Lietuvos tūkstantmečiui. Senojo tikėjimo liudytojai rajone

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 balsas)

Kęstutis Griškevičius


Kalbant apie senąjį mūsų protėvių tikėjimą, nemažai įdomaus teikia išlikę istorikų ir etnografų užrašyti senų žmonių pasakojimai. Jie keliaudavo iš kartos į kartą, buvo papildomi ar naujai interpretuojami.


Leidinyje “Senasis tikėjimas, šventvietės, padavimai” minima nemažai mūsų rajono vietovių, kurių pavadinimai, simboliai yra gana įdomūs. Bene daugiausiai įvairių tikėjimo apraiškų mūsų rajone susiję su akmenimis, kuriuose esantys ženklai siejami su įvairiais įvykiais ir būtybėmis. Ukmergės seniūnijoje, Bakšionyse, yra Sūplūkų kalnas ir akmuo su pėda. Pasak užrašytų atsiminimų, “ant šio kalnelio prieš 40 metų (apie 1898 metus) rinkdavosi jaunimas per Velykas ir kitas šventes pažaisti, padainuot. Matyt, per šias šventes čia buvo statomos ir sūpynės “sūplūkos”.


Iki melioracijos Sūplūkų kalno papėdėje būta melsvos spalvos granitinio akmens su pėda - nedideliu įdubimu akmens viršuje, primenančio vaiko pėdą. Vietiniai gyventojai taip pasakodavo apie tą akmenį: “vaika maža, grynai kai atsistota. Saka, atseit Dievas buvo nulipęs. A ten maža vaikiuka pėda, tik saka, kad čia Dievas buva. Atsimenu, mes vaikai dar nešdavom gėlyčių ant to akmenia”.


Apie kitą akmenį, kuris 1935 metais buvo aprašytas Vlado Purlio pievoje, netoli Alaušų ežero, Balandžiuose, Žemaitkiemio seniūnijoje, išlikę tokie prisiminimai. “1935 metais akmuo visas žemėje, viršuje žymisi karvės pėdos pavidale išspaudimas. Kalbama, kad toje vietoje vaidenasi, matoma ugnis”.


Akmuo esą su velnio pėda buvo Želvos seniūnijoje. Jis gulėjęs pievoje, kuri buvo vadinama Velniakojos, Velniakalnio, Velniaklumpio pieva. Apie toje pačioje seniūnijoje Čineliuose, Makių ežero pakrantėje buvusį akmenį išlikę tokie atsiminimai: “Pasakojama, kad rusai vežę per Činelių kaimą labai daug karalienės Kotrynos pinigų ir paslėpę tuos pinigus ant Makių kalno, po akmeniu”.


Du akmenys su dubeniu šiuo metu yra Deltuvoje. Vienas yra įmūrytas į bažnyčios šventoriaus tvorą, kitas iš Pagojės kaimo laukų buvo atvežtas ir pastatytas skvere prie kultūros namų ir bibliotekos pastato. Įdomus akmuo yra Šešuolių seniūnijoje, tai vadinamasis Gerklinės akmuo su ženklais. Jame iškalta 50 centimetrų ilgio strėlė su dviem kertančiais ją statmenai skersiniais. Virš strėlės viršaus iškaltas 50 centimetrų ilgio puslankis, ties kurio viduriu yra taisyklingas graikiškas kryželis ir data “1814”.


Ant Taujėnų seniūnijoje Mažeikių kaime esančio akmens yra net kelios pėdos - žmogaus, šuns, ožkos. Ryškiau išsiskiria kanopos žymė. Šioje seniūnijoje legendomis apipintas ir Užupušiuose esantis Raganos akmuo. Apie jį išlikęs toks vietinio gyventojo J. Petkevičiaus pasakojimas: “Per lenkmetį (kalnelyje) buvusi sukilėlių stovykla. Seniau vaidendavosi. Lakstydavusi boba. Buvęs akmuo, kurį vadino Raganos akmeniu”. Puntuko broliu vadinamas vienas didžiausių Lietuvoje Moko akmuo guli netoli Pabaisko seniūnijos Sukinių kaimo, miške prie Šventosios. Jis labiausiai ir lankomas. Įspūdingi šio riedulio parametrai - beveik 8,5 metro ilgio, maždaug 6 metrų pločio, virš žemės paviršiaus šis granito luitas išlindęs iki 1,7 metro. Tarsi atskilusi jo dalis vadinama Mokiuku. Įvairiausiomis legendomis apipintas šis akmuo. Jos surašytos prieš porą metų Vlado Šlaito bibliotekos paruoštoje ir išleistoje knygelėje “Eik pas Moką pasimokyti”, kurioje surinkti Ukmergės krašto padavimai ir pasakojimai. O vienoje iš legendų apie Moką pasakojama: “Seniau buvusi visa Mokų šeima: vyras, žmona, vaikai. Visi Mokai buvę dešiniajame Šventosios krante, Pakalniškių kaimo lauke. Bet čia jiems neduodavę ramybės vaikai - piemenys, tai akmenimis juos daužę, tai ant jų laužus kūrendavę, tai juos teršdavę. Supykę už tą paniekinimą Mokai ir sumanę pereiti į kitą Šventosios krantą. Sujudę Mokai ir devynias dienas ir devynias naktis, garsiai baubdami, šliaužę į kairįjį upės krantą. Pats Mokas su sūnumis laimingai per Šventąją peršliaužęs ir ant kito kranto užsirioglinęs. Jo spartesni vaikai tuo metu jau daug toliau buvo nušliaužę. Užsiritęs ant kranto, Mokas sustojo apsidairyti, kur jo Mokienė, o ji, vargšė, Šventosios dumble įklimpusi ir jame taip ir likusi. Ilgai Mokas baubęs, šaukdamas žmoną, bet prisišaukti negalėjęs. Taip ir likę visi akmenys tose vietose, kur jie ir šiandien tebeguli. Ilgai dar Mokienės nugara iš vandens kyšojusi ir trukdžiusi plukdyti sielius, bet ilgainiui visai vandenin nuskendusi”. Kalbama, kad po Moku esą užkeikti turtai, kurių niekas negali surasti. Akmeniu domėjosi ir mokslininkai, kurie rado dvi duobes; viena primena stulpavietę, kita užpildyta pelenais ir akmenimis. Spėjama, kad čia buvusios apeigų vietos.


Su senaisiais lietuvių dievais ir jų tikėjimu siejami ne tik akmenys, ant kurių esantys įspausti ženklai, vadinami Velnio, Dievo pėdomis ar kitais vardais. Apie tikėjimą raganomis, kerėtojomis rodo išlikęs pasakojimas apie Taujėnų seniūnijoje, Baleliuose esančią pievą, Bobkapiu vadinamą. Apie ją yra papasakojęs P. Serapinas. “Yra padavimas, kad toje vietoje buvusios užkastos dvi kerėtojos. Užkastos gyvos už žmonių suvedžiojimą, kurie užkerėti namų neatrasdavo”.


Kitą legendą apie Raganų (Čerauninkių) kalną, esantį dešiniajame Siesarties krante, yra papasakojęs A. Žukauskas. “Buvo pasakojama, kad ant kalno deginamos “čerauninkės”. Kitąkart privarydavo daugybę moterų ir jaunų mergaičių ant to kalno. Tai visų pirmiausia tas moteris ir mergaites plukdydavo: rišdavo ant kaklo sunkų akmenį, tai už virvės turėdavo, o ją mesdavo į upę. Kurioji nežinojo jokių nuodų (burtų), tai toji skendo gilumon, o kuri buvo čerauninkė, tai plaukė kaip vėjas. O kai ištraukdavo iš vandens, vėl varydavo atgal, ant kalno gyvas negyvas nešdavo, ir ten buvo stulpai antkasti žemėsna. Tuo tarpu pririšdavo prie stulpo ir pridėdavo laužų, ir degino, taip pat ir negyvas. Kur sudegino nekaltas, ten išaugo rožės, o kur čerauninkes - ten erškėčiai. Dar ir dabar tebeauga”.


Apie tikėjimą velniu kalba pasakojimas apie balą, pavadintą Velniakrūmiu, kuri yra Taujėnų seniūnijoje, Neprausčiuose. Apie tai etnografams yra pasakojusi S. Simaškaitė. “Pasakojama, kad senovėje buvęs dvaras, ir jo ponas velniu pasiversdavęs. Nuo to ir vietovė vadinama Velniakrūmis”. Tikėjimą laumėmis primena seno lyduokiečio pasakojimas ape Lyduokių seniūnijoje esantį Bobaraistį. “Pasakojama, kad vasarą, saulei nusileidus, čia dažnai girdėti velėjant žlugtą. Sako kai kas matė ir moterį tai darant - tai laumės”. Apie Taujėnų seniūnijoje esantį Perkūno kalnelį išlikęs tokia legenda: “Pasakojama, kad čia vaidenasi, naktigoniai negalėdavę šioje vietoje gulėti - kažkas ištraukdavęs pagalves, griebdavęs už galvos”. Tautosakoje išlikę ir įvairių pasakojimų apie žmonių ir žemės prižiūrėtojo, Dievo paveikslą. Vienoje sakmėje, kuri yra Pranės Dundulienės knygoje “Senovės lietuvių mitologija ir religja”, rašoma: “Dievas, pasivertęs elgeta, nusileido į žemę. Eina per kaimą, kur bernas kyšt galvą iš trobos, o graži merga ir sako garsiai: “Žiūrėkit, žiūrėkit, koks Dievas eina! Bee bee bee!” Dievas pažiūrėjo į mergą ir tarė: “Taip tu nuo šiol ir bliausi ne žmogaus balsu!” Ir iš karto vietoj mergos atsirado graži, barzdota, riestaragė ožkutė”. Šis pasakojimas užrašytas Deltuvos apylinkėje Sakėčių kaime.


Paminėtos ne visos rajone esančios senąjį tikėjimą primenančios vietos. Svarbios senovės kulto ir aukojimo vietos, vadinamos alkais, yra žinomos prie Šešuolių ežero. Vilniaus kapitulos dokumente 1478 05 14 “kitapus” Šešuolių ežero paminėtas miškas, vadinamas alkais, kitaip - Šventuoju mišku. Alkas - laukas ir kalnas yra Žemaitkiemio seniūnijoje, laukas Alkas - Pabaisko seniūnijoje, Alkinė - Želvos seniūnijos terirtorijoje. Tokių vietų yra ir daugiau.


Kol vieni mūsų protėviai kariavo, kiti gyveno įprastinį gyvenimą, kuriame tikėjimas užėmė labai svarbą vietą.