Mes I-ąjame Sąjūdžio mitinge Vilkaviškyje

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,4 / 5 (5 balsai)
Mano mamos Lietuva glūdi jos kraičio skrynioje, kuri pavasariais, žydint vyšnioms, atidaroma ir viskas iš jos nešama vėdinti ant tvorų: tik svečiams skirtos pagalvės, 2 kaldros, su vienu mezginiuotu kraštu lino paklodės ir daugybė lovatiesių. Paskutinės kaimo audėjos išaustos mums, trims šeimos vyresnėliams vaikams. Jauniausia dukrelė Dalytė mamos dovanos dar palauks, ji dar maža ir jai išaus vėliau. Tuo pačiu kartu iš skrynios dugno išimamos anos Lietuvos knygos: skaitome, net paties tuomečio švietimo ministro Juozo Tonkūno pasirašytą knygelę, kad mano mama 1938 m. baigė pradžios mokyklą. Su vinukais jos rankomis sukalti „ Jaunojo ūkininko“ laikraštėlių lapai. Viskas dvelkia kažkokiu specifiniu kvapu ir mes kaskart prispintame, kad mama mums skaitytų ir skaitytų apie tą jos Lietuvą. Lietuvos virusas užsikrėtė ir nusėdo vaikų kraujyje.

Po daugybės metų, užaugusi Aukštaitijoje ir ištekėjusi į Suvalkiją, staiga kitoje Lietuvoje ore imu justi kažkokį plevenimą. Žeidžiami neteisybės, melo ir noro tvarkytis savarankiškai, vieni žmonės tik šnabždėdami, kiti drąsiai ėmė reikšti mintis apie Stalino įvykdytą mūsų Tėvynės aneksiją. Gulėdama Vilkaviškio ligoninėje 1987 m. net iš 5-ių vyresnių palatos kaimynių nesulaukiau teisingo atsakymo, kokia seka buvo išdėstytos trispalvės spalvos? Todėl megzdama vąšiuku mažus krepšelius, į juos įmezgiau neteisingą spalvų derinį: žalia, geltona, raudona: vėliau senąjame Vilkaviškio turgelyje, kuris prasidėdavo nuo senojo pirties pastato(dabartinės „Viskas mūsų namams“ parduotuvės) ir nusitęsdavo iki Daukanto gatvės, ėmiau siūlyti vąšiuku megztus kaklaraiščius. Ne vienas senas vilkaviškietis man pašnabždėdavo: „jei į juos būtų įmegzta trispalvė, tai mielai nupirktų“. Nebuvau tokia drąsi, kad po turgų siautėjant KGBistams ant stalelio pasikločiau rankdarbius su trispalve, nes jie griebę prekeivį už pakarpos, rodydavo savo galią, atimdavo iš toli parsivežtas ir parduodamas prekes, o vėliau patys milicijoje išsidalindavo! Daug vėliau, įsisiūbavus Atgimimui, mezginių apačioje primezgiau 3 juosteles iš tautiškos vėliavos ir juos visus mielai išpirko „Europos kelio“ renginyje, į kurį nuvažiavau su vaikais, išpuoštais savo rankomis pasiūtais tautiškais rūbeliais. Pagaliau laisvės šnabždesiai darėsi drąsesni ir gausesni, kol vedami Vilkaviškio Sąjūdžio aktyvistų Kosto Janulaičio, Algimanto Zeikaus, Artūro Simanavičiaus, A. Bielskio, mok. Dambravienės ir kt. 1988 metų rugpjūčio 27 dieną (šešadienį) nebepaklūstame TSKP Vilkaviškio I-ojo sekr. ir Vilkaviškio VK pirmininko norams ir užtvindę visas Vilkaviškio gatves su transparantais ir tripalvėmis vėliavomis patraukėme į Vilkaviškio stadioną. Tuo metu mano dukrai Renatai buvo 9-eri, o sūnui Evaldui – 5-eri metai. Tautinės vėliavos tikrai neturėjome, bet besisvečiuojančiai dukterėčiai Dianai gimė mintis prisisegti iš tautinių spalvų po 3 audeklo juosteles. Nebebuvo laiko jų susiųti ar apmegzti. Tiesiog iš vieno audinio, iš dvejų gerų rūbų iškirpome reikiamas spalvas ir su žiogeliais jas visi 4 prisisegėme prie krūtinės. Jautėmės labai išdidžiai, gausiai kvatojome ir kažką dainavome, nes aplink mus buvo vien laimingi žmonės. Atėję į stadiono prieigas pamatėme tautinės atributikos prekybą tiesiog iš automobilių, iš mažų autobusiukų. Labai nusivylėme, nes nepasiėmėme pinigų, todėl nieko negalėjome įsigyti. Aš tuo metu net fotoaparato neturėjau, todėl neįamžinau mūsų švytinčių akių. Dar nebuvo įprasta, kad pirmieji kalba ne valdžios vyrai, o tautos šaukliai, kurie liepia keltis iš letargo miego ir kviečia kurti naują Lietuvą. Įsiminė mok. A. Zeikaus iš Vilkaviškio 9-metės m-los drąsi kalba ne iš popieriuko, o iš širdies. Jis Vilkaviškio KP I-ojo sekr. V. Kurmio tiesiai paklausė: tai kaip manai, importinis sekretoriau, ar kad nėra Vilkaviškyje jaunų, protingų žmonių, kurie galėtų užimti šią kėdę? Nes esi atsiųstas iš Žemaitijos! VK sekr. E.Žemaitaitis ilgą laiką priešinosi ir neleido rengti šį mitingą, tai kliuvo ir jam. Iš aikštės plūste plūdo rašteliai su klausimais, kuriuos išsisukinėdami atsakinėjo valdžios šulai J. Tėvelis ir J. Urbonas. Žmones erzino butų, lengvųjų mašinų ir kitokių deficitų nesąžiningas skirstymas. Visų valdžios vyrų kalbos buvo nušvilptos. Iš Vilniaus atvažiavusių svečių daugelį nepažinojau. Prisimenu tik Mečį Laurinkų ir Virgilijų Čepaitį. Abiems sukėlėme ovacijas. Pabaigoje visi vienu balsu dainavome tautišką giesmę ir „Lietuva brangi“ net nemokėdami žodžių.

Alma Menčinskienė