Lietuvos tūkstantmečiui. Ukmergės mūšį prisimenant

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (7 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Minint įvairias istorines datas neteisėtai užmirštamas 1919 metų Ukmergės mūšis. Apie jį trumpai buvo rašyta šių metų sausio 9 dienos laikraščio numeryje išspausdintame straipsnyje “Vienus okupantus keitė kiti”. Papildant tuomet paminėtus faktus įdomu detaliau žvilgtelėti į tų metų įvykius ir jų dalyvius.


1919 metais krašto išvadavimui nuo bolševikų vadovavo ir kariuomenės veiksmus koordinavo vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas. Jis organizavo ir Panevėžio bei Ukmergės grupių bei Joniškėlio partizanų sąveiką.


Tai buvo neeilinė asmenybė. S. Žukauskas, 1881 metais savanoriu įstojęs į Rusijos kariuomenę, po bolševikų perversmo 1918 metais grįžo į Lietuvą, buvo Krašto apsaugos ministerijos generalinio štabo viršininkas, vyriausias kariuomenės vadas. Dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais, vadovavo atremiant lenkų puolimą prie Giedraičių ir Širvintų, galutinai sustabdant jų agresiją prieš Lietuvą. Šios kautynės vyko ir mūsų rajono teritorijoje. Už karinius nuopelnus S. Žukauskas buvo apdovanotas Lietuvos, Rusijos, kitų šalių apdovanojimais. Šio karininko likimas susiklostė įdomiai ir keistai. Išėjęs į atsargą, gyveno Davalgonių dvare, netoli Kauno, mirė 1937 metais, buvo palaidotas Kauno evangelikų kapinėse. Jas likviduojant, palaikų palaidojimo vieta liko nežinoma. Su Ukmergės išvadavimu siejama ir kito žinomo to meto kariškio - Jono Variakojo pavardė. Jis užėmė vadovaujančias pareigas vaduojant iš bolševikų Panevėžį, Šeduvą, kitus miestus, taip pat ir Ukmergę. Kaip ir S. Žukauskas, karinę karjerą pradėjo Rusijoje - į šios šalies kariuomenę buvo demobilizuotas 1916 metais. Dalyvavo I Pasauliniame kare, buvo sužeistas. 1918 metų rudenį grįžo į Lietuvą, užėmė svarbius postus Lietuvos kariuomenėje. Į atsargą išėjo turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Gyveno Šešuolėlių dvare, kuris priklausė tuometinei Ukmergės apskričiai. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, emigravo į Vokietiją, vėliau - į JAV. Mirė 1963 metais, palaidotas lietuvių tautinėse kapinėse, Čikagos priemiestyje.


Dar vienas su 1919 metų Ukmergės išvadavimu susijęs karininkas -generolas leitenantas Kazys Ladyga (Ladiga). 1919 metų gegužės pradžioje jis buvo Ukmergės grupės vadas. Kaip ir prieš tai minėtų karininkų, karinė K. Ladygos biografija prasidėjo Rusijoje. Kaip Rusijos kariuomenės karininkas dalyvavo I Pasauliniame kare. Į Lietuvą grįžo 1918 metais. Buvo vienas iš 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo organizatorių.


Prasidėjus SSRS okupacijai, 1940 metų rugpjūčio mėnesį K. Ladyga buvo suimtas, 1941 metais ištremtas į SSRS. Kalintas Sol-Ilecko NKVD kalėjime. Sovietinio teismo nuosprendžiu sušaudytas. Buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 ir 4 laipsnio ordinais, kitais pagarbos ženklais. Apie 1919 metų nepriklausomybės kovas su bolševikais išvaduojant Ukmergę Petro Rusecko sudarytoje knygoje “Savanorių žygiai” išspaudintuose iš Ramygalos valsčiaus kilusio savanorio B. Kulviečio prisiminimuose rašoma: “Dalis einame į Milašiūnus, kita pro Atkočiūnus ir be pasipriešinimo užimame pozicijas ties kažkokiu dvariuku, du kilometrai nuo Deltuvos. Miestelis kaip ant delno. Kalvinų bažnyčia didingai kelia savo viduramžines akmenines sienas ir aukštą bokštą. Ten be abejonės bolševikų sekimo punktas, surištas su baterijomis, ten mūsų laukia ir raudonųjų kulkosvaidžiai.


Jau turime ryšį su karininku Variakoju. Jis be mūšių stūmėsi plentu Ukmergės link ir užima pozicijas mūsų dešiniajame sparne. Deltuva supama iš trijų pusių. Artilerija atidengė ugnį. Priešas atsako gana energingai, bet taiklumu nepasižymi. Mūsų pabūklai koncentruoja ugnį į bažnyčios bokštą. Mūrytos akmenų sienos, kone pusantro metro storio, lauko artilerijos ugnies nebijo, bet stebėtojui bokšte turbūt nelabai jauku. Užpakaly pasigirsta ūžesys. Jis darosi vis stipresnis. Tai du mūsų ir trys vokiški lėktuvai skuba mums į pagalbą. Leidžiasi žemyn ir suka ratą virš mūsų dalių. Skubiai ištiesiame baltus skarmalus ir leidžiame keliolika baltų raketų. Supratę, kad savi, vienu kartu plieniniai ereliai puolė Deltuvos miestelį. Kaip gražu ir kokia nepaprasta drąsa. Širdis sustodavo plakusi, kai mūsų oro talkininkai čia vienas, čia kitas dingdavo už miestelio stogo. “Pašautas! Krenta!” - pasigirsdavo susijaudinę balsai. Bet ne! Vėl visi penki iškyla. Jų kulkosvaidžiai be paliovos dirba. Be paliovos sproginėja ir jų mėtomos bombos bei rankinės granatos. Miestelyje tikras pragaras. Bolševikai galvotrūkčiais, lėktuvų lydimi, bėga Ukmergės link. Vienas paskui kitą nuo Ukmergės sunkiai atskrenda du lėktuvai ir nutupia lauke. Abu šautuvų ugnies pamušti. Laimei, lakūnai sveiki. Likusieji trys jau dirba virš Ukmergės miesto, plėsdami ten dar Deltuvoje sukeltą paniką. Miestas išgelbėtas nuo sugriovimo, nes, jeigu jį būtų ėmę pėstininkai, tai artilerija, juos palaikydama, ne vieną namą būtų sugriovusi, ir ne viena nekalta auka būtų padėjusi savo galvą.


Skubiai stumiamės priekin. Jokio pasipriešinimo. Priešas visu smarkumu bėga Vidiškių link. Mūsų raitieji žvalgai juos vejasi. Mieste jau mūsų automobilis su štabo karininkais. Nukentėjo, ir tai nelabai, advokato Charmauskio namas, į kurį pataikė lėktuvo bomba ir sprogo prieškambaryje. Raudonieji suspėjo išsivežti keletą įkaitų, jų tarpe advokatą Dirmantą, Cholecką ir keletą dvarininkų.


Mūsų raiteliai, besivydami priešą, rado Vidiškių tiltą per Šventąją sudegintą, o priešą įsitvirtinusį kitoje upės pusėje. Prie progos išvadavo apie 50 lenkų legionininkų, kurie buvo Vilniaus fronte raudonųjų apimti. Jų nebuvo suspėję perkelti per upę.


Rinkdami pakeliui belaisvius, įeiname į laisvą Ukmergę. Praeiname pro pirmo gegužės vartus, ant kurių raudonomis raidėmis žiba parašas: “Doloj belogvardeiskuju svoloč!”.


Šis mūšis dėl Ukmergės įsimintinas keliais aspektais. Kai buvo tinkamai pasiruošta visiškai išvyti bolševikus iš Lietuvos, pirmiausiai reikėjo paimti Ukmergę. “Raktas” į Ukmergę buvo Pagiriai, kuriuose buvo dislokuotos nemažos bolševikų pajėgos. Neužėmus Pagirių, būtų sunku buvę savo rankose išlaikyti ir Ukmergę. Pagiriai paimti balandžio 27 dieną. Bolševikai užklupti miegantys, jų nukauta 50 ir 32 paimti į nelaisvę. Lietuvių nukauta nebuvo.


Mūsų kariai savanoriai pirmą kartą Deltuvą puolė 1919 metų kovo 28 dieną. Tada sugriaudė ir pirmas artilerijos šūvis. Artilerijos kapitonas Šipelis 1928 metais minint artilerijos dešimtmetį “Mūsų žinyne” rašė, kad I baterija 15 valandą paleido pirmą mūsų artilerijos sviedinį į bolševikų štabą. Jis tuomet posėdžiavo Deltuvos klebonijoje. Sviedinys įstrigo pastato sienoje ir sukėlė didžiausią priešų paniką. To sviedinio (šrapnelės) indas buvo perduotas Karo muziejui.


Knygoje “Savanorių žygiai” pažymėta, kad mūsų aviacija pradėjo veikti 1919 metų kovo 3 dieną. Pirmą kartą su bombomis bolševikus puolė balandžio 4 dieną Siesikuose, Pagirėliuose ir Pagiriuose. Ukmergės paėmime gegužės 3 dieną aviacija suvaidino žymų vaidmenį.