Lietuvos tūkstantmečiui. Veprių legendos, istorija, šventos vietos, jubiliejai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 1 / 5 (1 balsas)

Kęstutis Griškevičius


Reklaminiame leidinyje “Ukmergė” mažiausia plotu rajone Veprių seniūnija įvardijama kaip vienas gražiausių visos Lietuvos kraštų. Vietovaizdį puošia legendomis apipinti respublikinės reikšmės paukščių draustinis -Veprių ežeras su plaukiojančiomis salomis, piliakalniai, miškai, Šventosios upės vingiai, miestelį garsina Kalvarijos ir pro jas tekantis Cedrono upelis. Vepriai ir jų apylinkėse esančios gyvenvietės mena gilią senovę. Manoma, kad netoli nuo Veprių esančiame Samantonių kaime pirmieji šios vietovės gyventojai galėjo įsikurti dar apie 1800-500 metų prieš Kristų, tad šios gyvenvietės amžius gali būti apie 4000 metų. 1942-1943 metais šią vietovę tyrinėję archeologai aptiko gyvenamųjų būstų liekanas - tai buvo 2-6 metrų skersmens, apvalios arba ovalinės iš karčių, vytelių, kailių ir molio pastatytos palapinės. Ekspedicijos metu rasta apie 200 mezolitinių ir neolitinių dirbinių, daugybė šukių, titnago dirbinių.


Gera geografinė padėtis lėmė, kad nuo gilios praeities žinomi ir Vepriai. Vygando Marburgiečio kronikoje jie minimi nuo XIV amžiaus. Spėjama, kad Vepriuose stovėjusi pilis, kurią 1384 metais puolė ir užėmė Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto kariuomenė, talkinama kryžiuočių ordino ir žemaičių.


Neatmetama galimybė, kad Veprių apylinkėse tais laikais buvo ne viena, bet ir daugiau pilaičių. Kryžiuočių kronikos 1385 metais Veprius vadina “Weppre”, “Wepperen” vardu, o Šventosios upė pavadinta “Swyntope”.


Senovės liekanų vietiniai gyventojai yra radę ir seniūnijos teritorijoje esančioje Sližių gyvenvietėje. Kasinėdami Sližių piliakalnį, jie yra radę storą apdeginto molio sluoksnį, smėlio, maišyto su pelenais ir anglimis. Pagal padavimą, ši vieta buvusi raganų rinkimosi punktas. Jos sujodavusios ant šluotų, keldavo pokylius, aukso triūbomis dūduodamos, šaukdavusios savo drauges iš toliau. Pagal kitus padavimus, lietuviai čia garbindavo senuosius dievus. Piliakalnio viršuje stovėję aukšti gražūs mūrai. Praėjus varines, geležines ir sidabrines duris, būdavo patenkama į didelį kambarį, kur ant šventos duonelės tupėjusi žiauri rupūžė. Tai buvusi dvarininkė. Kai jos baudžiauninkai su šviežia duonele atėję prašyti pagalbos, ponia pasijuokusi iš jų prastos duonos, liepusi tarnams varyti žmones į darbus, o menką duoną išmesti šunims. Dievas prakeikęs dvarininkę: dvaras nugrimzdęs į žemes, o jo ponia trejomis durimis uždarytame kambaryje turinti valgyti rupūžės subjaurotą duoną, kol atsiras jaunuolis, kuris savo pūslėtomis rankomis išnešiąs rupūžę...


Žinia, tautosakinis paveldas visuomet buvo įdomus, jis, eidamas iš kartos į kartą, nuolat buvo papildomas ir keitėsi. Vepriuose ir jų apylinkėse esama išlikę ir tokių prisiminimų, kurie kartais išties savotiškai siejasi su mistika. Buvusio Veprių viršaičio Jono Šarkos sūnus, irgi Jonas, Deltuvos kultūros almanacho “Eskizai” 14-ajame numeryje rašė apie tai, kaip 1933 metais miestelio centre buvo kasamas šulinys. “Naujasis šulinys buvo kasamas ne mažiau 300 m atstumu nuo ežero ir mažiausiai 15 m aukščiau jo vandens paviršiaus, gal už 70 m nuo 1910 m. pastatytos šv. Mergelės Marijos Rožančinės vardo mūrinės bažnyčios. Ilgai šulniakasiai kasė tą šulinį, vieną po kito nuleisdami metro aukštumo ir tokio pat skersmens betoninius ritinius. Mažiausiai 15 jų suleido, o vandens kaip nėra taip nėra. Pritrūkę kantrybės ir pinigų, miestelėnai nutarė šio sumanymo darbus atidėti. Sekantį rytą įvyko stebuklas. Kažkas eidamas pro šulinį pamatė, kad iš jo burbuliuodamas veržiasi dumblinas vanduo, išmesdamas ajerų, vandens lelijų bei kitokios ežero augmenijos. Visa tai sparčiai nutekėjo į pakalnėje esantį Udroklį, kurs įteka į Cedrono upelį (Riešės žemupį), o šis - į už kilometro savo vandenis Nerin plukdančią Šventosios upę. Ilgainiui vanduo šulinyje pasikeitė į tyrą, šaltą ir labai skanų, lyg šaltinio vandenį. Nežinau, ar kam nors rūpėjo sužinoti, kokios jėgos visa tai įvykdė, bet ilgai žmonės kalbėjo, jog tai stebuklo būta. Galėjo ir Geldutė su tuo ką nors bendro turėti”.


Žinomas faktas, kad miestelio teritorijoje yra kritę meteoritai, kurie išmušę keletą duobių. Per laiką jos prisipildė žemių, tačiau nuo smūgio, pasak geologų, po miesteliu likę daug požeminių tuštumų. O legendą apie minėtąją Geldutę yra užrašiusi šviesios atminties buvusi Veprių seniūnė Janina Akstinavičienė. Toji legenda byloja, jog “Vepriuose gyvenusio kunigaikščio Gelvonio dukrą Geldutę pagrobusios ežero laumės ir nuskandinusios su visa kraičio skrynia... Tik tylią Joninių naktį, kai skleidžiasi paparčio žiedas, galima išvysti ant savo kraičio skrynios į ežero paviršių iškylančią ir graudžiai graudžiai kankliuojančią Geldutę”. Vepriškiai didžiuojasi savo praeitimi, miestelio centrą puošia skulptoriaus Viktoro Žentelio skulptūra “Geldutė”. Sūnus paveldėjo tėvo, Jono Žentelio, skulptoriaus, istoriografo, mokytojo, Veprių etnografinio muziejaus įkūrėjo meilę ir pagarbą gimtajam kraštui. Abu jie jau daug metų puošia miestelį prasmingais darbais, o minėtas muziejus visuomet kelia nuostabą miestelyje apsilankiusiems svečiams. Beje, gražiai sutapo, kad jubiliejiniais miesteliui ir Lietuvai metais jubiliejų švenčia ir muziejaus įkūrėjas - birželio 5-ąją jam suėjo 80 metų.


Matyt, Veprių piliai praradus savo reikšmę, atsirado Veprių dvaras, kuris minimas nuo 1542 metų. Pirmieji jo valdytojai buvo žinomi tuometiniai Lietuvos didikai oligarchai Kęsgailos, vieni iš XV-XVI amžiaus pirmoje pusėje Lietuvoje vyravusių trijų šeimų - Radvilų, Goštautų, Kęsgailų - atstovai. Po Kęsgailų Veprių dvarą valdė didikai Oginskiai, iš kurių kaip kraitis dvaras perėjo į Šemetų rankas. Po jų dvaro valdytojai buvo didikai Tyzenhauzai. 1808 metais grafas Tyzenhauzas dvarą pardavė grafui J. Kosakovskiui. Paskutiniai dvaro savininkai buvo grafai Pliateriai, kurie dvarą valdė iki 1923 metų, kol jis buvo privatizuotas, dalis žemių išdalintos naujakuriams. 1924 metais dvare įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla. Buvusi dvaro sodyba užima apie 10 hektarų, išlikę dvaro rūmai, bravoras, kumetynai, Pliaterių užveistas parkas.


Pirmoji bažnytėlė arba tik koplyčia Vepriuose minima nuo 1515, kituose šaltiniuose - nuo 1553 metų. 1616 metais dvarininko Šemetos rūpesčiu buvo patatyta šešiakampė mūrinė koplyčia. 1810 metais Milašiūnų domininkonų vienuolyno rūpesčiu prie koplyčios buvo pristatyta medinė bažnyčia. 1844 metais sugriuvus Upninkų bažnyčiai ir rusams ją uždarius, Vilniaus vyskupijos administratorius įsakė Upninkų bažnyčios inventorių perkelti į Veprius. Perimant bažnyčios inventorių, Upninkuose įvyko riaušės, kurios truko pusantros paros, o pralaimėję upninkiečiai į vepriškių bažnyčią kurį laiką nėjo, kol buvo įkurtos Veprių kalvarijos. Dabartinė, mūrinė bažnyčia, pastatyta 1909-1910 metais. Pagrindinis jos fundatorius - grafas Marijonas Broel Pliateris, statytojss - kunigas Teofilis Vasiliauskas. Neogotikinė bažnyčia, kurią 1936 metais konsekravo vyskupas Teofilis Matulionis, turi neoromantinės architektūros bruožų. Antrojo pasaulinio karo metais jos bokštas susprogdintas, atstatytas dabartinis yra mažesnis už buvusįjį.


Senojoje Veprių bažnyčioje buvo didysis Dievo Motinos Rožančiaus ir šv. Onos bei šoniniai - šv. Jono ir šv. Agotos, šv. Jurgio ir šv. Jackaus altoriai. Koplyčios altoriuje buvo stebuklingas Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi paveikslas, viršuje stovėjo Kristaus statula. Iš senosios bažnyčios į dabartinę perkeltas Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi paveikslas. Pasakojama, kad aklas baguckų šeimynos prosenelis, apėjęs keliais apie altorių, praregėjo ir sulaukė 120 metų.


Garsina Veprius ir minėtosios Kalvarijos, kurios pastatytos 1846 metais klebonaujant Samueliui Vitkevičiui. Pagal paruoštą planą siekiant sutaikinti Upninkų ir Veprių tikinčiuosius, buvo nutarta pastatyti Kristaus kančios kelius. Pasakojama, jog į Jeruzalę buvo pasiųsta moteris, kuri iš ten atvežė dvylika maišelių šventos žemės, kuri buvo išbarstyta Veprių Kalvarijose. 1963 metais sovietiniai pareigūnai jas nugriovė, prieš du dešimtmečius, 1989 metais, klebonaujant kunigui Vaclovui Ramanauskui, Kalvarijos atstatytos. Ir dabar kiekvienais metais per Sekmines jas aplanko tūkstančiai tikinčiųjų iš visos Lietuvos. Tikima ir stebuklinga Cedrono upelio vandens galia.


Istorinius įvykius mena ir koplytstulpis Baro konfederacijos 1772 metų įvykiams atminti. Baro konfederacija buvo Lietuvos-Lenkijos valstybės bajorų ginkluotas susivienijimas, nukreiptas prieš Rusijos ir Prūsijos įtakos didėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje. Konfederatų šūkis buvo “Už tėvynę, tikybą ir laisvę”. Ukmergėje konfederatams vadovavo grafas Simonas Kosakovskis. Jo vadovaujami konfederatai 1772 metais laimėjo keletą mūšių Ukmergės apylinkėse. Veprių dvaras tuo metu priklausė S. Kosakovskio broliui Mykolui, kuris buvo vedęs dvaro savininkę našlę Barborą Tyzenhauzaitę. Galima spėti, kad M. Kosakovskis XVIII amžiaus antroje pusėje pastatė barokinį koplytstulpį, kuriame buvo nežinomo liaudies meistro Nukryžiuotasis. Jis 1985 metais pateko į Ukmergės kraštotyros muziejaus fondus. Šią skulptūrą 1926 metais suskaldė žaibas. 2001 metų birželio 3 dieną Nukryžiuotasis fundatoriaus Romo Petro Šaulio iniciatyva buvo atstatytas ir pašventintas. Naują Kristaus kančią išdrožė skulptorius V. Žentelis.