Lietuvos tūkstantmečiui. XX amžiaus pradžia Ukmergės mieste ir rajone

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4 / 5 (1 balsas)

Kęstutis Griškevičius


Prieš pirmąjį pasaulinį karą Ukmergėje veikė keletas pramonės įmonių, daug urmo ir smulkios prekybos krautuvių, užeigų. Miesto centre buvo daug mūrinių namų, kai kurie jų yra išlikę iki dabar Vytauto, Gedimino gatvėse, Kęstučio aikštėje ir kitose vietose. Istorikai atkreipia dėmesį, kad jau XIX amžiaus viduryje ar dar anksčiau mieste buvo dalinis vandentiekis. 1962 metais darbininkai, kasdami griovius vandentiekio vamzdžiams, atkasė ir senojo Ukmergės vandentiekio liekanas. Buvo rasti ir išimti penki ąžuoliniai senovinio vandentiekio vamzdžiai. Jie nestori, keturkampiai, skylių vandeniui skersmuo apie 5 centimetrus. Panašių senovinio vandentiekio vamzdžių rasta ir prie senosios miesto pirties. XX amžiaus pradžios įvykiai Rusijoje, 1905 metų revoliucija ir kiti rado atgarsį ir Ukmergės apskrityje. Sovietiniais metais iki pat Atgimimo dažnai būdavo prisimenama Ukmergės revoliucinė praeitis, ji buvo įamžinta įvairiais paminklais. Vienas jų stovėjo ant Vaitkuškio kalno, o įrašas jame bylojo, kad 1901 metais per Ukmergę iš Kauno į Vilnių buvo gabenama bolševikinė “Iskra”. Įvairiuose šaltiniuose minimi ir revoliucingai tuomet nusiteikę ukmergiškiai - Osipas Piatnickis, kuris platino minėtą leidinį, kiti revoliucionieriai. Manoma, kad 1905 metais mieste galėjo įvykti Gegužės pirmosios demonstracija. Nors ši šventė buvo tapatinama su įvykiais Rusijoje, dieną jai dar 1889 metais pasiūlė II socialistų internacionalo Paryžiaus kongresas. Jis nusprendė, kad Gegužės 1-oji turi tapti tarptautine darbo žmonių kovos diena (siekta pagerbti 1886 metų gegužės pirmąją streikavusius Čikagos darbininkus, prieš kuriuos policija panaudojo šaunamuosius ginklus). Lietuvoje ši šventė pirmą kartą buvo švenčiama 1892 metais Vilniuje, 1896 metais - Kaune.


Žurnalistas Julijonas Petronis 1976 metais išleistoje knygelėje “Ukmergė” rašo, kad 1905 metų pavasarį daugelyje apskrities valsčių žemdirbiai išvijo nekenčiamus valdininkus, iš mokyklų išgujo reakcingus caro valdžios atsiųstus mokytojus. Minėtame leidinyje pažymima, kad tų metų rudenį septyniuose apskrities valsčiuose veikė apie pusšimtis ginkluotų valstiečių. Kauno gubernijos žandarmerijos viršininko padėjėjas 1905 metų lapkritį informavo vyrenybę apie tai, kad maištaujančių kasdien daugėja.


Po priešrusiško sajūdžio ėmė kurtis lietuviškos draugijos, 1906 metų pradžioje suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras. Tuo metu ypač stiprus buvo blaivybės judėjimas - manoma, kad Ukmergės dekanate Blaivybės draugijai priklausė beveik 47 tūkstančiai narių iš 55 tūkstančių dekanato katalikų.


Netoli nuo miesto buvusiame Vaitkuškio dvare XX amžiaus pirmoje pusėje veikė pradžios mokykla, kurioje nuo 1909 netų dirbo lietuvis mokytojas, mokęs ir lietuvių kalbos. Ne visose rajono vietovėse lietuvybė lengvai skynėsi kelią. Ana Siesikuose minėto amžiaus pradžioje klebonavo didelis lenkomanas kunigas Jeselskis, kuris ne tik pats lenkino parapiečius, bet tai daryti ragino ir aplinkinius klebonus.


Aktyviai gyvenimas XX amžiaus pradžioje klostėsi Taujėnuose. 1905 metų lapkričio pabaigoje valsčiaus gyventojų susirinkimas priėmė nemažai svarbių nutarimų. Buvo įkurtas Lietuvos valstiečių sąjungos skyrius. 1906 metų sausio mėnesį rusai pasiuntė į Taujėnus dragūnų ir žandarų būrį, kuris padarė daug žalos gyventojams, jie buvo apiplėšti. 1909 metais Taujėnuose jau veikė berniukų ir mergaičių mokyklos, kuriose mokėsi apie 80 mokinių. Taujėnų mokykloje mokėsi ir pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.


Po 1905 metų įvykių tautinis atgimimas plėtėsi ir Žemaitkiemyje bei jo apylinkėse. Savo tautišką nusistatymą žemaitkiemiečiai parodė gindami savo religines teises, po spaudos atgavimo skaitė lietuviškus laikraščius bei knygas. 1910 metų liepos 11 dieną buvo suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras, kuriame suvaidintos dvi komedijos: “Velnias spąstuose” ir “Meška”, renginyje neseniai susikūręs choras padainavo keletą dainų. Šis choras lietuviškas giesmes giedojo ir 1902 metais pašventintoje šv. Kazimiero vardo bažnyčioje. Daug buvo kalbama ir apie vietinių gyventojų heroizmą kovojant su rusais, o tuometinis bažnyčios klebonas Stasys Yla paprašė Antatilčių kaime gyvenančios moters, kad ji padainuotų “Žemaitkiemio epą”. Jo tekstas buvo užrašytas, tačiau vėliau dingo.


XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje Žemaitkiemyje veikusioje mokykloje mokyta rusiškai ir lietuviškai, tačiau vietiniams lenkuojantiems bajorams lietuvių kalba labai nepatiko ir savo vaikus jie leido į Balninkų mokyklą, kur buvo mokoma tik rusiškai.


Apie 1905 metų įvykius Ukmergėje rašė ir lenkų žurnalistas Michalas Survila leidinyje apie tuometinį miestą bei apskritį. Pasak jo, tais metais įvyko streikas Lehmano koklių fabrike Pivonijuoje, dėl kurio į miestą atvyko kazokai. Tų metų vasarą netoli Ukmergės Dukstynos miške surengtas socialistų mitingas, kuris buvo išvaikytas. Sulaikyti aktyvistai, kurie buvo daugiausia žydų tautybės, nuplakti kareivinių kieme. 1909 metais mieste įvyko pirmasis viešas lietuviškas teatro vaidinimas, kuris vyko ankstesniuose ciklo rašiniuose minėtame “Batenino” parko vasaros teatrelyje.


Amžiaus pradžioje Ukmergėje veikė ir nedidelis žydo Kopeliovičiaus knygynėlis, kuris prekiavo išimtinai rusiškomis knygomis, o jį lankė daugiausia miesto rusiškų mokyklų moksleiviai. Žydai, kurie sudarė gyventojų daugumą, minimu laikotarpiu apskritai aktyviai dalyvavo sprendžiant įvairius reikalus. 1906 metais miesto Dūma pavedė “Ypatingajai komisijai” rūpintis miesto gimnazijos atidarymo reikalais. Devynių narių komisijoje dalyvavo žydų bendruomenės atstovai G. B. Levinas, daktaras G. I. Sapiras, B. M. Golbergas ir S. Š. Troupianskis. 1907 metais įkūrus gimnaziją buvo sukurtas 13-os asmenų komitetas, kuriame buvo nemažai žydų, o tarp 17-os 1909 metais buvusių Ukmergės miesto tarybos narių buvo ir šios tautybės atstovai Gecelis Sapiro bei Mauša Baronas.


Apie 1909 metais metus Daugpilio gatvėje buvo atidarytas lietuviškos šv. Kazimiero draugijos knygynas. Knygas bei laikraščius pardavinėjo ir lietuviškas kooperatyvas Rygos gatvėje. Kauno gatvėje, Slonimskio name, 1910 metų spalio 11 dieną atidarytas knygynas, kuriame prekiauta lenkiškomis, prancūziškomis ir vokiškomis knygomis. Gyventojai jau prenumeravo lenkiškus laikraščius.


Minėtas M. Survila prisimena tokį Ukmergės miesto vaizdą XX amžiaus pradžioje: “Vilkmergė ir toliau liko antraeiliu apskrities miestu, su išgrįstu didokais akmenimis miesto centru, dvokiančiais nutekamaisiais grioviais, daugybe žydų. Prieš pat karą (Pirmajį pasaulinį - aut.) Kauno gatvėje buvo įtaisyta keliolika elektros lempų, o likusią miesto dalį apšviesdavo rūkstantys skardiniai žibaliniai žibintai, pritaisyti prie medinių stulpų”.


Po 1905 metų sukrėtimų mieste įsivyravo liberalesnės nuotaikos, sukurta miesto savivalda, kurią sudarė lenkų ir žydų tautybių deputatai. Tačiau artinosi pirmasis pasaulinis karas, mieste apie 1914 metus pasirodė mobilizaciniai šaukimai. Buvo draudžiama pardavinėti alkoholį, po metų mieste kilo didelis sąmyšis sužinojus, kad prie Kauno užėmusi Žemaitiją artinasi vokiečių kariuomenė. Buvo evakuota nemažai rusiškų įstaigų, vyrų gimnazija iškelta į Kolomną. 1915 metais išleistas oficialus įsakymas iš miesto ištremti visus žydus, manant, kad jie gali tapti vokiečių šnipais. Jiems buvo nurodyta persikelti į Jekaterinoslavsko ir Poltavos gubernijas. Mieste dėl žydų išsikėlimo užsidarė daug krautuvių, pakilo prekių kainos. Per Ukmergę nuolat judėjo rusų kariuomenės daliniai, buvo vežami sužeistieji, artinosi vokiečių kariuomenė, gyventojų laukė nauja okupacija...