Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Tauragės apskrityje

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (213 balsai)

Trumpų kelionių po Lietuvą mėgėjai patogiu Via-Hanza keliu pasiekę Tauragę, gali aplankyti Mažosios Lietuvos kultūrinius objektus kelionių maršrutu: Tauragė – Lauksargiai – Vilkyškiai - Šereitlaukis – Bitėnai – Rambynas.

Tauragė – miestas vakarų Lietuvoje prie Jūros upės. Patartina aplankyti muziejų, įsikūrusį Tauragės pilyje, galima užsisakyti turistinį maršrutą po senąją Tauragę.

Keliaujant tuo Rygos-Tilžės plentu, Tauragės rajono savivaldybės pietvakariuose įsikūrusi Lauksargių seniūnija su centru – Lauksargiais. Šio nedidelio miestelio vardas susijęs su pagoniškos dievybės, laukų saugotojo Lauksargio vardu. Pirmą kartą Lauksargiai paminėti 1665 m., sudarant Ragainės apskrities žemėlapį. XIX a. Lauksargiai, kaip pasienio miestas klestėjo, nes šiuo keliu į Didžiąją Lietuvą buvo gabenama spiritas, žibalas, vaistai, pramoninės prekės, o į Mažąją Lietuvą – miško medžiaga, lietuviškos kiaulės. 1904 m. čia nutiestas geležinkelis. Prieš I pasaulinį karą veikė pradžios mokykla, paštas, parduotuvės ir amatininkų dirbtuvės.1908-1909 m. Tilžės lietuvininkų draugija „Birutė“ (draugija) rengė lietuviškus vakarus. 1912 m. įsteigta jaunimo draugija „Žiedas“.

Įsimintiniausia dabar Lauksargiuose vieta – evangelikų liuteronų bažnyčia. Ji pastatyta ir pašventinta 1887 m. spalio 6 d. Tuo metu Lauksargių evangelikų liuteronų bendruomenė turėjo 2200 narių, iš jų lietuvininkų – 1600. Dabar parapijiečių yra apie 100. Prie bažnyčios yra I pasauliniame kare (Didžajame kare) žuvusių karių kapai.

Lauksargiai garsūs tuo, kad net penkis šimtmečius (nuo 1422 m) čia ėjo tarpvalstybinė siena, o dabar tai riba, skirianti du etnokultūrinius regionus – Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą. Jau paliekant Lauksargius, kairėje kelio pusėje stovi raudonų plytų senoji mokykla. Čia 1934-1936 m. mokytojavo kraštotyrininkas Jonas Bicka (1900-1977). Rinko Mažosios Lietuvos padavimus. J.Bickos knyga „Tikybos knygelės“(1937), perleista 1992 m., o kartu su F.Tumosu sudaryta knyga „50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų“ (Lauksargiai, 1939). Ši knyga pakartota „Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai“ (1999, 2000). Tauragės viešosios bibliotekos darbuotoja B.Lukoševičienė sudarė išsamią bibliografinę rodyklę „Mokytojas ir kraštotyrininkas Jonas Bicka“ (2005).

4 km nuo Lauksargių Griežpelkių I kaime iš tolo šviečia ir turistų laukia V.Dedūrienės kavinė-motelis „Griežpelkiai“, kur teikiamos maitinimo ir poilsio paslaugos, įsikūręs tautodailininko A.Bagdono muziejus. 1905 m. Griežpelkiuose gyveno 351 gyventojai, iš jų pusė lietuvių. Išlikęs XX a. pr. statytas mokyklos pastatas.

10 km nuo Griežpelkių I įsikūręs Pagėgių savivaldybės miestelis, seniūnijos centras – Vilkyškiai. Jau I tūkstantmetyje prie piliakalnio buvusi gyvenvietė. Matyt čia buvo gūdūs miškai ir stūgavo vilkai, bet miestelio pavadinimas kildinamas nuo Vilkos (Vilkes) upelio vardo. Vilkyškiai istoriniuose šaltiniuose minimi 1551 m. XVIa. pastatyta pirmoji bažnyčia, viena seniausių Klaipėdos krašto mokyklų. Miestelis pergyveno karus, marą ir šiltinę, kai išmirė ištisi kaimai. Iki XVIII a. pr. Vilkyškių apylinkėse gyveno vien lietuvininkai. Germanizacijos procesas prasidėjo 1709-1710 m. po maro, kai atsikėlė kolonistai iš Zalcburgo, dėl religinio persekiojimo pasitraukę iš savo krašto (miestelyje jiems yra paminklas). Nepaisant to, lietuvių kalba mokykloje mokoma iki 1872 m, kai ji uždrausta visoje Mažojoje Lietuvoje. 1923 m prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos Respublikos Vilkyškiai buvo Pagėgių apskrities valsčiaus centras. Čia dirbo Pienocentro pieninė, sūriais ir dabar garsi Vilkyškių pieninė. Miestelio centre dar yra paminklas, panašus į karišką kepurę, I pasauliniame kare žuvusiems vilkyškiečiams atminti.

Įsimintiniausia Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1896 m. Tarybiniais metais paversta sandėliu, apatinė raudonų plytų pastato dalis gerokai baltuoja, primindama, kad čia turbūt ilgam buvo supiltos trąšos. Bažnyčia atgimė tik 1993 m.

Viduje klauptai kuklūs, pakėlus akis kiekvieną lankytoją pasitinka užrašyti žodžiai lietuvių ir vokiečių kalba.

Netoli durų į sieną atremtas stovi buvusio karo tarėjo, Šereitlaukio dvarininko Gotfrydo Teodoro fon Šiono kapo antkapinė plokštė. 2008 m. iš Vokietijos Detmoldo M.Liuterio evangelikų liuteronų bažnyčios pervežti vargonai (pagaminti 1953 m.). Vargonų montavimo darbus atliko vargonų meistras iš Vokietijos Jong Noss.

Šie vargonai turi apie 1600 garsą skleidžiančių vamzdžių, kurių dydis - nuo kelių centimetrų iki kelių metrų. Vilkyškių bažnyčios kunigas - M.Kairys. Vilkyškių miestelio evangelikų liuteronų bažnyčia - ne tik parapijos maldos namai, bet ir kultūros židinys. Ten jau koncertavo ne vienas garsus atlikėjas, klasikinės muzikos ansambliai. Bažnytinę muziką propaguoja Lietuvos evangelikų bažnytinės muzikos sandrauga, įkurta 1995 m.

Šioje bažnyčioje 1943 m. susituokė būsimasis vokiečių rašytojas Johanesas Bobrovskis (1917-1965) ir lietuvė J.Budriūtė. Vaikystėje ir jaunystėje J.Bobrovskis lankydavosi pas savo senelę Mociškiuose, Vilkyškiuose. Gal panorėsite perskaityti jo romaną „Lietuviški fortepijonai“ ir paieškoti ten minimų vietų.

Ant kalvelės išlikę Vilkyškių XIX-XX a. statyti Dreslerių dvaro rūmai.

Dabar čia įsikūrusi Vilkyškių seniūnija

Virš pastato plevėsuoja vėliava su Vilkyškių herbu (2006 m. sukūrė dailininkas R.Rimkūnas), kur žaliame fone pavaizduotas auksinis vežimas, gabenantis skrynią ir knygas, simbolizuojantis lietuviškos spaudos draudimą, o trys sidabrinės žvaigždės (pirmosios prūsų dievybės) – sėkmę, einant keliais į Ragainę, Jurbarką ar Klaipėdą.

Išvažiavus iš Vilkyškių miestelio už 1,2 km., pasukus į kairę, Vilkyškių miške medinis lieptelis nuves prie įspūdingo gamtos paminklo – Raganų eglės. Eglė yra 32 m. aukščio, 5,8 m. pločio, jai apie 150 metų, po 2007 m. lapkričio 10 d. praūžusios audros turi 17 kamienų (seniau – 18 kamienų). Šis medis apipintas padavimais ir legendomis. Esą prajodamas Napoleonas kardu nukirto jai viršūnę, todėl ji taip išbujojo. Kitas padavimas sako, kad eglė išaugo iš pamestos raganėlės šluotos. Žiniuonė E.Šimkūnaitė ją pavadino „Raganų šluota“. Ragaina – miškų dievybė.

Miško keliukais išvažiavus į vieškelį, lieka stūksoti Vilkyškių (Raudondvario), Opstainio ir Milžinkapio piliakalniai. Prie Jūros ir Nemuno santakos įsikūręs Šereitlaukis (Šereiklaukis). Vietovardis Šereiklaukis (Šereika, Šereikis + laukas) skalviškas ir senesnis, bet įsigalėjęs suvokietintas Šereitlaukis (Schreitlauchen). Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1276 m. Šereitlaukio dvaro sodyba minima 1344 m., kai išduota Vokiečių ordino privilegija skalviams broliams Praikai ir Drabilgai dėl žemės, buvusios prie Šereikos pilies. Dvaro sodyba klestėjo. Čia gyveno Gotfrydas Teodoras fon Šionas, kurio antkapinio paminklo plokštė yra Vilkyškių bažnyčioje. XIX a. dvarą valdė Dresleriai, kilę iš Oplankio. Dvare veikė spirito varykla, vandens malūnas, buvo bitynas, puikus žirgynas. Dvare buvo kalbama vokiškai.

Dabar išlikę XIX-XX a. statyti dvaro pastatai – dviejų aukštų svirnas, spirito varykla, du kumetynai, arklidė, tvartas, siloso bokštai. 2003 m. Kultūros ministerija patvirtino dvarų paveldo išsaugojimo programą, kurios tikslas – išsaugoti šias kultūros paveldo vertybes. Projektas finansuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

Rambyno kraštovaizdžio draustinyje išsimėčiusios Bitėnų kaimo trobelės. Bitėnai nuo seno buvo sielininkų ir keliaujančių Nemunu sustojimo vieta; turėjo vėjo malūną, užeigą, pieninę ir bičių.

Pušynėlyje įsikūrusi gandrų kolonija, dar už pora šimtų metrų - Martyno Jankaus (1858-1946) muziejus. 1981 m. įkurtas Bitėnų pradžios mokykloje, nuo 1998 m. atstačius spaustuvę, perkeltas į ją. Uždraudus lietuvišką spaudą Didžiojoje Lietuvoje, Bitėnai tapo lietuviškos spaudos leidimo ir platinimo centru.

Keliautoją pasitinka medinis stogastulpis su užrašu, kad čia 1892-1909 m. veikė iš Tilžės perkelta M.Jankaus spaustuvė.

Muziejaus ekspozicija atspindi Mažosios Lietuvos knygos istoriją, Bitėnų kaimo praeitį. Lauko ekspozicijoje – paveikslų sodas. Nuo 2003 m.vasaromis Bitėnuose vykusių dailininkų plenerų metu sukurti ir eksponuojami kūriniai Mažosios Lietuvos temomis.

Grįžtame į sankryžą, o tada tiesiai link Rambyno. Tarp kalvelių pasislėpusios Bitėnų (Užbičio) kapinės.

Pro metalinius vartus su užrašu „Spindesys esmi begalinės šviesos“ (Vydūnas) įžengiame į Mažosios Lietuvos panteoną.

Išlikę seni kryžiai byloja, kad čia laidojama nuo XIX a. Senieji kryžiai metaliniai, lietiniai ar kaltiniai, kai kurių galai ažūriniai, primena trilapio dobilėlio formą, su įrašais abiejose pusėse – vienoje lietuviškai Czon ilsis dzewije..., kitoje – vokiškai. Ilgus metus jas tvarkė, saugojo lietuvininkė E.Grigolaitytė-Kondratavičienė, čia palaidota 1995 m. Gal norėsite paskaityti vaizdingus jos prisiminimus apie sunkų lietuvininkės gyvenimą U.Lachauer knygoje „Rojaus kelias“ (2002). Iniciatoriai V.Bagdonavičius, architektai Marija ir Martynas Purvinai, bei daug savanorių prisidėjo, kad Bitėnų kapinės būtų sutvarkytos. 1991 m. iš Detmoldo (Vokietija, iš ten 2008 m.parvežti ir vargonai Vilkyškių bažnyčiai) pervežti ir Bitėnų kapinėse ant aukščiausios vietos perlaidoti filosofo Vydūno (1868-1953) palaikai.

Ant Vydūno kapo medinio krikšto jau nerasit, Vydūno kapą žymi akmuo, stovėjęs ant jo kapo Detmolde. Prie pagrindinio tako ilsisi M.Jankus (perlaidota 1993 m.) ir jo šeima. Ant M.Jankaus kapo stovi medinis krikštas –tulpė. Visai netoli palaidotas kompozitorius, žurnalistas, visuomenininkas, lietuvininkas Valteris Kristupas Banaitis (1918-1999).

Jo muzikinis palikimas – 40 vokalinių kūrinių: dainos, giesmės. 1951 m. išleistas „Lietuvių evangelikų liaudies giesmių“ rinkinys (giesmės surinktos Mažojoje Lietuvoje). 2003 m. netoli vartų, kairėje pusėje prie pagrindinio tako pastatytas juodas kenotafas „Metų“ autoriui Kristijonui Donelaičiui (1714-1780). Tai Vokietijoje gyvenančių Donelaičių giminės palikuonių simbolinis paminklas.

Už 1,8 km. nuo Bitėnų kapinių – pagonių šventovė Rambynas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas 1394 m. Čia stovėjusi Ramigės pilis. Senovėje Rambynas buvo daug aukštesnis. 1835 m. įvyko pirmoji griūtis, vėliau dar kelios. Dabartinis senelio Rambyno aukštis – 40 m. nuo Nemuno pusės. Apžvalgos aikštelėje apsvaigus nuo gamtos didybės , įkvėpus gaivaus oro, akimis nukeliavus į Tilžę (Sovetską), galima laipteliais nusileisti prie senelio Nemuno pakrantės, kur vaidilutės per Jonines plukdo savo vainikus. Rambynas išgarsėjo kaip alkakalnis. Legendomis ir padavimais garsus Rambynas yra didelė traukos vieta keliautojams.

Nuostabia gamta ir turtinga praeitimi žymus kraštas keliautojus pasitinka svetingai; visur yra schemos, nuorodos į svarbiausius objektus.

Ši kelionė – tai įžanga į Mažosios Lietuvos kultūros pažinimą, kuri Didžiajai Lietuvai davė pirmą lietuvišką knygą, pirmą gramatiką, pirmąjį dainyną, pirmuosius lietuviškus laikraščius, pirmąją poemą, kur pirmiausia pradėta rinkti tautosaka ir branginta lietuvių kalba.


Paruošė Daiva Kiniulienė


Nuotraukos Dariaus Kiniulio, 2009 m. gegužė


Straipsniui naudoti informaciniai šaltiniai:

• Almonaitis V., Almonaitienė J. Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas, Kaunas, 2007.

• Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje, Vilnius, 1989.

• Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1-3., Vilnius, 2000-2006