Mes - Baltijos kelyje

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,1 / 5 (87 balsai)
1989 metų rugpjūčio 23-oji – vienintelė įspūdingiausia, įsimintiniausia diena mano gyvenime: tai trijų Pabaltijo respublikų Baltijos kelio diena. Ruošdamasi šiam renginiui, aplėkiau tris Vilkaviškio mokyklas ir pasiskolinau sau ir dešimtmetei dukrai Renatai tautinių šokių šokėjų rūbus. Sau galvos „karūnos“ neėmiau, nes joje puikavosi LTSR spalvos. Privargau, kol visame mieste radau tautinių spalvų kaspinus, kad galėčiau jais padabinti savo rankomis pasiūtą dukters karūnėlę. Organizatoriai dar iš vakaro vilkaviškiečius pakvietė į Atgimimo aikštę, nes norėjo supažindinti su šio didingo renginio scenarijumi. Aš jau ir į šį renginį išėjau pasipuošusi su tautiniais rūbais, tuo sukeldama keleto pelningose ir šiltose vietose įsitaisiusių kaimynų juoką, kad susiruošiau nuversti esamą santvarką.

Išaušo rugpjūčio 23-osios rytas. Trečiadienis. Visa Lietuva nedirba, nes kiekvienas rajonas, kiekvienas miestas Baltijos kelyje turi savo atkarpą, kad atstovėtų L A I S V Ę ! Aš šešiametį sūnų Evaldą parėdau baltom kelnėm, languota liemene, parišu tautinę juostelę, pasipuošiu pati ir kai dukra Renata aikteli nuo mūsų grožio, visi susėdame į seną „Žigulį“ ir išvažiuojame prie Vilkaviškio stadiono. O mašinų, o autobusų! Savo gyvenime nieko panašaus neteko regėti! Šiaip taip pastatėme mašiną M. Melninkaitės gatvėje ir turėdami laisvo laiko išlipome pasitikrinti, ar nepamiršome „Vefo“ (radijo imtuvo), o po to nuėjome į stadioną. Daugelis pažįstamų miestelėnų susižavėję stebėjo tautiškai pasipuošusią mūsų trijulę. Pagaliau įsijungėme į begalinę koloną ir pajudėjome į tikslą. Vilkaviškiečiai turi užpildyti dviejų kilometrų kelio atkarpą nuo Ukmergės miesto link Vilniaus. Kelyje mums moja žemdirbiai likę laukuose ir močiutės, stovinčios prie vartelių. Bet šiandien visi važiuoja. Mūsų tiek daug, mes tokie geranoriški, pilni atlaidumo ir besišypsantys. Mes mojame ką nors aplenkdami ir mums siunčia oro bučinius važiuojantys greta. Mes klausiame: iš kur esi? O vaikai pasako savo vardus. Mes laimingi, nes laiku atvažiavome į paskirtą vietą. Vyrai liko rikiuoti „Žiguliukų“ ir „Moskvičių“ šalikelėse, nes kitokių markių mašinų Lietuvoje tuo metu beveik nebuvo. Valdžios vyrai važinėdavo „Volgomis“. Aš su vaikais nuėjau tuos du kilometrus iki galo. Žmonės pasipuošę gražiausiais rūbais. Girdisi net užsieniečių balsų. Moterys plento šlaituose įruošę rudeninių gėlių darželius, sodinami ąžuoliukai, statomi kryžiai. Ant asfalto išrikuoti „Vefai“ ir „Okeanai“ pranešė, kad laikas susikibti už rankų, todėl į vieną mano delną įsikibo dukra Renata, o kitą padaviau nepažįstamam vyrui. Tylėdami klausėmės kas šias iškilmingas minutes vyksta Vilniuje, Katedros aikštėje, kas dedasi Rygoje ir Taline. Neprireikė nei jokių juostų galimiems tarpams tarp žmonių užpildyti, nes kitose atkarpose žmonės stovėjo trimis eilėmis. Ražienų laukais prajojo kažkokio žirgyno jaunimas su jojikų apranga ir trisapalvėmis rankose, po to kita plento juosta pravažiavo gal 30 motociklininkų, įsijungę sirenas taip pat su plevėsuojančiom trispalvėm. Su „Kamazu“ pravažiavo gruzinas pro langą rankoje laikydamas savo šalies vėliavą. Nuo didingo reginio vaizdų mes jau verkėme, bet visiškas pasididžiavimo jausmas savimi, kad aš esu šią minutę būtent čia, užplūdo tada, kai mums virš galvų praskrido vienišas lėktuvas „kukurūzninkas“, mėtantis saujas žiedų. Jo šoninės durys buvo praviros, viduje nuleidęs kojas žemyn sėdėjo operatorius ir filmavo visas nepakartojamas akimirkas. Viena didžiulė gladijolė nukrito po mano kojomis. Mes nesišluostėme ašarų, nes neapleidome kaimyno rankų. Verkė net vyrai. Po to dar ilgai ieškojome pažįstamų ir namo nenorėjome važiuoti. Orui atvėsus pajudėjome kartu su vilkaviškiečių Kačinskų Kosto ir Elvyros šeima, bet belaviruodami tarp mašinų – pasimetėme. Palikome kaimynų Kriščiūnų Valiaus ir Vitalijos šeimą su trimis vaikais, degiojančiais žvakeles pievoje tarp plento juostų. Grįždami namo šalikelėse matėme tūkstančius degančių laužų, o prie jų dainuojančius žmones. Mes buvome tikri, kad tikslas į Laisvą Lietuvą ranka pasiekiamas! 2010 metų birželio 14 dieną man sukaks 59 metai. 30-metė dukra Renata su vyru Edgaru turi 12-metę dukrelę Akvilę ir aštuoneri metai visi trys gyvena Airijoje. Ten pat gyvena ir 26-rių metų dar nevedęs sūnus Evaldas. Aš prieš dešimt metų išsiskyriau ir Vilkaviškyje Šviesos 10 name viena saugoju L I E T U V Ą.

Alma Menčinskienė