Lietuvos tūkstantmečiui. Senosios gyvenvietės, Vilniaus universitetas, jėzuitai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3 / 5 (2 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Viena seniausių rajono gyvenviečių Šešuoliai šiais metais mini 675 metų metines. Gyvenvietė buvo žinoma jau kovų su kryžiuočiais laikais ir kronikose buvo vadinama Sessolen, Sicculen, Scheschule, Szaszole vardais. Hermanas Vartbergė mini, kad Ordinas 1334 metais nusiaubė Šešuolių apylinkes. 1375 metais dešimt dienų vokiečiai niokojo Šešuolių ir aplink esančias Videniškių, Utenos, Tauragnų, Balninkų, Giedraičių žemes. Leidinyje “Naujoji Lietuva” 1944 metais buvo rašoma: “Ankstyviausią užuominą apie Šešuolius Vilniaus kapitulos archyvo aktuose aptinkame Vytauto Didžiojo duotame 1398, ar 1409, ar net 1420 m. balandžio mėn. 6 d., Didžiojo Šeštadienio, Vilniaus vyskupui rašte, kuriuo kunigaikštis likviduoja ginčą, kilusį tarp vyskupo ir Vigailos. Ginčas ėjo dėl medžioklės girioje, Nuogpurviu vadinamoje (Holoe boloto), kurią Vytautas Didysis padalijo pusiau tarp vyskupo ir Vigailos. Pačiame dokumento, rašyto baltarusių kalba, turiny Šešuoliai neminimi. Tačiau kad jis liečia Šešuolių girią, dėl kurios iškilo ginčas, mes įsitikiname iš sekančio sakinio, esančio kitoje dokumento pusėje: “PRIVILEGIUM EPISCOPI VILNENSIS SUPER VENETIONIBUS TERRARUM ANTE SCHESCHULI”. Iš to galima spręsti, kad Jogailos privilegija pripažinti Vilniaus vyskupui žemės turtai neturėjo ties Šešuoliais tiksliai nubrėžtų sienų. Pats Šešuolių dvaras, kaip pamatysime, buvo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio nuosavybė, juo naudojosi greičiausiai jau mums žinomas bajoras Vigaila”. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės laikais Šešuoliai buvo dvaras ir valsčius, kurį didysis kunigaikštis atiduodavo valdyti bajorams. Prieš 1442 metus jį valdė Vilniaus kaštelionas Kristinas Astikas, garsios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Astikų giminės atstovas. 1442 metais jis savo turtą ir dvarą perleido trim sūnums.


Kristinas Astikas buvo politinis veikėjas, Kernavės bajoras, didikų Astkų giminės pradininkas, spėjamo Traidenio sūnaus Sirpučio palikuonis. Be Šešuolių valdė Širvintų, Upninkų, Musninkų ir kitus dvarus, esančius tarp Šventosios upės ir Vilniaus. Didikas atkakliai gynė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės savarankiškumą nuo Lenkijos, prieš 1418 metus tapo Vilniaus kaštelionu - aukštosios vietinės valdžios pareigūnu. Su kitais buvo liudininkas sudarant svarbias Lietuvai Salyno, Torunės, Melno sutartis. Rėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos benradarbiavimo su vokiečių ordinu politiką. Jo deleguotas prie Nemuno 1431 metais tarėsi su Vokiečių ordino didžiuoju magistru. 1431 metais, likus keliems metams iki Pabaisko mūšio, dalyvavo Švitrigailos ir Jogailos derybose Lucke, o nuo 1432 metų rėmė šio mūšio nugalėtoją Zigmantą Kęstutaitį. Tais pačiais metais Gardine ir 1434 metais Trakuose pasirašė jam 2 ištikimybės raštus. Iš keturių K. Astiko sūnų žymiausias buvo Radvila, didikų Radvilų giminės pradininkas. Kitas sūnus Stanislovas buvo Naugarduko vaivada. Spėjama, kad K. Astikas mirė apie 1442-1443 metus.


Didikai Astikai buvo Radvilų protėviai, karjerą jie pradėjo dar Vytauto laikais. Jų turtus paveldėję Radvilos XV-XVI amžiaus sandūroje tapo įtakingiausia Lietuvos didikų gimine ir išlaikė įtaką iki XVIII amžiaus. Beje, su Radvilų giminės atstovais mūsų rajonas turi ir daugiau sąsajų. Manoma, kad Siesikų dvaro pilies rūmai-pilis XVIII amžiaus pradžioje kaip kraitis atiteko Mykolui Antanui Radvilai, Radvilams priklausė ir Taujėnų dvaras, kitos vietovės.


1478 metais Šešuoliai perėjo Vilniaus vyskupo žinion. Tais metais vienas įtakingiausių ir turtingiausių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės asmenų, kunigaikščių giminės atstovas Vilniaus vyskupas Jonas, Vilniaus kapitulai pritarus, dovanojo valstiečiui Migui kitoje Šešuolių ežero pusėje esantį mišką ir žemę, vadinamą Skaisgiriu. Šešuolius, vyskupo pavestas, valdydavo kuris nors Vilniaus kapitulos narys. XVI amžiaus pabaigoje dvaro valdytojai dėl žemės ginčijosi su baudžiauninkais, uždraudė jiems dirbti ginčijamą žemę ir įsakė nuimti nuo žagrių geležinius noragus. Iš to aiškėja, kad XVI amžiuje Šešuolių valstiečiai jau arė geležiniais noragais. XVI amžiaus Vilniaus pavieto aktuose Šešuoliai minimi daugelį kartų. 1592 metais juos valdė kanauninkas Jurgevičius, 1607 metais - prelatas P. N. Jasienskis. 1572 metais iš Palenkės kilusio vyskupo Valerijono Protasevičiaus pastangomis pastatyta pirmoji medinė bažnyčia ir įsteigta parapija. Tie metai rašytiniuose šaltiniuose laikomi miestelio steigimo data. Pirmuoju klebonu paskirtas kunigas Pranas Rapolkevičius iš Radomo. Vyskupas užrašė bažnyčiai 6 valakus (apie 130 hektarų) žemės su baudžiauninkais, dešimtinę iš Šešuolių dvaro, įpareigojo kleboną prie mokyklos išlaikyti mokytoją, šventadieniais su vaikais giedoti giesmes. 1698 metais vyskupas Brzostovskis bažnyčią atnaujino, o 1751 metais vyskupas M. Zienkovičius perstatė iš naujo, ji pavadinta šv. Juozapo vardu. Dvarininkas Zeleskis prie bažnyčios įsteigė prieglaudą ir jai išlaikyti užrašė turto. Prieglaudoje buvo laikomi šeši neturtėliai.


Įdomi asmenybė buvo pirmosios Šešuolių bažnyčios iniciatorius Valerijonas Protasevičius. Jo, kaip pagrindinio prašytojo ir fundatoriaus vardas įrašytas popiežiaus Grigaliaus XIII bulėje Vilniaus universitetui. V. Protasevičius buvo pagrindinis iniciatorius tiek steigiant Vilniaus jėzuitų kolegiją 1570 metais, tiek suteikiant jai universiteto statusą 1579 metais. Du šimtus metų kasmet liepos 17 dieną (tą dieną atidaryta kolegija) arba artimiausią sekmadienį jėzuitai švęsdavo kolegijos ir universiteto fundatoriaus dieną ir jam atminti uždegdavo žvakę, kaip numatyta jėzuitų ordino konstitucijoje.


Beje, su jėzuitais ir jų veikla mūsų rajono praeitis taip pat susijusi. Jurgis Radvila XVI amžiaus pabaigoje-XVII amžiaus pradžioje Žemaitkiemio dvarą su keliais palivarkais užrašė jėzuitams. Želvoje jėzuitai įsteigė Žemaitkiemio dvaro filiją ir apie 1753 metus pastatė bažnyčią. Ir Žemaitkiemyje pirmąją bažnyčią 1568 metais pastatė jėzuitai. Broniaus Kviklio knygoje “Mūsų Lietuva” apie tą laikotarpį rašoma: “XVI amžiuje Žemaitkiemis priklausė Radvilams. Kai vyskupui (vėliau kardinolui) Jurgiui Radvilai, gyvenančiam Romoje, prireikė pinigų, 1577. VIII. 23 jis užstatė Žemaitkiemį jėzuitams už 8500 florenų, tačiau Radvilai pasiliko teisę Žemaitkiemį atsipirkti. Jie sau pasiliko vieną kaimą (Siolo Bojarskie) ir Radvilų tarnybos pareigūnus - paprastų žmonių bei bajorų - ryšininkus. 1578.VIII.25, rašydamas Vilniaus universitetui fundacijos aktą, vyskupas V. Protasevičius mini ir Žemaitkiemį, kaip jis buvo nupirktas iš Radvilų. Tą vyskupo fundacijos aktą 1579.IV.1 Vilniuje patvirtino karalius. 1581.XI.4 vyskupas Jurgis Radvilas, jau tapęs Vilniaus ordinaru, atsisakė teisės žemę atsipirkti ir visam laikui priskyrė ją Vilniaus akademijai. Taip pat dovanojo jo prisilaikytą kaimą ir jame gyvenančius bajorus ryšininkus - tarnybų narius.


Manoma, kad būtent už parduoto Žemaitkiemio dvaro lėšas jėzuitų vienuoliai Vilniuje įkūrė teologijos fakultetą, kuris po metų susijungė su tuomet veikusia Humanitarine mokykla bei Filosofijos ir laisvųjų menų fakultetu, tai davė pradžią Vilniaus universitetui.


Istoriniai šaltiniai nurodo, kad jėzuitų misija Žemaitkiemyje kūrėsi ne kovai su protestantizmu, kaip anais laikais būdavo, bet su pagonystės likučiais, kurie tada dar plačiai buvo išlikę Žemaitkiemyje ir jo apylinkėse. Gyvendami Žemaitkiemyje jėzuitai užrašinėjo pagonystės pasireiškimus, įdomesnę etnografinę medžiagą, visa tai siuntė savo centrui Romoje. Kadangi tuo metu Žemaitkiemis buvo vadinamas Žmujdki vardu, jėzuitų archyvuiose ši medžiaga priskirta žemaičiams. Lenkų istorikai ją panaudojo aprašydami senuosius žemaičių papročius, ir tik mūsų laikais istorikas Zenonas Ivinskis minėtus pagoniškus papročius grąžino Žemaitkiemiui.


Minėtoje knygoje “Mūsų Lietuva” prisimenama, kad žemaitkiemėnų supratimas apie krikščionybę apskritai buvo savotiškas. Iš sakramentų pripažinę tik vieną krikštą, dirbo šventadieniais, net per Velykas. Kiti viešai juokdavosi iš krikščioniškų apeigų ar bėgdavę šalin nieko nesakydami. Žinomas jėzuitų pamokslininkas Jokūbas Lavinskis, 1683 metais nuvykęs į Žemaitkiemį su misijomis, apie pagonybės apraiškas vėliau parašė platų pranešimą.


Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pastangomis Šešuoliuose pastatyta pirmoji medinė bažnyčia, jis buvo ir vienas iš Vilniaus universiteto įkūrimo iniciatorių.