Mažeikių krašto Sąjūdžio žmonės

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 501 balsai)

1988 metais kas nedvejodamas sutiko eiti į Sąjūdį? A. Gaurilavičius, R. Beišinas, J. Valantinas, A. Gulbinas, R. Sakalauskas, D. Aperavičiūtė (Misevičienė), G. Mažeikaitė, V. Raginis, P. Barvydas, A. Kukulskis, J. Liutkus, J. Songaila, K. Rojus, J. Bušmaitė (Eidėjienė), L. Kalpokaitė, A. Letukaitė (Kukulskienė), V. Tervydis, V. Juodis, R. Daukantas, G. Berenis, G. Sabaliauskas, H. Štaudė, A. Navalinskas, S. Žebrauskas. Po pirmojo mitingo ir Sąjūdžio santykių su LKP respublikinio atšalimo pasitraukė kone pusė čia išvardintų žmonių. Neskausmingai, be intrigų ar skundų. Tiesiog neliko komjaunimo lyderių. Atėjo kiti. Kūrėsi Sąjūdžio grupės kaimuose. Per pusę metų beveik kiekvieną rajono kampelį aprėpė Sąjūdžio tinklas. Pakilimo metu (1988–1989 m.) rajone buvo 32 rėmimo grupės. Sedoje sąjūdžio grupė sukurta buvo anksčiau negu Mažeikiuose. Tiktai Sąjūdžio įkūrimo garbė atiteko mums, nes vis dėlto mes miestą įsiūbavome vietos kuopelėmis, veikėme pagal visus reikalavimus – prisistatėme visuomenei, apsireiškėme spaudoje ir organizavome didįjį mitingą. Tokia buvo Sąjūdžio kūrimo tvarka. Viešus Sąjūdžio renginius organizuoti padėdavo R. Grušas ir A. Chaikinas, Sąjūdžio veiklą aktyviai rėmė latvių ir ukrainiečių šeimos, gyvenusios Mažeikiuose. Nuolatinė posėdžių vieta buvo dabartinė „Gabijos“ gimnazija. Direktorius P. Barvydas, daug prisidėjęs prie Sąjūdžio įkūrimo, nenorėdamas, kad dėl jo aktyvios praeities būtų kompromituojamas visas Sąjūdis, iš veiklos pasitraukė. Vėliau mums buvo suteikta oficiali būstinė adresu: Vydūno 4. Sąjūdžio kūrimasis buvo labai pakilus. Prisimenu, kaip gavau dozę velnių nuo palangiškio mūsų draugo ir rėmėjo Donato Ramanausko. Vedame eilinį susirinkimą Naftininkų kultūros rūmų mažojoje salėje. Įpuola Donatas: – Kur vėliava? Kaip drįstate posėdžiauti be vėliavos? Aš teisinausi, kad tai paprastas darbinis posėdis. Bet Ramanauskui to nepaaiškinsi. Tiesiog įsiutęs grįžta į automobilį, ištraukia iš jo Trispalvę, neša į sceną, pastato. Nurimęs jau, nepiktai man pirštu pagrasina: „Nedrįsk, daugiau be vėliavos ! Tai va, kokie žmonės buvo... Donatas daug sąvęs Sajūdžiui paaukojo. (Kiek būtų atskiros kalbos apie Sąjūdžio bičiulius ir patarėjus Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje !..) Pradžia buvo tikras jaunimo sąjūdis. Neišmanėme karjeros anei konkurencijos dalykų gerą pusmetį. Tai buvo patys gražiausi laikai. Architektas A. Navalinskas „suko“ Sąjūdžio žinių platinimo tinklą, bet viską darė taip linksmai, kad atrodė – nerimtai. Atskirai pasakoti reikia apie A. Gaurilavičiaus veiklą. Jo asmeninis automobilis iš tikrųjų buvo tarnybinė Sąjūdžio mašina visiems reikalams rajone – parašams rinkti po kaimus, spaudai platinti, važinėti į koordinatorių pasitarimus, parvežti laikraščius iš spaustuvės. Antanas buvo pirmasis gydytojas, savo darbe sulyginęs tremtinių teises su karo veteranais. J. Liutkus buvo žaliaraiščių – saugų būrio vadas, dirbo kartu su R. Beišinu. Jono Songailos transportas irgi buvo naudojamas Sąjūdžio reikmėms. Jonas organizavo laikraščio „Žemaičių kraštas“ leidybą. Jis domėjosi istorija, heraldika, jau tada buvo surinkęs savo bajoriškos kilmės dokumentus. K. Galinis ir A. Žiurlys buvo kaimiškųjų grupių koordinatoriai. H. Štaudė buvo Sąjūdžio komisijos dėl paminklų apsaugos narys. V. Juodis dirbo kaip Sąjūdžio ryšininkas su kitais rajonais ir užsieniu. Psichologė A. Letukaitė padėjo armėnams po Spitako tragedijos aklimatizuotis Palangoje. (Sąjūdis palaikė ryšius su Latvijos ir Estijos Liaudies frontais, Armėnijos studentų, ukrainiečių, latvių ir gruzinų išsivadavimo judėjimo atstovais). Skaučių vadovė O. Alibajeva kaip teisininkė prisidėjo prie dokumentų, rezoliucijų, kreipimųsi rengimo. A. Vyšnevskis subūrė skautus. A. Kukulskis – Žaliųjų judėjimą. Vėliau į Žaliųjų judėjimą įsitrauks ir L Kalpokaitė, R.Daukantas. Liuda Kalpokaitė taip pat dalyvavo Tremtinio klubo kūrime bei veikloje. V. Tervydis, „Statybos tresto“ vyr. energetikas, buvo masinių renginių organizatorius, dokumentų rengėjas, apskritai – solidžiausias Sąjūdžio komandos žmogus... Labai tylus, nepastebimas, bet rimtai ir nuoširdžiai dirbo S. Zakas. Vėliau jis tapo ir Tarybos pirmininku. R. Daukantas (a.a) Sąjūdžio veiklą pradėjo lektoriaudamas. Gal tuomet ir atsiskleidė neeiliniai to žmogaus gabumai. Jis pačioje pradžioje sakė: „Dar neapsisprendžiau, bet turbūt susiimsiu ir visas dirbsiu čia“. Raimondas buvo gal pirmas iš mūsų grupės į politiką ėjęs su konkrečiu tikslu, vertinęs dalykus ne tik iš romantinių idealisto pozicijų. Daug prie Sąjūdžio veiklos prisidėjo: V. Liauba, S. Petkienė, D. Labrencienė, Kukulskiai, A.Urbonas, V. Sidabras, A. Valantinavičius, J. Tiknius, P. Steponavičius, D. Keršienė, R. Ališauskaitė, P. Varkojis, P. Rakštys, J. Paulauskas, „Laisvės lygos“ idealus propagavę P. Vyšniauskas ir K. Ašmonavičius, A. Milieška, P. Trakinis, I. ir A. Degučiai, K. Kazlauskas, S. Kazlauskas, S. Voras. Visų nesuminėsi. O kur dar žmonės, kurie aukojo Sąjūdžiui, kurie rašė mums laiškus. Buvo žmonių, kurie meldėsi už mus. Per dvejetą metų dirbti išmokome, tačiau kaip tik tada tarpusavio vienybę praradome. Bet jau greitai stojo nepriklausomybė. Didelės pagarbos nusipelno nelengvą Sąjūdžio kelią ėję per visą tą laiką pirmininkai J. Bičkuvienė ir A. Poškus, visada Sąjūdžio tikslus palaikę mažeikiškiai politiniai kaliniai. Tai: (a.a.) J. Liaudanskas, A. Kazlauskas, A. Ribikauskas, P. Dargis, I. Bičkus, A. Ruginis, S. Šviesaitė. Jų dėka Sąjūdis savo gyvenimą tęsia ir šiandien.




Kortelės iš asmeninio I. Ruginienės archyvo


Irena Ruginienė (Šimanauskienė)


Panaudota literatūra: Ruginienė I. Sąjūdžio žmonės// Būdas žemaičių. – 2003, spalio 3, p. 4.