Lietuvos tūkstantmečiui. Vienus okupantus keitė kiti

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Praėjusiais metais Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirtuose rašiniuose pasinaudojant įvairiais istoriniais šaltiniais epizodiškai pasižvalgyta į rajono praeitį. Tačiau jubiliejiniai metai netruko prabėgti, o įdomių įvykių esama dar labai daug.


Paskutiniame ciklo straipsnyje paminėta, kokiomis nuotaikomis mieste buvo gyvenama prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. Įvairiuose šaltiniuose minima, kad 1915 metų rugpjūčio pradžioje vokiečiai priartėjo prie Ukmergės iš vakarų bei šiaurės. Lenkų žurnalistas Michalas Survilo leidinyje apie mūsų miestą ir apskritį to meto įvykius aprašo taip: “Rugpjūčio 7 dieną po pietų Vilkmergę užplūdo daugybė visų rūšių rusų kariškių. Didžiuliame mūsų sode įsirengė stovyklas keli kariuomenės daliniai. Iš mūsų pasiėmė visas šieno ir dobilų atsargas, netgi iškultus šiaudus, sunaikino daržus ir bulvių laukus.


Namuose apsistoję karininkai įtikinėjo, kad artimiausiu metu prasidės puolimas, kuris privers vokiečius atsitraukti. Bet vis įkalbinėjo mus evakuotis į Rusijos gilumą, gąsdindami, jog čia prasidės didelis mūšis. Sekančią dieną pro šalį vis traukė kariuomenės daliniai.


Naktį iš rugpjūčio 8 į 9 d. mus pažadino didelis sujudimas. Kariuomenė skubiai apleido mūsų sklypą. Mieste vyko keli gaisrai. Tai degė kareivinės Daugpilio gatvėje bei tiltas per Šventąją. Matėsi pašvaistė ir Deltuvos gatvės pusėje. Stovėjome priebutyje iki aušros ir tuomet pamatėme netvarkingu būriu bėgančius keliu rusų pėstininkus. Buvo uždusę, karabinus vilko paskui save, o daugelis bėgo basi, persimetę batus per pečius. Bėgo pakeliui mėtydami kuprines ir karines uniformas. Tokia atmintyje išliko caro valdžios pabaiga Vilkmergėje”.


Tas pats autorius prisiminimuose rašo, kad 1915 metų rugpjūčio 9 ar 10 dieną miestas liko be valdžios. Rusų marodieriai ar iš kaimų atvykę plėšikai plėšė parduotuves ir miestą palikusių gyventojų namus. Rugpjūčio 11 dieną į Ukmergę įsiveržė vokiečių daliniai.


Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad miestą vokiečiai užėmė rugpjūčio 26 dieną, valdžia mieste organizuota lapkričio mėnesį. Burmistru paskirtas Prūsijos lietuvis žandarmerijos puskarininkis Matutis. Faktinę valdžią turėjo miesto karinis komendantas kapitonas Eichmanas. Vokiečiai įvedė savo tvarką, įsakė turėtus caro rublius keisti į “ostmarkes”. Ant naujųjų banknotų buvo užrašai vokiečių, lenkų ir lietuvių kalbomis. Buvo panaikintas senasis kalendorius ir šv. Kalėdas miesto gyventojai galėjo švęsti kartu su visu katalikiškuoju pasauliu.


Vokiška tvarka buvusi griežta - be komendanto leidimo negalima buvo išvykti iš miesto, keliuose pastatyti patruliuojantys postai. Kaip atrodė miestas tuo metu, galima spręsti iš kitų detalių. Deltuvos gatvėje, buvusioje rusų gimnazijoje, buvo įrengta rusų belaisvių stovykla. Suimtieji dažnai mirdavo, o lavonai buvo vežami į stačiatikių kapines. Gyventojai skurdo ir badavo - prieš ateinant vokiečiams, aplinkinius kaimus nualino besitraukianti rusų armija, be to, į miestą ir jo apylinkes priverstinai buvo atkelta nemažai pafrontės žmonių. Manoma, kad 1915-1918 metų vokiečių okupacija buvo daug sunkesnė už 1939-1944 m. Prie geresnių permainų paminėtinas 1916 metų vasarą rusų belaisvių nutiestas siaurasis geležinkelis, sujungęs Ukmergę su Jonava, įrengta aukštos įtampos perdavimo garinės elektrinės stotis. Vokiečiai įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose minėjo, kad išvadavus miestą iš “barbariško rusų jungo” tuo metu jame gyveno 8700 gyventojų. 1916 metais buvo atidarytos dvi pradinės mokyklos - lenkų ir lietuvių vaikams. Skatindami gyventojus plėsti žemės ūkio gamybą, vokiečiai atsigabeno traktorius, buvo diegiamos kitos naujovės. Tuo pačiu viskas buvo pedantiškai kontroliuojama. Nepaisant to, plito maisto produktų kontrabanda. 1917 metais prasidėjo jaunimo verbavimas ir priverstinės gaudynės darbams Vokietijoje. Situacija keitėsi po Bresto taikos sudarymo 1918 metų kovo 3 dieną. Pagal šią sutartį Rusija atsisakė Lietuvos. Pasinaudodama susidariusia situacija, Lietuvos krašto taryba 1918 metų vasario 16-ąją paskelbė Vasario 16 dienos Aktą.


Nors po Bresto taikos Lietuvą ir toliau valdė vokiečių okupacinė valdžia, sutartis sudarė sąlygas atsiriboti nuo Rusijos, buvo lengviau iš jos grįžti tremtiniams ir karo pabėgėliams. Kartu stiprėjo Lietuvos nepriklausomybės siekiančios jėgos.


Ukmergėje tais metais susiorganizavo lietuviškasis komitetas. Pagrindinis jo veikėjas buvo advokatas Boleslovas Dirmantas. Gimęs Raseiniuose, baigęs Peterburgo universiteto teisės fakultetą, nuo 1913 metų jis dirbo advokatu Ukmergėje. 1917 metais įkūrė ir vadovavo “Saulės” gimnazijai. P. Dirmantas, kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės įgaliotinis Ukmergėje komisaro pareigoms, organizavo vietos savivaldos organų kūrimąsi ir darbą.


1919 metais bolševikams užėmus Ukmergę, B. Dirmantas buvo suimtas ir kaip įkaitas ištremtas į Rusiją. Grįžo 1920 metais, tų metų gruodžio 2 dieną buvo išrinktas miesto burmistru. Juo buvo perrenkamas iki 1926 metų vasario 24 dienos.


Kokia buvo situacija mieste ir jo apylinkėse nepriklausomybės kūrimosi metais, vaizdą galima susidaryti iš Broniaus Kviklio enciklopediniame leidinyje “Mūsų Lietuva” esančio aprašymo: “1918 m. sudarytas valsčiaus komitetas. Tačiau 1919.I.10 bolševikai užėmė Ukmergę. Vokiečiai pasitraukė į Jonavą be pasipriešinimo. Bolševikų dalinys, užėmęs Ukmergę, buvo Pskovo šaulių divizijos I brigada (1 ir 2 šaulių pulkai). Užėmęs Ukmergę, tęsė žygį toliau: 1 šaulių pulkas žygiavo į Jonavą, priėjęs Markutiškių dvarą, buvo priverstas sustoti ir pasitraukti. II.10 lietuviai užėmė Šėtą. Tuomet bolševikų brigada pasitraukė ir prie Pagelažių-Dotnuvos ruošėsi gintis. 1919 m. balandžio mėn. pabaigoje gen. S. Žukauskas įsakė Panevėžio batalionui pereiti iš Kėdainių į Jonavą ir drauge su saksų savanoriais pulti ir užimti Ukmergę. Buvo sudarytos 5 mišrios lietuvių ir vokiečių voros, kurios puolė bolševikus pro Deltuvą, Pagelažius ir Bernotiškį, pro Veprius ir kairiuoju Šventosios krantu pro Pabaiską. Puolimas labai gerai pavyko. Bolševikai buvo sumušti ir priversti trauktis. Kai tik buvo pastebėtas bolševikų traukimasis, į vokiečių sunkvežimius buvo susodinta lietuvių kuopa ir plentu paleista į Ukmergę. Priešas paskubomis traukėsi. Lietuviai be kliūčių įvažiavo į Ukmergę ir ją užėmė. Ukmergėje rado prikabinėtų daug raudonų vėliavų, nes prieš porą dienų buvo švenčiama gegužės 1 d. Ukmergė užimta gegužės 3 d. Per šias kautynes lietuviai paėmė 500 bolševikų belaisvių. Lietuviams vadovavo karininkas Variakojis. Ukmergės kautynės įėjo į Lietuvos istoriją”. 1915 metais tiltą per Šventąją prie miesto artėjant vokiečiams rusai buvo sudeginę. Vokiečių pionieriai greta senojo pastatė naują.