Lietuvos tūkstantmečiui. Vietos, menančios pirmąjį Lietuvos prezidentą

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 0 / 5 (0 balsai)

Kęstutis Griškevičius


Ankstesniuose šio ciklo straipsniuose paminėtas ne vienas garsus iš Ukmergės krašto gimęs žmogus, prieš keletą ar daugiau amžių palikęs ryškius pėdsakus Lietuvos valstybės gyvenime, savo darbais įamžinęs ir įvairias rajono vietoves. Jų likimai buvo glaudžiai susiję su žinomų didikų giminėmis, rajone esančiais ir kažkada klestėjusiais dvarais, bažnyčių statyba, kultūrine, švietėjiška veikla. Prisimenant iškilius mūsų krašto žmones, išskirtinio dėmėsio nusipelno ir pirmasis Lietuvos prezidentas, politikas, visuomenės veikėjas Antanas Smetona, kurio gimimo 135-ąsias metines minėjome šių metų rugpjūčio mėnesio 10 dieną.


Kokioje aplinkoje pasaulį išvydo, augo žymusis mūsų kraštietis, vaizdingai parodyta Kazio Binkio knygelėje, skirtoje A. Smetonos 60-osioms gimimo metinėms paminėti 1934 metais. Joje su būdinga to meto romantika rašoma: “Antanas Smetona gimė ir augo paprastoje sodžiaus bakūžėj, neturtingo lietuvių ūkininko šeimoj. Prezidento tėvai gyveno Užulėnio sodžiuj. Tai buvo paprastas neturtingas sodžius, kokių daug Lietuvoje. Medinės, daugiausia dūminės pirkios. Užulėnio žemė ne iš gerųjų, tad grūdų ir gyvulių žmonės perdaug neturėdavo. Miškų ir pelkių atskirti, gyveno tartum kokioj saloj. Ši sala miškuose, matyt, yra buvusi jau senų senovėj, nes jos vidury tvyska gražus pailgas Lėno ežeras, o prie vandens senovėj žmonės ypač mėgdavo kurtis. Be Užulėnio aplink Lėno ežerą yra dar trys sodžiai: Lėno, Naujasodės, Miškinių ir dar buvęs Radvilų palivarkas.


Tai labai savotiškas ir gražus mūsų tėvynės kampelis. Jis primena anuos žilos senovės laikus, kai mūsų kraštas buvo tokiomis salelėmis pasiskirstęs: aplink neįžengiamos girios, o tarp jų, lyg vainikais apvestose laukymėse, mūsų protėvių sodybos. Čia ir miškas pamedžiot, pagrybaut, pauogaut ir medaus pasikopt, čia ir ežeras pažūklaut ir pasimaudyt. O kai dainą kas sudainuodavo, miškai atsiliepdavo dešimčiais aidų. Be to, miškas senovėj buvo gera nuo priešo įsibrovėlio...”


Ko gero, toji aplinka ir lėmė, kad būsimas prezidentas tiek jaunystės metais, tiek vėliau, tėviškėn grįžęs visuomet pažvalėdavo, apeidavęs tėviškės apylinkes, pakalbindavęs vietinius gyventojus, kuriuos daugelį vardais vadindavo.


Nuo jaunumės vargo grūdintas - buvo šeimoje vienas iš septynių vaikų - žingeidus buvo mokslams, nors eiti į juos nebuvo lengva. Stengdavosi tėvų neapsunkinti ir užsidirbti bendraamžius mokydamas, kurie buvo mažiau už jį gabesni, įvairių darbų prasimanydavo bendraudamas su tų metų šviesuoliais - kalbininku Jonu Jablonskiu, kitais. Tas bendravimas turėjo nemažai įtakos jo pasaulėžiūros formavimuisi: gimtosios kalbos meilei, tautiškumo ugdymuisi, kitiems geriems dalykams. Vėlgi citata iš minėtosios knygelės: “Antanas Smetona, važiuodamas iš Palangos namo atostogų, veža motinai dovanų kelis šventus paveikslus, o jaunimui, draugams - uždraustų lietuviškų knygų ir laikraščių. Užulėny, kaip ir pirma, jis nesiskiria nuo savo jaunųjų draugų, tik, nuėjęs Liogupin pas naktiganius, nebe pasakas seka, kaip seniau, bet dar įdomesnius dalykus: pasakoja apie mūsų protėvių didingus žygius, apie kryžiuočius, apie Kęstutį, Vytautą. Gal ir čia Užulėnio miškuose kažkada senovėj ėjo kruvinos grumtynės mūsų protėvių su kryžiuočiais, su gudais”.


Žinia, norint atkurti visus mūsų kraštiečio turtingos biografijos gyvenimo epizodus būtų nelengva. Šiuo metu yra išleista nemažai įvairios literatūros apie A. Smetonos gyvenimą, jo politinę veiklą, kurią istorikai ir iki šiol vertina prieštaringai. Vieniems tai buvęs diktatorius. Kitiems - valstybės vadovas, kuriam vadovaujant Lietuva palyginti gerai gyveno ekonomiškai, turėjo tarptautinį pripažinimą. Tai, kad A. Smetonos veikla ne visiems patiko, rodo keli faktai: 1944 metais neaiškiomis aplinkybėmis sudegė jo gimtoji sodyba, o tų pačių metų sausio 9 dieną vėlgi netikėtai jis žuvo gaisro metu gyvendamas JAV, Klyvlende.


Istorinės datos kartais gražiai atsikartoja - lygiai prieš 90 metų, 1919-ųjų balandžio 4 dieną Lietuvos Taryba A. Smetoną išrinko pirmuoju Lietuvos prezidentu. Šiemet minėjome ne tik mūsų kraštiečio gimimo jubiliejų, bet ir jo mirties 65-ąsias metines. O prieš 75 metus prasidėjo ir Užugirio dvaro istorija. Tada, švenčiant prezidentui 60-ąjį jubiliejų ir atsižvelgiant į jo prisirišimą prie gimtinės, buvo nutarta jam padovanoti ūkį. Tautos vado jubiliejaus dovanos komitetas, kurį sudarė daugiausiai tautininkai, išleido Dovanos ženklus. Kiekvienas jų kainavo po 5 litus, nemažai tų žemklų buvo išplatinta. Už surinktus pinigus nupirkta apie 60 hektarų žemės prie Lėno ežero, dar 25 hektarus prezidentas gavo kaip Nepriklausomybės akto signataras.


1935 metais architektas F. Vizbaras suprojektavo šio ūkio pastatus ir prižiūrėjo pradėtas statybas. Prezidentas planavo čia įkurti pavyzdinį ūkį, kuris būtų galėjęs tapti žemės ūkio mokykla, todėl statyboms pinigų neužteko: buvo paimta beveik 40 tūkstančių litų paskola ir panaudotas keliolikos tūkstančių honoraras, gautas už A. Smetonos raštus.


Buvęs asmeninis A. Smetonos adjutantas pulkininkas Vaclovas Šliogeris atsiminimų knygoje “Antanas Smetona. Žmogus ir valstybininkas”, taip prisimena viešnagę Užugirio dvare, kurį prezidentas vadindavęs “Užugirio kiemu”. “Dviejų aukštų mūriniai namai, pritaikyti visai A. Smetonos šeimai gyventi ir vasaroti, buvo gražūs ir patogūs. Iš lauko pusės juos labai puošė keturios tašyto granito kolonos, pastatytos prieš didžiąsias paradines duris, du antrame aukšte atviri balkonai, baltai dažytos sienos, raudonas čerpių stogas, o užpakalyje, pirmame aukšte, didelė atvira aikštelė be stogo. Rūmuose buvo įvestas vandentiekis iš gilaus šulinio, įrengta kanalizacija, vonios ir kt. Elektros dar nebuvo. Norėta ją atvesti iš Ukmergės, bet elektros linijos nutiesimas būtų brangiai atsiėjęs. Ūkis su Kaunu sujungtas telefonu. Sodyba apsodinta vietiniais medžiais ir krūmais. Pietus su A. Smetonos šeima valgydavo ir Prezidentūros karininkai. P. Smetonienės rūpesčiu, pietūs būdavo labai skaniai pagaminti, kad visa šeima ir svečiai sočiai pavalgytų. Sekmadieniais atvažiuodavo Užugirin pas Prezidentą vienas kitas ministras pranešimo padaryti ir gauti skubiai vykdomiems darbams pritarimo ar atitinkamų nurodymų...”


“Dvaro kieme” A. Smetona spėjo praleisti tik kelias vasaras. 1940 metis dvaras nacionalizuotas, po Antrojo pasaulinio karo jame įsikūrė tarybinis ūkis, rūmuose - sanatorija vaikams, sergantiems džiova. Čia vėliau įkurta Užugirio narkologinė ligoninė, po to - Naujosios Vilnios prichoneurologinės ligoninės narkologinis skyrius.


Užugirio dvare norėta įkurti “Pasaulio lietuvių namus”, tačiau ši idėja liko dėl įvairių priežasčių neįgyvendinta. Ar prisikels, ir kada prisikels buvęs pirmojo Lietuvos prezidento dvaras naujam gyvenimui, kol kas sunku spėlioti. Tačiau tebėra gyva idėja, kad jis būtų naudojamas poilsiui ir turizmui.


Su A. Smetona siejami kiti du tų vietovių pastatai - Lėno šv. Antano Paduviečio parapijos bažnyčia ir Taujėnų vidurinės mokyklos A. Smetonos Užugirio skyrius bei muziejus. Bažnyčios statyba prasidėjo 1919 metais, kai Taujėnų dvaro savininkas K. Radvila dovanojo medžio medžiagos. 1921 metais pastatyta laikina medinė koplyčia, vėliau - klebonijos pastatai. Lėno gyventojams dovanojus bažnyčiai žemės, 1923-1924 metais buvo pastatyta mūrinė bažnyčia. A. Smetona savo lėšomis rėmė didžiojo altoriaus įrengimą.


Padedant prezidentui buvo pastatyta ir palyginti moderni tiems laikams mūrinė mokykla, kurios rūmai iškilmingai pašventinti per Antanines 1935 metų birželio 13 dieną. Pastate buvo centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, elektros skambučiai, kiti patogumai, gražiai sutvarkyta aplinka. Daugiausiai mokinių joje mokėsi 1971-1972 metais - beveik 150. Vėliau mokinių skaičius mažėjo, 2002 metais ji reorganizuota į pradinę. Nenaudojamo pastato patalpose įkurtas Kraštotyros muziejaus Užugirio skyrius, veikia biblioteka.