Miškinis Antanas
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
Šaukiuos tarpu gyvybės ir mirties - Tu pats matai, kaip aš pasibaisėjau Nudvasintu pasauliu dabarties. Nuo amžinybės pats jis atsisakė, Ir atsisakė nuo kilnių darbų. O geidžia, kiek aprėpt pajėgia akys, O godui ir geismams juk nėr ribų... (A. Miškinis. "Pasaulis be Dievo")
Miškinis pradėjo rašyti besimokydamas gimnazijoje. Pirmieji jo kūrinėliai (eilės ir polemikos) išspausdinti "Aušros" gimnazijos laikraštėlyje "Skaidra". Respublikinėje spaudoje pirmą eilėraštį išspausdino 1925 m. (savaitraštyje "Lietuvis"). Po trejų metų išleido pirmąjį poezijos rinkinį "Balta paukštė" (1928), kupiną patriotizmo ir jaunatviško entuziazmo. Kaip subrendęs ir savito veido poetas A. Miškinis pasirodo antrajame poezijos rinkinyje "Varnos prie plento" (1935), už kurį gauna "Sakalo" leidyklos premiją. Suskamba tautosakiniai motyvai, išreiškiantys meilę tėvynei, kaimo žmogui, gamtai:
Jaučiau užu žmogų, ir žvėrį; Kožnam beržui lenkiaus pakelėj Ir visiems savo širdį atvėriau. ("Eilėraštį drebančiom rankom...")
A. Miškinio poezija pelnė dideles skaitytojų simpatijas; poetas buvo labai populiarus. Daug jo eilių tapo dainomis. Jo biografė, literatūrologė R. Tūtlytė rašo: "Iškilo kaip vienas svarbiausių 4-ojo dešimtmečio poetų neoromantikų, siekusių sintetinti tradicinės lietuvių lyrikos ir Vakarų modernizmo patyrimą. Poezijoje aktualizavo romantinių laikysenų ir buities konfliktą, išskleidė baladišką, romansišką pasaulėjautą <...> Formavo etiniu, patriotiniu ir buitiniu aspektu kontrastingus kaimo ir miesto paveikslus. Lietuvos istorijoje akcentavo ne tolimos praeities didybę, o sodiečio patirtą vargą, kantrybę ir ištvermę (baudžiavos, rekrutai, knygnešiai, savanoriai) kelyje į šią dieną" (Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 338). Kalėjimuose ir lageriuose A. Miškinis taip pat kūrė poeziją. Jo tremties poezija vadinama lietuvių tremties poezijos viršūne. Literatūrologas V. Kubilius teigia: "Pagrindiniai tremtinių poezijos motyvai įgavo stulbinančio etinio teisingumo ir kaltinamosios rūstybės galią Miškinio eilėraščių cikle "Psalmės" (Kubilius V. XX amžiaus literatūra. Vilnius, 1996, p. 429). Eilėraščių ciklas pradėtas kurti 1948 m. Kauno saugumo kalėjime, užbaigtas 1949 - 1953 m. Mordovijos lageriuose. "Psalmės" turėjo paguosti ir sustiprinti likimo brolius, mirtininkų lagerio kalinius, kuriems buvo pasakyta: gyvi iš čia neišeisite. Poetas eilėraštyje "Sibire" rašo:
Bet labiau nei nuo šalčio mes drebam, Kad išliktų taurus ir garbingas žmogus Jis, nešiotojas dieviško prado. Jei kas grįšim, tai grįšim kaip žmonės - gražiai Pavasariui griaudžiant aplinkui. Mūsų niekas daugiau nebeskriaus, neįžeis... Ir atleisim saviems kaltininkams.
Prie židinio susėdę šilumoj, Kokius mes kruvinus kelius tęsėjom Vorkutoj, Karagandoj, Kolymoj... ("Vakarė žvaigždė")
V. Jakelaičio sudarytoje ir po poeto mirties išleistoje knygoje "Sulaužyti kryžiai" (1989) telpa A. Miškinio kalėjimų ir tremties eilėraščiai, laiškai, rašyti broliui Motiejui bei aktoriui Vincui Steponavičiui, taip pat atsiminimai apie A. Miškinį. 1991 - 1996 m. išleisti "Rinktiniai raštai" - trys tomai. A. Miškinis yra parašęs daug literatūrinių bei publicistinių straipsnių, recenzijų, atsiminimų. Bendradarbiavo "Akademike", "Ateityje", "Gaisuose", "Į laisvę", "Jaunojoje kartoje", "Kalba Vilnius", "Karyje", "Kultūros baruose", "Kūryboje", "Lietuvoje", "Lietuvyje", "Lietuvos aide", "Literatūroje ir mene", "Literatūros naujienose", "Moksleivyje", "Mūsų dienose", "Mūsų kalboje", "Naujojoje Romuvoje", "Naujojoje sodyboje", "Nemune", "Pasaulio lietuvyje", "Pergalėje", "Pjūvyje", "Šviesos keliuose", "Trimite", "Ūkininko patarėjuje", "Vaire", "Vapsvoje", "Vėploje", Žiburėlyje", "Židinyje" ir kt. Pasirašinėjo A. M., A. Rugsėjis, Argus, J. G., J. Giria, Jonas Giria, Kazys Kvartūkas, J. Zadavainis, Regina Zagarytė, Stasys Skripka. Kompozitoriai H. Balsys, V. Barkauskas, J. Bašinskas, A. Budriūnas, J. Dambrauskas, J. Gaižauskas, K. Jakutis, V. Jurgutis, V. Kamrazeris, J. Karosas, K. Kaveckas, J. Nabažas, G. Paškevičius, A. Paulavičius, J. Švedas, J. Šidlauskas, A. Vilčinskas ir kt. kūrė muziką poeto tekstams. A. Miškinis mirė 1983 m. gruodžio 16 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinių rašytojų kalnelyje. 80 metų jubiliejaus proga Vilniuje, Antakalnio g. 8, atidengta paminklinė lenta, pastatytas antkapinis paminklas, jo gimtuose Juknėnuose tėvų sodyboje įrengtas memorialinis muziejus. Utenos viešoji biblioteka pavadinta Antano ir Motiejaus Miškinių biblioteka. Lietuvos rašytojų sąjungos pasirašytame nekrologe poeto įnašas į lietuvių literatūrą trumpai taip apibūdinamas: "A. Miškinio geriausieji kūriniai įėjo į klasikinį lietuvių literatūros fondą, iš jo mokėsi ir mokysis tauraus paprastumo ir nuoširdumo ne viena jaunųjų poetų karta" (Tiesa. 1983, gruod. 18). Parengė Paulė Mikalauskaitė Straipsniui naudota literatūra1. Mikalauskaitė P. Antanas Miškinis. Biografija. Tarp knygų. 2005, sausis, p. 16-19. IliustracijosAntano Miškinio nuotrauka iš kraštotyrininko Antano Gasperaičio archyvo Antano Miškinio skaitmeninis archyvas2005 m. Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus darbuotojos parengė Antano Miškinio skaitmeninį archyvą [1]: tai kompaktiniame diske įrašyta, o taip pat per internetą prieinama medžiaga iš bibliotekos kraštotyros fondo.
A. Miškinio bibliografija [3] Straipsniai ir atsiminimai apie A. Miškinį, interviu, laiškai [4] Kūriniai, dedikuoti A. Miškiniui [5] A. Miškinio kūryba [6] Straipsniai apie kūrybą [7] Kūrinių recenzijos [8] Jubiliejai, šventės, spektakliai, atminimo įamžinimas [9] A. Miškinio literatūrinė premija [10] A. ir M. Miškinių literatūrinė - etnografinė sodyba [11] Galerija [12] |