Malvina Musnickaitė-Meliūnienė –šauniausia 1999-tų metų Rokiškio rajono močiutė

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (388 balsai)


Malvina Musnickaitė-Meliūnienė, 19 -kos metų, 1941 m. (Nuotr. iš asmeninio albumo)


Kiekvienas žmogus savo gyvenime palieka pėdsaką: darbe ar asmeninėje veikloje, tačiau vienų nuopelnai yra matomi, o kitų taip ir lieka nepastebėti. Dažniausiai spaudoje skaitome apie žmones užimančius aukštas pareigas, politikus, verslininkus, televizijos žvaigždes, žymius meno žmones, rašytojus, poetus, mokslininkus ar kitų profesijų atstovus, pasiekusius savo darbo aukštumų. Tačiau retai susimąstome, kad paprasti kaimo žmonės ne mažiau yra įdomūs už mano jau paminėtuosius.

Dirbdama kraštotyros darbą parašiau ne vieną straipsnį apie Anykščių krašto šviesuolius, išvardinau jų padarytus darbus, tačiau visą laiką žinojau, kad pats svarbiausias žmogus mano gyvenime, apie kurį neparašiau – mano MAMA. Nesuspėjau užrašyti jos pasakojimų, dainuotų dainų, jaunystės prisiminimų. Vis galvojau, kad dar suspėsiu, kad bus laiko. Nesuspėjau... Labai dėl to gailiuosi.

Mano mamytė – Malvina Musnickaitė-Meliūnienė (1922-02-05/ 2005-08-10) gyveno Onuškio k.(http://www.juodupe.lt/index.php?id=156) (Rokiškio r., Juodupės sen.). Ją visi vadino „mūsų močiute“. „Močiute“ vadino ne tik anūkai, bet ir mano pusseserės, draugės, klasės draugai ir kiti Onuškio kaimo vaikai. (Žemiau laiškas kaimynų mergaitės, kuri mūsų mamytę vadino močiute, o save –jos anūke).


Namas, kuriame gyvenome, buvo pačiame miestelio centre, gal todėl jis ir buvo visų traukos centru. Mano mamytė Malvina visada buvo nuoširdi, atvira, draugiška, linksma. Ji niekada neatsisakydavo padėti kitiems, rūpinosi savo artimaisiais ir niekada nesiskųsdavo. Tik suaugusi supratau, kiek mano mamytei teko išgyventi, koks sunkus buvo jos asmeninis gyvenimas, kokia skaudi buvo artimiausių žmonių – vyro Jono ir sūnaus Broniaus netektis (1976 m.). Tačiau ji nedejavo, buvo labai stipri ir ėjo per gyvenimą su šypsena lūpose.

1999 m. balandį į gimtinę iš Anykščių parvažiavusios su sese Rene sužinojome, kad mūsų mamytė dalyvavo Rokiškio rajono senelių konkurse ir pelnė žiūrovų simpatijas. Jai atiteko simpatiškiausios močiutės prizas.


Dėkinga esu žurnalistei Redai Milaknienei, kuri 1999 m. gegužės 1 d. laikraštyje „Gimtasis Rokiškis“ parašė apie mano mamytę, jos apdovanojimus Šauniausių Rokiškio rajono senelių konkurse. Mes su sese nieko nežinojome apie mamytės ketinimus dalyvauti tokiame konkurse, todėl labai nustebome ir pergyvenome, kad nebuvome kartu ir negalėjome jos moraliai palaikyti.


Mūsų mamytė visiems sakydavo, kad jos dukros (aš ir sesė Renė) labai užsiėmę ir nenorinti  trukdyti. Ji neleisdavo mūsų brolienei Janinai Meliūnienei, kuri daug metų gyveno kartu su mūsų mamyte, o paskui netoliese, paskambinti mums ir pasakyti, kad ji serga, ar jai skauda. Mamytė stengėsi mus apsaugoti nuo bet kokių rūpesčių. Likusi viena, po mūsų tėvelio mirties, tvarkėsi savarankiškai, neprašydama jokios pagalbos.

Mamytė mylėjo gyvenimą ir mokėjo juo džiaugtis. Ji aktyviai dalyvavo kaimo bendruomenės gyvenime, kultūrinėje veikloje. Mamytė buvo aktyvi saviveiklininkė nuo jaunystės dienų. Su būsimu savo vyru – mūsų tėveliu– Jonu Meliūnu susidraugavo vaidindama Onuškio kaimo teatre. Pamenu, kaip mamytė pasakojo apie vaidinimą S. Žemaičio komediją „Mirta Činčibiraitė, arba 15 000 litų“. Tėvelis už gerą vaidinimą net buvo apdovanotas, gavo porceleninį kavos servizą, kurį mūsų šeima labai saugojo. Mums vaikams tai atrodė įspūdinga.


Mamytė buvo atsidavusi šeimai, rūpinosi namų ūkiu, vaikais. Nuo vaikystės mūsų šeimoje buvo skaitomos knygos. Mamytė ir tėvelis buvo raštingi žmonės ir skatino mus – vaikus –siekti žinių. Mamytė net rašė straipsnius žurnalui „Tarybinė moteris“, o tėvelis  gimtadienio ar vardadienio proga sukurdavo mums eiles.


Netoli mūsų namų, ant kalnelio – Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia, pastatyta 1774 metais. (http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/rokiskio/onuskis/ )

Prisimenu iš vaikystės „Žolinės“ atlaidus, kada į Onuškį suvažiuodavo daug žmonių, net iš visų aplinkinių kaimelių: Brizgių, Alksnių, Juodupės. Mamytė mus su sese aprengdavo kaproninėmis suknelėmis ir eidavome į bažnyčią . Tuo metu mums labiau rūpėjo nusipirkti kermošinių saldainių ir pasirodyti pasipuošus prieš drauges. Vėliau, paaugusios, eidavome barstyti gėlių per eiseną aplink bažnyčią. Už tai, tarybiniais laikais mamytė ir mes su sese buvome kviečiamos pas mokyklos direktorių... Tačiau mūsų mamytė buvo labai drąsi, nieko nebijojo ir mus vis tiek vesdavosi į bažnyčią.
Su sese mokėmės labai gerai ir mokyklos vadovybė nieko negalėjo prisikabinti, net padėkos raštus teikdavo tėveliams už gerą mūsų su sese auklėjimą. Su broliu Broniumi tėveliai turėjo problemų, tačiau tai būtų jau kita tema.


Mamytė Malvina Meliūnienė apie save:

Gimiau 1922 m. vasario 5 d, Rokiškyje, Radutėj. Penkis metus gyvenau Rokiškyje, po to išvažiavom į Onuškį, nes tėvelis Peliksas Musnickas buvo savanoris, gavo 8 hektarus žemės, pasistatėm nedidelius namelius ir gyvenom. Aš septynerių metų pradėjau lankyti Onuškio pradžios mokyklą.


Jau mokykloje pradėjau dalyvauti visuose renginiuose: vaidinau, šokau, dainavau. Po mokyklos 3 metus tarnavau pas ūkininkus Latvijoje, ganiau karves, bet kartu ir išmokau latvių kalbos.
Žiemą bendrai su kitais ruošdavau visokias kultūrinių renginių programas, dirbau įvairius rankdarbius, siuvinėjau ir rodydavau juos parodose. Buvau „Angelaitė“ ir „Jaunoji ūkininkė“.



Pirmoje eilėje sėdi M. Musnickaitė, 1939 m. (Nuotr. iš asmeninio albumo)


Būdama 24 metų ištekėjau už Jono Meliūno.


Jis taip pat mėgo dainuoti, sportuoti, grojo Onuškio orkestre. Kultūros namų renginiuose dalyvavom kartu su vyru, ruošdavom vakarones, vaidinom spektakliuose.



Jonas ir Malvina Meliūnai, 1948 m. (Nuotr. iš asmeninio albumo)



Užauginom tris vaikus: vieną sūnų ir dvi dukras, turiu keturis anūkus ir dvi anūkes.  (Užrašyta 1999 m.)



Pirmoje eilėje iš kairės: brolis Bronius ir sesė Rene. Antroje eilėje iš kairės: babunytė Paulina Musnickienė, senelis Peliksas Musnickas ir mamytė M. Musnickaitė-Meliūnienė. Trečioje eilėje iš kairės: mamytės brolis Jonas Musnickas ir tėvelis Jonas Meliūnas prie savo namo Onuškyje, 1954 m. (Nuotr. iš asmeninio albumo)



Mūsų mamytė ne tik dainuodavo, bet ir turėjo surinkusi daug dainų, jas užrašinėjo. Gaila, bet išsaugojome tik kelis mamytės ranka užrašytų dainų sąsiuvinius, užrašų knygeles.



Buvę mūsų namai liko tik nuotraukose, nes nauji savininkai jais nesirupina.

Onuškio kultūros namuose yra įrengtas  muziejus, kuriame sukaupta Elenos Blažienės medžiaga apie Onuškio kaimą ir jo žmones.


Esu labai dėkinga gerbiamai E. Blažienei, kuri išsaugojo mano mamytės atminimą,  surinko medžiagą apie mano mamytę, kaip Onuškio kaimo šviesuolę, užrašė jos pasakojimus, prisiminimus.


Ji saugo nuotraukas iš mūsų šeimos archyvo.
http://www.juodupe.lt/index.php?id=147




Bibliografijos nuorodų sąrašas

MILAKNIENĖ, Reda. Šauniausi rajono seneliai:[apie simpatiškiausią Rokiškio rajono močiutę Malviną Meliūnienę ir kt.] // Gimtasis Rokiškis, 1999, balandžio 20 d., p.1.


MILAKNIENĖ, Reda. Malvina Meliūnienė: visko gyvenime jau mačiau, net karste gulėjau [apie simpatiškiausią Rokiškio rajono močiutę Malviną Pauliną Meliūnienę] // Gimtasis Rokiškis, 1999, gegužės 1 d., p. 2.


Audronė Meliūnaitė-Berezauskienė