XIX amžiaus sandūroje jie priklausė kunigui Pranciškui Ksaverui Bogušui (1746-1820). Manoma, kad šis dvarą paveldėjo iš vyresniojo brolio bajoro Igno Bogušo, kuris 1754 metais dvarelį buvo nupirkęs iš Monkevičių.


Tolesnis Krikštėnų dvaro ir kaimo likimas buvo susijęs ne tik su minėtomis garsiomis to meto asmenybėmis. K. Bogušui išsikrausčius į Varšuvą, dvarelį valdė Vilniaus vicegubernatorius Bagnevskis, vėliau - Julius Pac Pamarnackis, kuris XIX amžiaus viduryje čia pasistatė dviaukščius rūmus su triaukščiu rizalitu. J. P. Pamarnackis buvo Karolio sūnus, o šio protėviai buvo kilę iš garsių to meto didikų Pacų giminės. Pasak lenkų istoriko Romano Aftanazy, Pamarnickiai praturtėjo ir iškilo pareigose XVIII amžiuje. J. P. Pamarnackis buvo vedęs Rožę Siesickaitę, be Krikštėnų dar valdė ir kitus dvarus. Be kitų pareigų 1842-1853 metais jis buvo ir Vilkmergės apskrities mokyklų kuratorius. Mirė 1859 metais. Iš tėvo dvarą paveldėjo Bronislavas Pac Pamarnackis. Vėliau Pamarnackių pastatytus rūmus jų palikuoniai pardavė prancūzų kilmės rusų caro admirolui Ignui de Bondi.


Dvaro savininkų tarpe išsiskiria dvi garsios to meto asmenybės: Ignas ir Ksaveras Bogušai. Pirmasis buvo gimęs Pabaisko valsčiuje Vaizgeniškiuose apie 1720 metus. Žinomas kaip Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės politinis veikėjas. Rėmė K. S. Radvilos kovą su didikais Čartoriskiais, buvo Vilniaus vaitas, kardininkas, Lietuvos vyriausiojo tribunolo narys, nuo 1763 metų - jo vicemaršalka. Telkė LDK bajorus į Baro konfederaciją (1768-1772), buvo jos generalinis sekretorius. Likvidavus konfederaciją, pasitraukė į Bavariją, paskui - į Prancūziją. Iš K. S. Radvilos gavo dvarą prie Nesvyžiaus, iki gyvos galvos - Dubingių miestelį.


Deltuvos kultūros almanacho “Eskizai” 2005 metų numeryje įdomai aprašyta buvusio Krikštėnų dvaro savininko I. Bogušo biografija, kuri pateikta pasinaudojant leidinyje “Polski Slovnik Biografiscny” išspausdinta medžiaga. Iš jos galima susidaryti apytikrį vaizdą apie šios spalvingos istorinės asmenybės bruožus.


“Konfederacinis Čartoriskių teismas”, - rašoma minėtame leidinyje, “nuteisė Bogušą kaip “svarbiausią visų blogų kunigaikščio K. Radvilos veiksmų skatintoją, visuotinės taikos griovėją. Respublikos teisės ir papročių naikintoją” kalėjimu bei viso turto konfiskavimu. Taip pat tremtinys neteko ir savo galingojo draugo globos. Radvila Prešove (dab. Slovakija) pastebėjo, kad jo žmona Teresė Ževukaitė “nutraukusi šventus santuokos įžadus, aklai įsimylėjo poną Bogušą... Iš jo gavusi išrinktojo karaliaus (pasirašyta) liudijimą, išvyko į Lenkiją tik tam, kad užsiimtų jo reikalais, o vyrą - smerktų”.


Žinoma ir I. Bogušo meilės istorija su kunigaikštiene Teofile Jablonskyte bei kitomis moterimis. Matyt, didikas vadovavosi principu: “kas žmogiška, man nesvetima”. Bylininkas, demagogas, aistrų kurstytojas, kaip apibūdinamas minėtame leidinyje, buvęs Krikštėnų dvarininkas nugyveno turiningą ir prasmingą gyvenimą. Gyvenimo pabaigoje stengėsi prisidėti prie atgimstančio krašto organizacinio ir apšvietos darbo. Mirė Varšuvoje 1778 metų rudenį dėl karštinės ir įsisenėjusios podagros.


Jo vyrenysis brolis K. P. Bogušas į Kriktėnų istoriją įrašytas ne tik kaip dvaro savininkas. Jo rūpesčiu 1787-1789 metais buvo pastatyta Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia.


Leidinyje “Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas” rašoma, kad bažnyčioje buvo išraiškinga Nukryžiuotojo skulptūra, kabojusi didžiajame altoriuje, kurią buvo išdrožęs profesionalus provincijos skulptorius. Paveikslą “Palaimintoji Bronislava” nutapė ir bažnyčiai paaukojo Bronislava Lukoševičiūtė, gyvenusi netolimame Kontkų dvarelyje. XVIII amžiaus pabaigos - XIX amžiaus pradžios paveikslas “Nukryžiuotasis” priskirtinas Pranciškaus Smuglevičiaus mokyklai. Bažnyčia medinė, liaudiško klasicizmo bruožų, su portikais priekyje ir bokšteliu. 1939 metais ji priskirta Kaišiadorių parapijai, įkurta parapija. Bažnyčios šventoriuje stovi du granitiniai ankapiniai paminklai: dvitarpsnis klasicistinis Rožės ir Julijono Pamarnackių ir 1879 metais mirusiam Jonui Zacharevičiui. K. P. Bogušas, kaip ir jo brolis, buvo gimęs Vaisgeniškiuose 1794 metų sausį, buvo vertinamas kaip visuomenės veikėjas, kultūros tyrinėtojas, publicistas. 1761 metais tapo jėzuitu, studijavo Varšuvoje ir Romoje, 1768 metais įšventintas į kunigus. Nuolat užėmė aukštas pareigas tuometinėje valstybėje - buvo valstybės ekonomijų valdytojo giminaičio A. Tyzenhauzo sekretorius, ekonomikos patarėjas, Lietuvos vyriausiojo tribunolo maršalka. Rėmė 1794 metų sukilimo dalyvius, Rusijos valdžios buvo ištremtas į Smolenską ir įkalintas. Studijoje “Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę” neigė lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, įrodinėjo, kad lietuviai kilę iš herulių, nuo seno gyvena Lietuvoje. Lietuvių kalba labai sena, tinka grožinei literatūrai ir turi teisę būti vartojama viešajame gyvenime. Studija, kurios ištraukos buvo išverstos į rusų ir prancūzų kalbas, tuo metu sukėlė lenkų ir visuomenės susidomėjimą lietuvių tautos praeitimi, kalba. Parašė daug straipsnių apie LDK gyvenimą, to meto valstybės veikėjus, į lenkų kalbą išvertė Napoleono kodeksą.


Testamentu skyrė lėšų ligoninėms, vargšams, Varšuvos bibliotekai. Iš išlikusių jo kelionių įspūdžių po Vakarų Europos kraštus, išryškėja K. P. Bogušo estetinės pažiūros. Visuose aprašymuose didžiausias dėmesys skiriamas grožį kuriančiam žmogui, jo išradingumui. Pasak menotyrininko Vlado Drėmos, iš K. Bogušo dienoraščių neusnku pamatyti, kad tai buvo didžiai apsišvietęs žmogus, tiems laikams pakankamai supratęs meno specifiką, laisvas nuo bet kokio siauro programinio mąstymo.


Tokie tad senojo Krikštėnų dvaro savininkų prasmingai nugyventų metų fragmentai. Pastaruoju metu dvarą restauruoja naujieji jo savininkai, tai vienas iš nedaugelio rajono dvarų, kuris vėl keliasi naujam gyvenimui. Tai džiugina. O gilinantis į praeitį, galima susidaryti neblogą praėjusių šimtmečių LDK gyvenimą, iš rajono kilusių žmonių gyvenimą, jų ryšius su kitais įtakingais valstybės asmenimis, pasaulėžiūrą. Ir pripažinti, kad iš praeities galima nemažai pasimokyti...