Lietuvos tūkstantmečiui. Ukmergė amžių sandūrose: augimo ir negandų metai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Anstesniuose šio ciklo rašiniuose minėnome legendas apie Ukmergės vardo atsiradimą, buvusią pilį, kovas su kryžiuosčiai, miesto įkūrimą ir jos įkūrėjus. Jau XII-XIV amžiuje gyvenvietė buvo ne kartą priešų puolama ir naikinta, tačiau, istorijos tyrinėtojų nuomone, ją greitai atstatydavo. Galima daiktas, kad XIV amžiuje Ukmergė buvusi didesnė ir už Kauną, kuris tuo metu dar buvo tik užuomazgoje.


Istorinę Ukmergės miesto raidą lėmė ir palanki jos georgafinė padėtis, ir to meto politinės sąlygos. Manoma, kad miestas iki XIV amžiaus pabaigos didėjo plėsdamasi į šalis nuo spindulio ties perkėla sueinančių kelių kryptimis: Upytės-Rygos keliu išilgai Vilkmergėlės slėnio ir Anykščių keliu palei Šventąją. Po Pabaisko mūšio, XV amžiuje Ukmergė galėjo dar labiau išaugti. Tame amžiuje ji gavo Magdeburgo savivaldos teises, kurias XVI amžiuje patvirtino karalius Žygimantas Senasis.


Atsigręžiant į ateitį, įsidėmėtini istoriko Tomo Baranausko pastebėjimai, kad Ukmergės įkūrimo data, atsižvelgiant į Bychovco kroniką, yra 1225 metai. Ši data įamžinta 1975 metais minint miesto įkūrimo 750 metų sukaktį, ta proga prie Kultūros centro pastačius 75 tonas sveriantį akmenį. Tačiau, minėto autoriaus nuomone, labiau tikėtina, jog Ukmergė pirmą kartą oficialiai paminėta daugiau kaip 100 metų vėliau, Hermano Vartbergės kronikoje 1333 metais.


Žinia, istorikai, remdamiesi įvairiais šaltiniais, dažnai turi skirtingą nuomonę, juo labiau, kad ir istorinės datos yra nuolat tikslinamos. Tačiau mažai abejotina, kad miesto teritorijoje gyventojai kūrėsi nuo seniausių laikų.


Enciklopedinio leidinio “Mūsų Lietuva” ruošėjas Bronius Kviklys rašo, kad 1398 metų rugsėjo 29 dieną pasirašant Salyno sutartį, drauge su Vytautu ir kitais Lietuvos atstovais, dalyvavo ir Ukmergės vietininkas Vygeika. Pasak šio autoriaus, vėliau Ukmergė buvo įvairių vienas iš šešių didžiojo kunigaikščio dvarų (kaip ir Rokiškis, Užpaliai, Penionys, Anykščiai, Utena). Žinoma, kad 1534 metais Ukmergę, drauge su Anykščiais ir kitomis žemėmis, valdė Kmitas Kuncavičius. Iš 1534.VI.1 Ukmergės dvaro žmonių skundo didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam matyti, kad Kuncavičius sodinęs ukmergiškius į kalėjimą už duoklių neatidavimą. Duoklės buvusios didelės. Baudžiavinis ūkis kiekvienais metais turėdavęs duoti: 9 telyčias, 9 avinus, 900 kiaušinių, atlikti lažo priemones. Lažas tada didelis nebuvęs: tik 12 dienų tarnyba valdoviniam dvarui (6 dienas arti ir 6 javų pjauti).


1545 metais ukmergiškiai su anykštėnais vėl skundė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui dvaro laikytoją Kmitą Kuncavičių, tačiau nieko nelaimėjo. Šis skundas buvo atmestas, o svarbiausi maištininkai, po 5 iš kiekvieno valsčiaus buvo suimti ir atvežti pas kunigaikštį į Vilnių.


Suteikus Ukmergei Magdeburgo teises, buvo įvesti nuolatiniai turgūs ir prekymetis, ruošiamas šv. Petro ir Povilo atlaidų proga. Įruošta turgaus aikštė, pastatytos krautuvės bei kiti įrengimai pirkliams. Į miestą pirklių atvažiuodavo vis daugiau. Iš pradžių jie tik prekiaudavo, vėliau apsigyvendavo pastoviai. Atsirado šiokia tokia pramonė, kūrėsi amatininkai. Iš 1551 metų Lietuvos sidabrinės mokesčio sąrašų matyti, kad Ukmergė buvo miestas prie Lituvos valdovinio dvaro ir valsčiaus, turįs mokėti 10 kapų grašių mokesčio. 1528 metų Lietuvos kariuomenės bei jos išlaikymo prievoliniuose sąrašuose pažymėta, kad Ukmergė buvo didelis pavieto centras, kuris kariuomenės reikalams turėjo pristatyti 402 arklius. 1550 metais miestas buvo išmatuotas valakais, pakoreguotas gatvių tinklas, turgaus aikštė. Ukmergė susidėjo iš dviejų dalių: Didžiojo kunigaikščio miesto Vilkmergėlės upelio dešiniajame krašte ir klebono miesto kairiajame krante.


Ukmergės pirkliai daugiausia prekiavo su Vilniumi ir Ryga, vienas navigacijos ir transporto kleių buvo Šventosios upė, kurią prižiūrėjo valdžia. Buvo uždrausta statyti malūnus iš užtvankas, tiltai tegalėjo būti pakeliami arba atveriami, upės vagą nuolat valydavo, jos pakraščiuose buvo pastatyti prekių sandėliai. Apie vandens kelio svarbą sako ir 1589 metais priimtas valstybės Seimo nutarimas dėl laivybos sąlygų pagerinimo upėje.


1554 metais sudarytas miesto inventorius, išlikęs 1629 metų kopijoje. Dokumente pažymėtas ne visas miestas, o tik ta jo dalis, kuri priklausė didžiajam kunigaikščiui. Minėtame inventoriuje surašyti 67 sklypai, 6 daržai. Gali būti, jog šio inventoriaus tikslas buvo sureguliuoti valdų plotus, kad būtų galima juos apmokestinti. Sklypų savininkais minimi vaitas, klebonas, altarista, siuvėjas, žvejai.


Kituose istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad tuo metu visas miestas buvo dešiniajame Šventosios krante, daugiausiai žemės užėmė žvejų sklypai ir daržai.


Manoma, kad Ukmergė ir jos gyventojai turėjo nemažą autoritetą Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Po administracinių reformų 1566 metais ji tapo apskrities centru - pavietu, įvesti bajorų teismai. Apskritis priklausė Vilniaus vaivadijai, jai priklausė didelė Rytų Aukštaitijos dalis: Alanta, Anykščiai, Balninkai, Deltuva, Dusetos, Giedraičiai, Jūžintai, Kavarskas, Kurkliai, Raguva, Siesikai, Svėdasai, Šėta, Šešuoliai, Vepriai, Viešintos, Videniškiai, Vyžuonos, Utena, Užpaliai, Zarasai. Apskritis turėjo savo vėliavą, kurios vienoje pusėje buvo Vytis raudoname fone, kitoje - šv. Mykolas Archangelas.


Be Ukmergės apskrities, Vilniaus vaivadijje tuo metu dar buvo Vilniaus, Ašmenos, Lydos, ir Brėslaujos apksritys. Tai vėlgi rodo miesto svarbą. 1563 metais Ukmergės vaitui J. Miklaševskiui buvo leista atidaryti laisvą nuo mokesčių karčiamą, o tai leidžia manyti, kad mieste intensyvėjo prekyba. Nors kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad XVII amžiuje miesto vystymasis smuko, tai paneigia 1637 metų duomenys apie tai, jog tuo metu Ukmergėje buvo užstatyti 82 sklypai, neskaitant klebono valdų, veikė 52 smuklės, dirbo 4 mėsininkai, keletas amatininkų. Intensyvėjo prekyba su Ryga, kitais šalies miestais ir miesteliais. Ukmergė jau buvo žymima visuose to amžiaus pirmosios pusės ir vidurio žemėlapiuose, kai kur vaizduota apkrities centrą atitinkančiu ženklu - kaip Kaunas, Panevėžys, Ašmena.


1621 metais miestas su seniūnija atiteko Mikalojui Kiškai, po poros metų buvo įsteigta ir pastatyta špitolė, kuriai buvo skirtas sklypas Anykščių gatvėje. Miesto kaip vieningo organizmo vystymąsi stabdė tai, kad viena jo dalis priklausė didžiajam kunigaikščiui, kita - bažnyčiai, o seniūnas su klebonu nuo seno nesutarė, 1629 metais bylinėjosi.


1637 metais M. Kišką vėl skiriant Ukmergės seniūnu, buvo sudarytas nelabai detalus dvaro ir miesto planas. Iš jo matyti, kad prie miesto buvo 49 valakai, mieste - 31 alaus bei midaus ir 21 degtinės karčemos. Lyginant su kitais, net mažesniai to meto šalies miesteliais, tai nebuvo daug. Įdomios buvo senaisiais matais vertinamos prievolės dvarui - 4 mėsininkai turėjo pristatyti dvarui “akmenį lajaus per metus”, o žvejai tiekti žuvį pagal pareikalavimus.


Iš inventoriuje pateiktų duomenų galima susidaryti vaizdą, kad mieste gyveno ne daugiau, kaip 84 šeimos arba apie 600 žmonių. Tačiau iš tikrųjų jų galėjo būti apie pusantro karto daugiau..


1637 metų inventoriaus duomenys, lyginant juos su 1554-ais sudarytu, leidžia daryti išvadas apie miesto raidą. Pasikeitė trijų iš keturių gatvių pavadinimai: 1554 metais minimos Tilto, Mikališkių ir Bažnyčios gatvės jau pavadintos Vilniaus, Ramygalos ir Anykščių. Tik Kauno gatvė paminėta abiejuose dokumentuose.


Miesto vystymuisi daug įtakos turėjo 1654 metais prasidėjęs Lenkijos ir Lietuvos karas su Rusija. Jau pačioje šio karo pradžioje gaisras nuniokojo beveik visą miestą. 1660 metų dokumente, kuris sudarytas keičiantis Ukmergės seniūnijos nuomininkmams, pažymėta, kad rusų kariuomenė miestą ir dvaro sodybą sudegino ir sunaikino. Buvo sudeginta ir bažnyčia. Ukmergę buvo užėmę ir švedai, kurių kariuomenės įgula mieste stovėjo 1656 metais.