Lietuvos tūkstantmečiui. Tarp pagonybės ir krikščionybės

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Istorikai įvairiai aiškina senojo lietuvių tikėjimo reiškinius, perėjimą iš pagoniškojo tikėjimo į krikščionybę, vietovardius. Šia prasme įdomus istoriko Teodoro Narbuto pasakojimas apie Šventosios upės kilmę. Knygoje “Lietuvos tautos istorija” jis rašo: “Nieko verta nuomonė, jog upė turinti tokį vardą dėl to, kad jos vandeniu buvo krikštijami lietuviai, kai Jogaila visus atvertė. Mat vietos padavimai liudija, kad senoji religija tą vandenį laikė šventu, todėl krikščionių kunigai jį ir vartojo, o gal net pačią upę, kad sutrauktų prie jos krantų žmones krikštui. Vis dėlto sunku pakeisti mažiausio upelio pavadinimą taip, kad kaimiečiai neprisimintų senojo jos vardo, tuo labiau upės, tokios reikšmingos istorijai ir tekančios per nemažą krašto plotą. Kad krikščionių kunigas ją šventino, to negalima nuginčyti. Pirma: šventino žmonių krikštijimui, antra - šventino kaip stabmeldžių šventybę”.


Galima neabejoti, kad XIII ir XIV amžiuje, dar ir gerokai vėliau, pagoniškosios tradicijos abipus Šventosios ir tuometinėse Deltuvos žemėse bei dabartinėje rajono teritorijoje buvo labai stiprios. Apie tai galima spręsti iš to, kad Ukmergėje po to, kai 1387 metais į Vilnių Jogaila atvyko krikštyti lietuvių, buvo pastatyta viena pirmųjų Lietuvoje bažnyčių. Ją fundavo Jogaila.


Pagoniškasis tikėjimas ateiviams iš Vakarų buvo labai keistas. Lietuviai tuo metu garbino gamtos jėgas, gyvūnus, miškus, vandenis. Veikale “Įvairių vietų aprašymas. 1477”, skyriuje “Pastabos apie pagonybę Lietuvoje XIVa. pab.” metraštininkas E. S. Pikolominis rašė: “Pirmieji lietuviai, pas kuriuos atvykau, garbino žalčius. Kiekvienas šeimos tėvas savo namų kampe laikė žaltį, kurį maitino ir gulinčiam ant šieno aukojo aukas (...) Po to Jeronimas surado gentį, kuri garbino šventąją ugnį ir vadino ją amžinąja. Žyniai prižiūrėjo, kad šventyklose neužgestų ugnis. Artimieji teiraudavosi jų apie sergančiuosius. (Žyniai) ateidavę naktį prie ugnies, o rytą klausinėjančiam atsakydavo matę prie šventosios ugnies sergančiojo šešėlį, kuris sušilęs rodydavo mirties arba gyvybės ženklus (...) Vykdamas tolyn, rado kitą gentį, kuri garbino saulę ir labai pagarbiai laikė nepaprasto didumo geležinį kūjį. Žyniai, paklausti, ką reiškia šis garbinimas, atsakę, jog kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti saulės, kurią galingasis karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. Tada atėję saulei į pagalbą Zodiako ženklai. Didžiuliu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę saulę ir grąžinę ją žmonėms” Istoriniai šaltiniai sako, kad senovės lietuviai turėjo ir savo stabus, kuriuos garbino. Istorikė Pranė Dundulienė aprašo tokį atveją: “1584 m. vienas misionierius apie Balninkus ir Vidiškius (buv. Ukmergės apskr.) rado pirkių kertėse dievaičių statulų, kurias misionierių sukurstytas neofitas, eidamas iš namo į namą, mėtęs į purvą ir mindžiojęs kojomis”.


Pagonybės tradicijų laaikėsi ir tuometiniai Lietuvos valdovai - Vytenis, Gediminas, Algirdas ir Kęstutis. XV amžiaus Dubnicos kronikoje aprašoma, kaip 1351 metais kunigaikštis Kęstutis aukoja jautį: “Per Palaimintosios Mergelės ėmimo į dangų šventę Kęstutis atvyko prie Vengrijos karaliaus palapinės ir, visiems matant šitaip lietuvių papročiu priesaika sutvirtino anksčiau surašytą sutartį: liepė atvesti žalą jautį, viršuje suriškti du baslius ir, pačiupęs lietuvišką peilį, sviedė į jautį, pataikydamas į vidurinę gyslą. Tučtuojau labai smarkiai ištryško kraujas, jis pats ir visi lietuviai tuo krauju išsitepė rankas ir veidus, lietuviškai šaukdami “Rogachina roznenachy gospanany”. Tai reiškia: “Dieve, dėl mūsų ir mūsų sielų pažvelk į raguotį. Šiandien įvykdoma mūsų žadėtoji sutartis”. Sulig tais žodžiais jis nupjovė jaučiui galvą ir atskyrė nuo kaklo taip, kad Kęstutis ir kiti ten buvusieji lietuviai per tą tarpą tarp jaučio ir jo galvos tris kartus paeiliui praėjo”.


Prieš krikščionybės įvedimą 1387 metais istoriniuose šaltiniuose vis dažniau minimos ir mūsų rajono vietovės. 1333 metais birželio mėnesį Livonijos ordinas pasiekė Vilkmergę ir toliau puolė Polocką. 1348 metų liepos mėnesį pirmą kartą paminėti Baleliai. 1364 metų balandžio mėnesį kryžiuočiai, vadovaujami didžiojo magistro Viuricho iš Kniprodės ir Livonijos ordino magistro Arnoldo pasiekė Vilkmergės apylinkes, o 1365 metų balandžio mėnesį kryžiuočiai miestą puolė. 1378 metų pavasarį kryžiuočių ir Livonijos ordinai Vilkmergės apylinkėse nuniokojo daug gyvenviečių. Prie įsimintinų istorinių datų priskiriama 1385 metų rugpjūčio 14 dieną pasirašyta Krėvos sutartis. Į Krėvos pilį atvyko lenkų delegacija su parengtu sutarties dokumentu. Jos sąlygos buvo tokios: Jogaila veda Lenkijos karalaitę Jadvygą, pažada Lietuvoje įvesti katalikų tikėjimą, atgauti prarastas Lenkijos žemes ir “prišlieti” Lietuvą prie Lenkijos.


Nuo Krėvos sutarties prasidėjo Lietuvos savarankiškumo nykimas. Jau prieš jos pasirašymą politiniai įvykiai Lietuvai klostėsi nepalankiai. 1380 metais Jogaila sudarė slaptą sutartį su ordinu, o po nuožmių tarpusavio kovų 1382 metų rudenį Krėvoje buvo nužudytas Kęstutis. Tokios buvo Lietuvos apsikrikštijimo aplinkybės, nors ir po krikšto įvedimo pagoniški papročiai išliko dar ne vieną šimtmetį.


Įvairiai vertinamos Kęstučio žuvimo aplinkybės. Lietuvos metraščiuose rašoma, kad per paskutiniąsias derybas tarp Kęstučio ir Jogailos, kurios vyko prie Trakų 1382 metų rugpjūtį, Jogaila pasinaudojo klasta ir Kęstučio naivumu. Kita versija, jog tuometinės istorinės aplinkybės buvo tokios, kad Kęstutis neturėjo kitos išeities, kaip bandyti derėtis su Jogaila.


Beje, galima manyti, kad Jogaila ir jo aplinka buvo neblogi diplomatai. Taip galvoti verčia išlikęs Kęstučio laidotuvių aprašymas, kuris vyko pagal pagoniškus papročius. Vilniaus istorikas Vl. Zahorskis jas taip aprašė: “Išsigandęs lietuvių bajorų keršto po to, kai pasklido žinia apie Kęstučio nužudymą Krėvės požemiuose (1382 m. rugpjūčio 15 d.) Jogaila įsakė kunigaikštį palaidoti su visomis iškilmėmis.


Puošniai aptaisytą Kęstučio karstą iš Krėvos į Vilnių nešė belaisviai; prieš karstą ėjo 100 raudotojų, kurios raudojo ašaras liedamos į stiklines ašarines. Prieš jas ėjo muzikantai, ragais ir trimitais pranešdami aplinkiniams gyventojams apie gedulingą eiseną. Šimtas ginkluotų kareivių supo nešamą kunigaikščio karstą, o iš paskos sekė ištikimas jo tarnas, kuris buvo pasiryžęs susideginti su savo valdovu. Toliau vedė Kęstučio žirgą, jo medžioklinius šunis, nešė sakalus, kovos kardą ir šalmą. Visos eisenos priekyje jojo 20 raitelių, kurie šūkaudami ir į visas puses skrosdami orą kardais ir ietimis, kad nuvaikytų galinčias apnikti kunigaikščio kūną piktąsias dvasias, šaukė: “Bėkite, piktybės, nuo šio kūno! Gink, Pikuoli, jo vėlę!” (Pikuolis - trečiasis baltų trejybės dievaitis, susietas su miruiųjų pasauliu, laidojimo papročiais - aut.). Prie eisenos jungėsi kaimų gyventojai, raiti bajorai, ir kol procesija pasiekė Vilnių, susidarė didelė minia.


Už miesto vartų, apsitaisęs gedulingais rūbais, didikų lydimas pasitiko procesiją Jogaila. Eisenai priartėjus, jis nulipo nuo arklio, su dirbtina širdgėla veide prisiartinęs graudingu balsu pasveikino velionį ir palydėjo procesiją iki Žemutinės pilies rūmų. Ten pirtyje nuprausė velionio kūną, ištepė kvepiančiais aliejais, apvilko baltu rūbu, aptaisė blizgančiais šarvais, apjuosė brangiuoju auksu ir brilijantais aptaisytu diržu, apsiautė šviesiai raudonu, auksu siuvinėtu apsiaustu, ant galvos uždėjo kunigaikščio kepurę, prie šono prikabino kardą. Taip aprėdytą Kęstučio kūną įnešė į didžiauisią Žemutinės pilies rūmų salę ir atsilošusį pasodino kunigaikščio sostan. Salėje buvo pastatytos statinės su midumi ir alumi, durys plačiai atidarytos, kad kiekvienas, neatsižvelgiant į luomą ir lytį, laisvai galėtų pamatyti velionį. Penkias dienas minios žmonių plaukė į pilį, kad atsisveikintų su buvusiuoju savo valdovu.


Pirmasis atsisveikino Jogaila. Pakėlęs ragą midaus verksmingu balsu jis tarė: “Tau geriu, brangus dėde, kodėl numirei?”


Salėje visi kartojo: “Kodėl numirei? Ar neturėjai ko valgyti ir gerti? Ar neturėjai valstybės, pilių ir tarnų? Ar turtų, rūbų, brangenybių neturėjai? Ar mylimos žmonos nebuvo, vaikų? O, kunigaikšti, kodėl numirei?” Buvę salėje didikai kartojo tuos žodžius.


Į salę buvo atvestas Vytautas. Jo veidas buvo suakmenėjęs iš sielvarto, lūpos sučiauptos, jis nepratarė nė žodžio”...


Pasak istoriko Alfredo Bumblausko, nors Jogaila nėra labai populiarus mūsų istorijoje, vieno didelio nuopelno jam negalima nepripažinti: pavertęs Lietuvą krikščioniška šalimi, jis pašalino pagrindinę politinės izoliacijos priežastį. Krikštas turėjo didžiulę socialinę, politinę ir kultūrinę reikšmę.