Lietuvos tūkstantmečiui. Reformatai ir dominikonai rajone

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (6 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Nagrinėjant įvairius istorinius šaltinius, ryškėja senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenimo kontūrai. Nuo jų neatsiejama ir viena seniausių Lietuvos žemių - Deltuva, Ukmergės pavietas, kuris užėmė didelę teritoriją ir įtakojo daugelį politinio bei kultūrinio gyvenimo įvykių. Jie persipina laike, tačiau yra įdomūs ne vien besigilinantiems į istoriją, bet ir daugeliui iš mūsų.


Habilituota mokslų daktarė Irena Lukšaitė knygoje “Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje XVI amžiaus trečiajame dešimtmetyje - XVII amžiaus pirmojoje pusėje” pastebi: “Lietuvos valstybės ir lietuvių kultūros patirtis ypač įvairi. Po naujo Lietuvos DK administracinio-teritorinio 1566 m. padalijimo lietuviai gyveno Žemaitijos seniūnijoje, Trakų, Vilniaus, Kauno Ukmergės pavietuose. Šalia lietuvių telkėsi kitų tautų atvykėliai prekeiviai bei verslo žmonės - rusai, lenkai, vokiečiai žydai”.


Reformacija Europoje pradėjo plisti XVI amžiaus pradžioje, jos pradininkas yra Martynas Liuteris. Reformacija laikoma viena reikšmingiausių Naujojo amžiaus apraiškų. XVI amžiuje ji suskaldė Katalikų Bažnyčią ir subrandino naują krikščionybės kryptį - protestantizmą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje reformacija prasidėjo 1539 metais, Abraomui Kulviečiui Vilniuje įkūrus mokyklą. Joje mokėsi 60 mokinių. Pasinaudodamas reformacija, iškėlusia gimtosios kalbos svarbą bendraujant su Dievu, A. Kulvietis suformulavo tokią kultūrinę programą, kuri lietuvių kalbą turėjo padaryti visos švietimo kalbos pagrindu, pakelti šią kalbą į valstybės interesų lygį ir išugdyti lietuvių inteligentiją.


Minėtoje knygoje rašoma, kad jau priešreformaciniu laikotarpiu Krokuvos universitete daugiausiai studentų buvo iš Giedraičių, Merkinės, Ukmergės pavietų.


1599 metais evangelikai ir stačiatikiai Vilniaus susitarime sudarė sąrašą asmenų, tarp kurių buvo ir Ukmergės pavieto raštininkas Jonas Holovnia. Spėjama, kad jis galėjo priklausyti evangelikams reformatams. Asmenų, kurie aktyviai dalyvavo tuometiniame gyvenime, istoriniuose šaltiniuose minima ir daugiau. Vienas pirmųjų giesmių vertėjų Stanislovas Marcijanas XVI amžiaus antroje pusėje dirbo evangelikų reformatų kunigu Deltuvoje. Kunigaikštis Andrius Vyšnioveckis, Lucko kaštelionas, Voluinės vaivada, kuris XVI amžiaus aštuntajame dešimtmetyje valdė Deltuvą, iš jos 1570 metais siuntė evangelikų reformatų kunigą į Sandomiero sinodą. Į šį sinodą buvo pasiųsti tik keli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai, tarp jų ir A. Višnioveckio pamokslininkas iš Deltuvos Stanislavas Marcijanas. Jis buvo vienas iš Martyno Mažvydo bendražygių leidžiant pirmąsias lietuviškas knygas.


Deltuvos žemę po Daugsprungo valdė Žemaitijos valdovai Kęsgailos, Radvilos, Zavišos. Prieš 1570 metus Radvilos ir pastatydinę Deltuvos evangelikų-reformatų bažnyčią, kuri veikė iki 1915 metų. Prie bažnyčios veikė ir parapijinė mokykla. Deltuvos evangelikų-reformatų bažnyčia galėjo būti viena pirmųjų Lietuvoje. Naujosios, mūrinės bažnyčios fundatorius buvo Breslaujos maršalka Jurgis Samsonas Podbereskis. 1629 metais jis suteikė bažnyčiai naują fundaciją, užrašė Naugarduko vaivadijoje esantį Kormuzos dvarą, pinigines sumas bažnyčiai, klebonijai, mokyklai ir špitolei, pradėjo statyti bažnyčią. Statyba buvo baigta 1638 metais. Vėliau bažnyčia buvo ne kartą restauruota, atnaujinama, keitėsi jos globėjai, ji išgyveno visus to meto pasikeitimus. Nuo pirmojo pasaulinio karo bažnyčioje pamaldų nebūdavo, tik retkarčiais atvažiuodavo pastorius su keliais maldininkais. 1919 metais Deltuvą užėmę bolševikai, ieškodami brangenybių, išvartė rūsyje buvusius palaidojimus. Tarpukaryje ji stovėjo apleista, o antrojo karo pabaigoje bažnyčioje buvo įsikūrę vokiečiai. 1944 metais bažnyčios bokštas, kaip galimas stebėjimo punktas, susprogdintas, smarkiai nukentėjęs pastatas nebuvo remontuojamas. Šiuo metu jo aplinką prižiūri seniūnijos darbuotojai.


Pirmoji katalikų bažnyčia Deltuvoje buvo pastatyta apie 1444 metus, manoma, jog ją pastatydino Valimantaičiai. Deltuvos parapijos įkūrėjas pagal popiežiaus Pauliaus II bulę esą buvęs Sudvajaitis (Sudivojus) Valimantaitis, kuris bažnyčią 1467 metais naujai pastatė. Toliau Deltuvos bažnyčią globojo ir ja rūpinosi Kęsgailos. Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada (1459-1476) Mykolas Kęsgaila ir jo brolis Žemaičių seniūnas Jonas 1467 metais suteikė bažnyčiai didelę dotaciją, kurioje minimi ir Milašiūnai - kaimas ir dvaras. Pastačius reformatų bažnyčią, katalikų bažnyčia Deltuvoje iki 1628 metų neveikė.


Manoma, kad Deltuvos katalikų parapijoje be katalikų ir evangelikų- reformatų, Vytauto Didžiojo įkurdinti, gyveno ir totoriai. Prie Deltuvos, Milašiūnuose, buvo įsikūrę ir dominikonai. Šis katalikų vienuolių, brolių pamokslininkų ordinas įkurtas 1216 metais, o Lietuvoje pradėjo kurtis Mindaugo laikais. Milašiūnų palivarką Barbora Tyzenhauzienė padovanojo Vilniaus dominikonų šv. Dvasios vienuolynui. Iki XIX amžiaus antros pusės dvare buvo koplyčia.


Lietuvos dominikonų Šv. Angelų Sargų provincijos kataloge nurodoma, kad nuo 1823 iki 1831 Milašiūnų prokuratoriumi buvo tėvas Feliksas Petruškevičius. Uždarius Šv. Dvasios vienuolyną Vilniuje, caro valdžia apie 1845 metus Milašiūnų dvarą išdalino rusų kolonistams. Ta proga rusų valdžia Deltuvoje bandė sukurti rusicizmo centrą: 1867 metais miestelį pavadino Konstantinava - Vilniaus generalgubernatoriaus Konstantino Kaufmano garbei. Taip Deltuva vadinta iki 1914 metų.


Yra išlikę rašytinių šaltinių, kad domininkonai buvo įsikūrę Upninkuose ir Vepriuose, tačiau rusų valdžia apie 1832 metus panaikino jų vienolyną. Manoma, kad 1810 metais Milašiūnų dominikonai prie Veprių bažnyčios buvo pristatę medinę bažnytėlę su zakristija, ir šventadieniais nuvažiuodavę į Veprius laikyti pamaldų. Penkeriems metams praėjus po Šv. Dvasios vienuolyno uždarymo, Vilniaus direktoriume dar tebežymima apie Milašiūnų koplyčią.


Beje, tuometiniam Ukmergės pavietui priklausė ir Palėvenės dominikonų bažnyčios Šv. Dominyko ir Pranciškaus vienuolynas, kuris veikė 1676-1865 metais. Jį fundavo Ukmergės pavieto teisėjas Laurynas Mykolas Počobutas Odlianickis su žmona Marija.