Lietuvos tūkstantmečiui. Pabaiske sprendėsi Lietuvos likimas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 balsas)

Kęstutis Griškevičius


Po krikščionybės įvedimo 1387 metais Lietuvoje vidaus ir užsienio politikos įvykiai klostėsi labai sparčiai. Jie neatsiejami nuo visų laikų žymiausio Lietuvos politiko Vytauto valdymo laikotarpio. Kai kurie to meto įvykiai istorijoje epizodiškai primena ir gyvenimą, vykusį mūsų rajone. Vygando kronika mini, kad 1384 metais lietuvių pilietinių kovų metu Vytautas, žemaičių ir ordino padedamas, antrą kartą eidamas iš Jogailos atsiimti Vilniaus, pakeliui užėjo į Veprių pilį, kurią saugojo 400 vyrų su savo vadovu. Įvyko mūšis, kurį Vytautas laimėjo, užimdamas pilį. Tuomet esą žuvo 120 žmonių, jų tarpe ir Veprių įgulos vadas. Į nelaisvę paimti 8 kariai, 200 arklių ir daug kitokio grobio. Iš Veprių Vytautas nužygiavo į Vandžiogalą.


Kitas atvejas aprašytas Vartbergės kronikoje. 1391 metais kryžiuočių magistras Kondratas Valenrodas, Lietuvos tarpusavio kovų metu talkinamas Vytauto, stengėsi užimti Vilnių, bet pakeliui į jį - Ukmergės pilį, kurioje laikėsi Jogailos kariuomenė, sudaryta iš lenkų, gudų ir lietuvių. Pilis laikėsi neilgai: patys jos gynėjai nuginklavo lenkus ir atidarė vartus Vytautui. Šis pilį sudegino, nes, matyt, nesitikėjo ją išlaikyti.


Bronius Kviklys knygoje “Mūsų Lietuva” rašo, kad Vytauto ir vėlesniais laikais Ukmergė nebuvo eilinis punktas. Žinoma, kad 1398 metais rugsėjo 29 dieną pasirašant garsiąją Salyno sutartį, drauge su Vytautu ir kitais Lietuvos atstovais ją pasirašė ir Ukmergės vietininkas Vygeika. Tai buvo sutartis tarp Vytauto ir Jogailos. Vytautas atidavė Žemaitiją kryžiuočių ordinui. Po šios sutarties Lietuvos bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos karaliumi. Nors juridinės galios ši akcija neturėjo, tačiau svarbi dėl to, kad čia pirmą kartą iškelta Vytauto vainikavimo idėja. Deja, gauti karūną Vytautui nepavyko. Sekant istorinių įvykių chronologiją paaiškėja, kad Vytautas galėjo būti karūnuotas 1430 metais. Deja, tų metų spalio 27 dieną, būdamas 80 metų, jis mirė. Istorikai taip aprašo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio paskutiniąsias dienas: “Spalio 16 dieną, išvykus lenkų delegacijai iš Vilniaus, Vytautas, lydėdamas Jogailą į Trakus, nukrito nuo žirgo. Kelionę baigė gulomis žmonos vežime, o grįžęs į Trakus, iš patalo jau nebesikėlė. Kai kuriems istorikams Vytauto nusilpimas ir liga pasirodė pernelyg staigūs, todėl imta spėlioti, ar nebus Vytautas Jogailos ar jo dvariškių nunuodytas. Atrodo, kad Vytautas bus sunegalavęs jau rugsėjį, dėl įtampos, susijusios su vainikavimu. Kad ir kaip ten buvo, paskutinės valdovo dienos prabėgo kenčiant dėl atviro pūlinio, nuo kurio prasidėjo kraujo užkrėtimas”. Istorikas Dlugošas mini, kad mirties patale Vytautas pavedė Lietuvą Jogailos globai. Šis jo elgesys interpretuojamas įvairiai, taip pat kaip Vytauto nuolaidžiavimas prolenkiškiems Jogailos siekiams. Tačiau pripažįstama tai, jog kitu atveju po Vytauto mirties jauniausias Algirdo sūnus Švitrigaila būtų tapęs Lietuvos kunigaikščiu. O Vytauto vainikavimo klausimas buvo svarstomas Lucko suvažiavime 1429 metais. Tų metų vasarą Vytauto pasiuntiniai pareiškė: “Ar Jogailai patiks, ar nepatiks, - Vytautas vis tiek karūną priims ir ant galvos užsidės”. 1430 metų vainikavimo planas buvo vykdomas siekiat apeiti Lenkiją, kurios ponai tam stengėsi visaip sutrukdyti ir rasdavo priežasčių atidėti karūnavimą. Niurnbergo auksakaliai jau buvo nukaldinę karūnas Vytautui ir jo žmonai Julijonai. Numatyta ir ceremonijos Vilniuje data: rugsėjo 8-oji, Švč. M. Marijos gimimo diena. Pasak istoriko Alfredo Bumblausko, Vytauto galybės laikai yra labai ryškus kontrastas Lietuvos politiniam nuosmukiui Švitrigailos ir Vytauto brolio Zigmanto Kęstutaičio valdymo metais. Tarpusavio santykius jie išsiaiškino 1435 metais vykusiame Pabaisko mūšyje. Tada Zigmanto (kartais vadinamo Žygimantu), vadovaujama kariuo menė sutriuškino Švitrigailos ir jį rėmusio Livonijos ordino kariuomenę. Kaip istorinę asmenybę su mūsų rajonu Žygimantą Kęstutaitį sieja ir minėtas mūšis, ir jo rūpesčiu Pabaiske 1436 metais pastatyta viena pirmųjų rajone bažnyčių, kuri buvo skirta pergalei atminti. Bažnyčiai Lietuvos didysis kunigaikštis dovanojo žemių, kuriose pradėjo kurtis gyvenvietė, gavusi Pabaisko vardą (lenkų Pobojowisko “kovos laukas”). Naujai įsteigtas dvaras ir prie jo besisteigiantis miestelis buvo kunigaikščio nuosavybė. 1441 metais Kazimieras Jogailaitis patvirtino bažnyčiai savo pirmtako turtinius užrašus ir juos padidino tam tikromis medaus duoklėmis. 1501 metais didysis kunigaikštis Aleksandras bažnyčios patronatą perleido Vilniaus vyskupui Taborui ir įrašė sąlygą, kad kunigas mokėtų lietuviškai. Tokiu būdu ir Pabaisko dvaras atiteko Vilniaus vyskupijai. 1544 metais karalius Žygimantas Augustas pastatė naują, taip pat medinę bažnyčią. Ta proga išleista nauja privilegija ir nustatytos parapijos ribos (tarp Kertušos, Šventosios ir Siesarties upių). 1666 metais Pabaiską valdė Vilniaus kanauninkas ir Vendeno vyskupas Chodkevičius. Kiek vėliau dvaras atiteko Olševskiams...


Istoriniai duomenys apie 1435 metų rugsėjo pirmą dieną vykusį Pabaisko mūšį sako, kad jis lėmė visą mūsų krašto likimą ir jo gyvenimo eigą. Manoma, kad Žygimantas savo pusėje turėjęs apie 30000 karių, kuriuos sudarė lietuvių, lenkų ir totorių pulkai. Tiek pat buvę ir Švitrigailos pusėje: joje buvo lietuvių, totorių, kalavijuočių pulkai su magistru Kerskorfu. Abi kariuomenės susitiko Žirnajų ežero apylinkėse, ir dėl vietovės ypatutumų dvi dienas negalėjo pradėti mūšio. Švitrigaila su magistru nutarė atsitraukti link Ukmergės. Prasidėjo kautynės - iš pradžių - prie Žirnajų ežero , paskui prie Žirnajos upelio, dar vėliau - dabartinėje Pabaisko vietoje ir prie Šventosios. Švitrigaila pralaimėjo, vos spėdamas pabėgti į Polocką, magistras žuvo. Kariuomenė buvo išsklaidyta po aplinkinius miškus ir pelkes, Žygimanto vyrai dar keletą savaičių gaudė priešus. Šios kautynės buvo lyginamos su Žalgiriu, o lenkai sakę, kad tokių dar nebuvę, kaip gyvas pasaulis.


Zigmantas Kęstuttaitis, įsitvirtinęs Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, stengėsi panaikinti Lenkijai padarytas nuolaidas ir ieškojo politinių sąjungininkų. 1438-1440 metais jis vedė derybas su Šv. Romos imperija. Tačiau vidinė įtampa nuolat augo dėl didėjančio valdovo žiaurumo. Tokiomis aplinkybėmis 1440 metų kovo mėnesį Švitrigailos šalininkai surengė sąmokslą ir Zigmantą Kęstutaitį nužudė.


Lietuvos metraščių plačiajame sąvade nužudymas aprašytas taip: “O kunigaikštis Zigmantas turėjo lokį, kurį labai mėgo, ir kai lokys, atėjęs prie miegamojo, letena padraskydavo duris, visuomet jį įsileisdavo. Ir kai kunigaikštis Čartoriskis, atėjęs su Skabeika ir su visais tais vyrais, patraukė ranka duris, kunigaikštis Zigmantas pamanė, kad tai lokys, ir liepė atsklęsti duris. Vienu akimirksniu sąmokslininkai įsibrovė į miegamąjį, ir kunigaikštis Čartoriskis šoko jam priešais, garsiai kaltindamas dėl visų smurto veiksmų, kuriais jis smaugęs visą Didžiosios Kunigaikštijos bajoriją, o dabar dar sumanęs seime visus kunigaikščius ir ponus, ir visą bajorų luomą kruvinai išgalabyti, o mužikus - šuns kraują - iškelti. O po šių žodžių baigdamas suriko: “Ką išvirei mums visiems - kunigaikščiams ir ponams, ir kitiems,- dabar vienas pats išsrėbsi’. Ir puolė ant jo, norėdamas jį nužudyti, bet neturėjo rankoje ginklo, ir Skabeika sugriebė šakę, kuria židinyje žarstomos malkos, ir ta šake smogė jam (...) Ir kraujas iš galvos ištryško ant sienos. Jo dėmė ligi šiol matoma ant miegamojo sienos Trakų didžiosios pilies bokšte”.