Miežiškių fotografas Vincas Ferinauskas

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,4 / 5 (34 balsai)

Parengė :bibliotekininkė Violeta Karklytė

Miežiškių fotografas Vincas Ferinauskas

V.Ferinauskas gimė 1892 m. balandžio 5 d. Užubalių kaime, netoli Debeikių miestelio (Anykščių r.). Jaunystėje materialinė padėtis buvo sunki: anksti mirė tėvas, teko pačiam užsidirbti duonos kąsnį. Apie 1910 m. V.Ferinauskas pradėjo mokytis fotografijos pas tuo metu gerai žinomą Panevėžio fotografą ir atvirukų leidėją Jankelį Trakmaną, parodose pelniusį ne vieną apdovanojimą. J.Trakmanas turėjo du mokinius ir du retušuotojus. Jam už mokslą per metus reikėjo mokėti 75 rublius (tuo metu už tokus pinigus buvo galima nupirkti arklį). Gyvendamas Panevėžyje V.Ferinauskas iš brolio Kazimiero, dirbančio Pajuosčio dvare, pramoko staliaus bei dailidės darbų. Šiame dvare jis susipažino su dvarininkams Meištavičiams tarnavusia Stanislava Lukavičiūte, o 1913 m. lapkričio 10 d. jauna pora susituokė. Išmokęs fotografuoti bei retušuoti, V.Ferinauskas grįžo į Debeikius ir, nusipirkęs paviljoną, pradėjo dirbti savarankiškai. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, su šeima persikėlė gyventi į Miežiškius – nediduką miestelį netoli Panevėžio. Namus išsinuomojo iš malūnininko Rimšos. Miežiškiai savo fotografo dar neturėjo, tad V.Ferinauskas ėmė verstis fotografuodamas. Fotografo paviljonas buvo gana kuklus – iš lentų palei nuomojamą namą sukalta pašiūrė su įstiklintais dideliais langais. Kukli buvo ir medžio dekoracija per visą sieną. Elektros dar neturėjo. Chemikalus V.Ferinauskas gaminosi pats, fotomedžiagas pirkdavo Panevėžyje. Fotografavo jis ne tik Miežiškiuose, bet ir aplinkiniuose miesteliuose bei kaimuose, dažnai lankydavosi tėviškėje. Keliskart per metus, per atlaidus ar sulaukę svečių, jį kviesdavosi Raguvėlės dvaro savininkai Komarai. Tačiau dvaro gyvenimo akimirkų negatyvuose išliko nedaug. Jiems užfiksuoti fotografas naudojo didesnio formato stiklus, kuriuos vėliau sūnus panaudojo šiltnamio langams stiklinti. Pasak fotografą menančių žmonių, fotografavimui V.Ferinauskas sugaišdavo gana daug laiko: kol visus sustatydavo, surikiuodavo, kol išgaudavo norimą nuotaiką, rasdavo tinkamą apšvietimą, išvargindavo ne tik vaikus. Būdamas linksmas, humorą mėgstantis žmogus, nuotraukose stengėsi išgauti pakilią nuotaiką, suteikti savo personažams kartais kiek sentimentaloko romantizmo. Fotografavo tik senaisiais fotoaparatais maždaug iki 1958 metų. Atsiradus naujiems – moderniškesniems fotoaparatams, šį amatą perėmė sūnus Aleksas.

Nuotraukoje: V.Ferinausko sūnus Aleksas

Tačiau ir tuomet dar ilgai jam tėvas gamino ryškalus bei fiksažą. Kažin ar XX a. I pusėje mažų miestelių fotografai galėjo išmaitinti šeimą versdamiesi vien fotografo amatu. Dažniausiai jie mokėjo po kelis amatus. V.Ferinauskas buvo auksinių rankų žmogus, dar ir puikus stalius – sugebėjo pasigaminti viską, ko pačiam prireikdavo. O ir kaimynai džiaugėsi turėdami pašonėje nagingą ir sumanų meistrą, prireikus geraširdiškai atskubantį pagalbon. Gerai mokantis staliaus ir dailidės darbus, V.Ferinauskas pirko seną namą Juostininkuose, parsigabeno rąstus į Miežiškius ir, nusipirkęs lopinėlį žemės (apie 14,5 aro), pasistatė namus. Šalia užveisė sodą. Labai mėgo prižiūrėti savo sodintus medžius, juos skiepijo, išvedinėjo naujas veisles. Obuolius ir žiemą, ir vasarą veždavo į turgų parduoti. Turėjo susikonstravęs sulčiaspaudę. Iš obuolių ir šermukšnių darydavo puikų vyną, iš miežių – alų. Svečius vaišindavo tik savos gamybos gėrimais. Ferinauskai turėjo nedidelį ūkelį, laikė keletą gyvulių, vištų. Didelių turtų jie nesusikrovė, tačiau namuose nieko netrūko. Anot vaikaičio Vyganto, kiekvieną darbą senelis atlikdavo labai kantriai ir kruopščiai. Jei darydavo kubilą, tai prie jo nors ir savaitę krapštysis, bet padarys taip, kad vandens jis nepraleis nei žiemą, nei vasarą. Pats virdavo medžio klijus. Kad būtų gražiau, savo gaminius mėgo įmantriau papuošti. Kai ką sugalvodavo pats, kai ką nužiūrėdavo iš knygų. Turėjo jų net keletą. Dirbo jis virtuvėje, ten stovėjo varstotas, darbo stalas, prie kurio praleisdavo ilgas valandas retušuodamas negatyvus. Toje pačioje virtuvėje ir miegodavo. Kiek vaikai ir anūkai prisimena, virtuvė nuolat būdavo pilna dulkių, skiedrų, medžio drožlių, kurios ir buvo jų pirmieji žaislai. Kuris amatas buvo mielesnis V.Ferinausko širdžiai, sunku pasakyti. Artimųjų atmintyje iškyla vienas nutikimas, kai apie 1959-uosius metus Miežiškiuose, netoli pieninės, nukrito bombonešis, skridęs į netoliese esantį karinį Pajuosčio oro uostą. Visi lakūnai žuvo. V.Ferinauskas nieko nelaukęs nuskubėjo į avarijos vietą, bet ne fotografuoti – iš jos parsigabeno lėktuvo ratus, kurių prireikė jo konstruojamiems karučiams. V.Ferinauskas buvo savamokslis, tačiau apsišvietęs žmogus. Savarankiškai pramoko rusų bei lenkų kalbų, išmoko rašyti. Iki pat senatvės skaitė „Mokslą ir gyvenimą“, domėjosi technika, mokslo naujovėmis, išradimais. Vis apgailestavo, kad per anksti gimė – nebematys, kaip sparčiai vystosi technika. Domėjosi, kas vyksta pasaulyje. Dirbdamas visąlaik klausydavosi radijo, kas rytą eidavo į paštą parsinešti „Tiesos“. Skaitydavo daug, neretai beskaitydamas ir užsnūsdavo. Mėgo su paaugusiais vaikaičiais papolitikuoti, padiskutuoti. Buvo patriotiškai nusiteikęs, jam rūpėjo Lietuvos likimas. Nepaprastai mėgo kiną – nepraleisdavo nė vieno seanso, rodomo kultūros namuose. Stanislava ir Vincas Ferinauskai išaugino keturis vaikus: Oną, Zofiją, Aleksą ir Kostą. Vieną sūnų – Juozuką – palaidojo dar kūdikį. Tėvo pėdomis pasekė sūnus Aleksas, išmokęs ir fotografijos, ir staliaus, ir ūkio darbų. Savo darytų nuotraukų Vincas nesaugojo – be gailesčio jas degino. Liko tik tos, kurios pakliuvo į šeimos ar kaimynų albumus. Nelabai saugojo ir negatyvus, daug jų sudužo, o didesni stiklai, nuplovus emulsiją, buvo panaudoti ūkyje. Turėjo V.Ferinauskas savo antspaudą, tačiau pavyko aptikti tik vieną jo antspaudu pažymėtą nuotrauką. Net ir sulaukęs garbaus amžiaus, V.Ferinauskas išliko guvus, aiškaus proto, energingas. Mirė sulaukęs 83-ejų – 1975 m. gegužės 26 d. Palaidotas Miežiškiuose. V.Ferinausko kolekcija – pati didžiausia Panevėžio kraštotyros muziejaus fotografijos rinkinyje. Pratęsdamas seriją „Panevėžio krašto fotografai“, muziejus 2002 metų pabaigoje parengė Vinco Ferinausko fotografijų parodą „Miežiškiai ir apylinkės 1918-1958 metais“ ir išleido albumėlį „Vincas Ferinauskas ir jo fotografija“.

Straipsniui naudota literatūra

1. http://www.museums.lt/zurnalas/Mieziskiu.htm

2. "Vincas Ferinauskas ir jo fotografija", 2002, Panevėžio krašto muziejus, p1-3