Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio veiklos ir kūrybos apžvalga

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,3 / 5 (6 853 balsai)
M. Telksnytė ir V. Račkaitis su aktoriumi F. Jakšiu (Nuotrauka iš asmeninio albumo)

Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis


Vilniaus universiteto išugdyti lituanistai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis 1963 metais atvyko į Anykščius ir pradėjo dirbti rajono laikraštyje “Kolektyvinis darbas“. Nuo pirmųjų dienų Anykščių krašte jie domėjosi kultūros paveldu ir žurnalistiniame darbe jį populiarino. Energingi žurnalistai buvo pirmieji Lietuvos kraštotyros draugijos Anykščių skyriaus nariai, rinko medžiagą apie lankytinas Anykščių krašto vietas, gamtos paminklus, žymius anykštėnus – knygnešius, praeities kultūros, visuomenės veikėjus. Daug straipsnių jiedu paskelbė apie rajone vykstančius kraštotyros renginius, šio darbo entuziastus. Darbštus duetas kartu išleido ne vieną knygą. 1974 m. Milda ir Vygandas kartu parašė kelionių apybraižų knygą “Keturiasdešimtuoju meridianu”, 1978 m. pasirodė šių autorių taip pat kelionių apybraižų bei kraštotyros knyga "Šventąja". O vėliau – „ Kuršių Nerija“, „Ten, kur Merkys“, „Dubysa“, „Nevėžiu ir jo pakrantėmis“. 1980 m. V. Račkaitis parengė ir išleido knygelę „Anykščiai“, kurioje nušviečiama Anykščių krašto istorinė praeitis, aprašyti muziejai, rašytojų gimtinės bei vienas gražiausių Lietuvoje landšaftinių draustinių, A. Baranausko apdainuotas Anykščių šilelis.

Turinys

Kūryba

„Kas čia žydi“

1982 m. V. Račkaitis išleido knygutę vaikams apie augmeniją "Kas čia žydi". Literatūros kritikė Eleonora Eglė Prėskienienė 1983 m. vasario 23 d. laikraštyje „Tarybinis mokytojas“ apie Vygando knygą rašė: „V. Račkaičio tikslas – suteikti vaikams apie gėles dalykinių žinių, papasakoti daug nepažinto, nepatirto, parodyti augalų ryšį su aplinka. Tos žinios lyg savaime, nepastebimai įpinamos į beletristinį tekstą, todėl pasakojimas nėra monotoniškas. <...> Pasitelkdamas tautosaką, autorius apibūdina gėlių ir paukščių ryšius. Tautosakiškai aiškinama ir kai kurių gėlių kilmė. <...> Visi knygos tekstai orientuoja skaitytojus globoti gamtą, ypač saugoti tuos augalus, kurie reti, įdomūs, be kurių gyventi būtų liūdniau“.1.

„Senelio duona“

Žurnalo „Pergalė“ 1983 m. dešimtajame numeryje išspausdinta publicisto Romo Sadausko recenzija apie tais pačiais metais pasirodžiusią M. Telksnytės knygą „Senelio duona“ patvirtina, kad abu autoriai savo gebėjimu įtaigiai rašyti nenusileidžia vienas kitam. R. Sadauskas, išskirdamas M. Telksnytės knygą iš kitų, rašo: „<...>Knygelė yra vienas gražiausių, šviesiausių kūrinių visoje pastarojo meto mūsiškės vaikų literatūros prozoje.<...> Tai kas gi čia yra, kas šį kūrinį išskiria iš daugybės kitų panašių knygų, perskaičius užmirštų arba likusių širdies atminty visam gyvenimui? Greičiausiai – nepaprastas tikrumas, kurį kalbėdami apie literatūrą, vadiname bene autentiškumu. Juo daugiau tos „Senelio duonos“ ragauji, juo labiau jauti jos skalsumą, nepakartojamą skonį; juo labiau mažėja knygos puslapių, juo labiau tiki, kad buvo toks Alksnėnų kaimas, o jame gyveno mergaitė, dirbdama darbus, mokydamasi, vis geriau pažindama aplinkinį pasaulį, kol ištįso į paugles ir išėjo iš knygos – kaip iš savo vaikystės.<...> Moka M. Telksnytė pasakoti apie gamtą, o tiksliau – ją atkurti: nuo menko vabalėlio, mažo paukštuko giesmės iki pavasarinio ežerų tirpimo, miško ošimo, upės bėgimo ar paskutinio pievos atodūsio, prieš nusileidžiant šienapjūtės dalgiui. <...> „Senelio duona“ bene bus iš tų knygų, kurių rašytojas gali sukurti ne daugiau kaip vieną vienintelę, – taip ir vaikystė žmogui duota viena“.2 Žurnalistas Vytautas Bagdonas, taip pat atkreipdamas dėmesį į Mildos talentą, tų pačių metų balandžio 26 d. „Kolektyviniame darbe“ rašė: „Mildą Telksnytę visi gerai žinome, kaip dokumentinių apybraižų, publicistinių straipsnių, turistinių-kraštotyrinių knygų autorę. Ir štai maloni staigmena – ką tik knygynuose pasirodė M. Telksnytės apsakymų ir vaizdelių knyga „Senelio duona“, kurioje atsiskleidžia mums, anykštėnams, gerai pažįstamos žurnalistės jau kaip beletristės talentas <...> Subtilaus stilistinio audinio, jau ir poezija suskambančių epizodų gausu kiekviename M. Telksnytės apsakyme ir vaizdelyje. Ir tai nušviečia visą knygą ta sunkiai nusakoma, tik širdimi jaučiama vaikystės dienų šviesa“.3

„Miško etiudai“

1985 m. pasirodžiusi V. Račkaičio knyga „Miško etiudai“, sulaukė teigiamos rašytojo Vlado Dautarto recenzijos. Recenzentas rašė: „Iš karto pasakysiu: V. Račkaičio knyga palieka gerą įspūdį, šviesų jausmą. Skaitytoją paperka daugelio etiudų (arba gamtinių miniatiūrų) betarpiškumas, nefalšuota gyvenimo medžiaga, tikras kūrėjo jausmas, pergyventas gamtoje ir gabiai perteiktas. <....> Norėčiau pabrėžt autoriaus sugebėjimą džiaugtis jį supančiu pasauliu, mąstyti apie dideles vertybes, kurios duotos žmogui Didžiosios motinos“. 4

Gražių žodžių šiai knygai negailėjo ir Liudo Viliušio slapyvardžiu pasirašęs recenzijos autorius. 1985 m. rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas“ gruodžio 21 d. jis rašė: „Atrodo, vaikšto autorius po gerai pažįstamas Anykščių apylinkes, paima už rankos ir rodo: Štai čia pritilo Marčiupys, Išplėštravis, Vingerkštynė, Paramavietė, Pakalnynė, Gaugarys, Limenė... Pamatome, kaip šile aukštyn kopia eglės, lyg dangaus ieškodamos. Einame toliau Šventosios pakrančių šilais ir vis pamatome naujus vaizdus, išgirstame dar negirdėtus garsus, patiriame naujų įspūdžių ir įsitikinam, jog gamta – tai nesibaigiančio gėrio, grožio ir dorybių šaltinis. <...> Įsiklausęs į lakštingalų trėles Anykštos slėnyje, autorius įtikina, kad tikrai būtų šventvagiška... nukirsti tą medį, nulaužti tą šaką, ant kurios tupi ir suokia lakštingala.<...> V. Račkaičio „Miško etiudai“ pilni pezijos, kurią mums deklamuoja miškas“. 5

Biografinė apybraiža apie Joną Biliūną

Jausdami pareigą garsinti Anykščių kraštą, populiarinti žymiuosius anykštėnus rašytojus, Milda ir Vygandas rinko medžiagą rašytojų biografijoms. 1986 m. pasirodė M. Telksnytės ir V. Račkaičio beletrizuota rašytojo Jono Biliūno (Jonas Biliūnas) gyvenimo ir kūrybos apybraiža “Į aukštą kalną” (antras papildytas leidimas – 2008 m.). 1988-1992 metais jiedu, vienas po kito palikę darbą rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ redakcijoje, pasiryžo parengti ir išleisti pirmosios Lietuvos moters beletristės Liudvikos Didžiulienės-Žmonos raštus. Keleri metai, praleisti Vilniaus rankraštynuose ir archyvuose davė rezultatų: 1996 ir 1998 metais pasirodė jų kruopštaus darbo vaisius – du Liudvikos Didžiulienės-Žmonos raštų tomai.

Kūryba II

Žurnalas „ Anykščiai“

Anykščių krašto metraštininkai nuo 1991 m. pradėjo redaguoti žurnalą “Anykščiai : krašto kultūros istorijos puslapiai”. Šis leidinys buvo Anykščių kultūros istorijos metraštis, populiarinantis Anykščių krašto kultūros paveldą, žmonių kūrybą. Profesorius Česlovas Kudaba 1993 m. „Literatūroje ir mene“ rašė: „Turbūt ne vienas, pastebėjęs Anykščių kultūros žmonių gražius darbus, pasidžiaugia. Štai jau trečias sąsiuvinis žurnalo „ANYKŠČIAI“ pasirodė, puikia knyga palydėta Anykščių istorinės sukakties šventė. <...> Kas tai padaro? Visų, pagarbos ir dėkingumo vertų nepaminėsiu, bet, rodos, daugiausia darbuojamasi V. Balčiūno, A. Verbicko, M. ir V. Račkaičių, T. Kontrimavičiaus <...> Verti „ANYKŠČIŲ“ lapus – miela, sava, brangu. Daug sužinome, kitaip pamatome. Net šį nekart matytą kraštą. <...> Dabar skaitome apie A. Baranauską, Didžiulius, kitus žinomus ir nežinomus anykštėnus su pasigėrėjimu ir nuostaba.<..> Kaip prašalaitis pagalvoji – galima verkti, pykti, kaltinti ir aimanuoti dėl kultūros nedalios. Yra ta nedalia Lietuvoje. O galima taip, kaip anykštėnai – darbu nepasiduoti. Ne mažiau, bet daugiau padaryti<...>“.6

Vaikams laikraštis „Kregždutė“

Taigi, anykštėnai dirbo daug. Tais pačiais – 1991 metais M. Telksnytė ir V. Račkaitis pradėjo leisti laikraštį vaikams “Kregždutė”. Tai buvo vienintelis Lietuvoje tautinės ir katalikiškos krypties savaitraštis, skirtas mažiesiems skaitytojams. Mildos ir Vygando leidžiama “Kregždutė” sutelkė per septynis tūkstančius skaitytojų, kasmet sulaukdavo 3000 vaikų laiškų, nuolat spausdino lietuvių vaikų rašytojų kūrybinį palikimą – poeziją, prozą. Žurnalistas Mindaugas Stundžia Utenos apskrities laikraščio „Utenis“ 1999 m. lapkričio 11 d. numeryje rašė: „Kregždutė“ – tai katalikiškos dvasios vaikų laikraštis, „Anykščiai“ – to krašto literatūros, kultūros ir meno almanachas. Abu leidiniai – periodiniai, abu labai skirtingi savo specifika. Tačiau ir „Kregždutė“, ir „Anykščiai“ turi savo skaitytojus, nuolat laukiančius kiekvieno naujo šių leidinių numerio. Ir tik stebėtis reikia, iš kur savyje Milda ir Vygandas atranda tiek dvasinių ir kūrybinių jėgų suieškoti tų šviesių kibirkštėlių, laiko ir istorijos nugludintų, o kartais jau užmiršimo dulkėmis apneštų akmenėlių. Ir kaip geba kaskart naujau ir įvairiau sudėlioti iš jų ne tik skaitytojus viliojantį, bet ir šviečiantį į jų širdį bei protą kaleidoskopą“. 7

„Atminties medis“

Ištvermingas duetas tuo pačiu metu dar parašė ir išleido miniatiūrų, meditacijų knygą „Atminties medis“. Albino Delkaus slapyvardžiu 1991 m. balandžio 10 d. „Anykštoje“ išspausdintoje recenzijoje apie naujos knygos pasirodymą rašyta: "Mums gerai pažįstami autoriai M. Telksnytė ir V. Račkaitis atminties medelynan pasodino dar vieną ąžuoliuką, kurio lapus jau sklaido skaitytojai. Naujausią savo kūrinį autoriai į pasaulį išleido tuo metu, kai švelnumas, išmestas į šiaurės vėjų atgairę, neša sunkų išbandymų kryžių. Miniatiūrų ir meditacijų knygelėje „Atminties medis“ tarsi skaidrus šaltinis nuvingiuos per mūsų gyvenimus, nuplaudamas karčias netekčių nuosėdas, palaistydamas atradimų daigyną. <...> Kiekviena autorių miniatiūrų, meditacijų eilutė – iškentėta, išgyventa, skausmingai rašyta. Koksai saldus motinos duonos kvapas! Po vaikystės klevu atsisėdęs, tėvo atminties sušildytas, Gabijos žarijomis apšviestas – skaityk, sklaidyk anykštėnų rašytojų Atminties knygą, grožėkis subtiliomis dailininkės Skaidrės Račkaitytės iliustracijomis, atsigręžk į savo prosenelių atmintį“.8

Albumas „Mūsų Anykščiai“

1996 m. M. ir V. Račkaičiai išleido albumą „Mūsų Anykščiai“, skirtą Pasaulio anykštėnų suvažiavimui. Jau pirmame leidinio puaslapyje sudarytojai kviečia pasidairyti po Anykščius ir jų apylinkes, stabtelėti prie istorijos, kultūros paminklų, pasižvalgyti po lankytinas vietas ir atrasti tai, kas įdvasina šį kraštą. Leidinys gausiai iliustruotas žurnalisto, fotomenininko Jono Junevičiaus nuotraukomis. Dirbdami kraštotyros darbus, leisdami laikraštį “Kregždutė“ autoriai rado laiko ir kūrybai. 2001 m. pasirodė rašytojo V. Račkaičio knyga „Latavos etiudai“. V. Račkaitis, kalbėdamas apie knygos gimimą prisipažino:“ Skaitytojų dėmesys 1985 m. išėjusiems „Miško etiudams“ neleido man užmiršti gamtos miniatiūros žanro, skatino ir toliau visais metų laikais ieškoti mus supančiame pasaulyje grožiu, harmonija įvaizdintų idėjų, teikiančių atradimo džiaugsmą, verčiančių apmąstyti Būties prasmę. Manau, kad panašius išgyvenimus patiria daugelis žmonių, kurie ieško dvasinės atgaivos, pastovių vertybių gamtos pasaulyje. Gamtojauta mus pakylėja virš pilkos kasdienybės“.

Šios knygos pristatymas skaitytojams Anykščių viešojoje bibliotekoje sukėlė daug emocijų. Esu V. Račkaičio talento gerbėjas, ir ne tik knygos „Į aukštą kalną“, bet ir kitų kūrinių ištraukas panaudoju pamokose, – tuomet sakė mokytojas Vaclovas Bražėnas. Rašytojas Rimantas Vanagas įvardino V. Račkaitį kaip kuklų žmogų, pasirinkusį ir žanrą kuklų, bet klastingą – miniatiūrą. R. Vanagas pabrėžė, kad „glaustai išdėstyti daugiau, negu akis mato, ne bet kas gali. Neeilinio matymo, subtilaus jausmo autorius moka sustoti, įsiklausyti į gamtą, apmąstyti ir pateikti kitiems“.9 Renginio metu J. Biliūno gimnazijos moksleivė Laima Zlatkutė skaitė savaip interpretuotą etiudą „Žiemos burtai“. Jai pasakius, kad žiemą drugių nėra, bibliotekos salėje visų nuostabai pradėjo skraidyti margaspalvis drugelis spungė. Šis nutūpė ant „Latavos etiudų“ knygos, kurios viršelyje irgi drugys. Pasirodo, kad drugiai skraido ir žiemą...

Kūryba III

„Atodangos“

Po poros metų V. Račkaitis išleido eilėraščių knygą „Atodangos“. Kaip rašoma knygos anotacijoje, autorius šiame lyrikos rinkinyje nuotaikų, būsenų akimirkas fiksuoja trumpame eilėraštyje – miniatiūroje, kur žodis įvaizdina idėją, žymi minties ir jausmo trajektoriją. Autorius metų laikų slinktyje jungia gamtos grožį su būtimi, per atskirą detalę ieško gilumos. Kolega rašytojas R. Vanagas, vertindamas naują Vygando knygą, 2003 m. sausio 4 d. „Anykštoje“ rašė: „V. Račkaitis poezijos baruose nebe naujokas: bent man kadai buvo įstrigę jo vyriški, rūstūs posmai apie kalnus. Jis puikiai išmano ir miniatiūros, detalės gludinimo meną, kuris duoda žodžio svorio bei vertės pajautą, kas poezijai be galo svarbu. Todėl nenustembi, knygelėje neradęs nieko bereikalinga, viskas pasverta, atmatuota, apgalvota. Ir jau įsivaizduoji skaitytoją, vėlų vakarą skaitantį paprastas, doras eiles apie pasaulį ir save. Arba matai aktorių, literatūros vakare skaitantį šias nemeluotas išpažintis:

Rytas skaidrus

Lyg ašara ant

Motinos skruosto.

Neverk, mama,

Aš neapklydau.

Sąžinės veidrodyje

Matau ne tik juodulius.

Priimk maldos gėlę

su širdyje sukrautu žiedu“. 10

Poetė Elena Skaudvilaitė 2003 m. gegužės 21 d. laikraštyje „XXI amžius“ rašė: „Su Vygando Račkaičio eilėraščių knyga “Atodangos“ („Utenos Indra“, 2002) lengva bendrauti. Joje nėra nei stulbinančių, nei gluminančių dalykų, o skaičiau ne tik nesibodėdama, bet ir grožėdamasi sutiktu žmogumi su tikru veidu, jo sielos akimis regima Lietuva istoriniame ir astronominiame laike, XX amžiaus atkarpoje.<...> „Atodangos“ trijų dalių, kiekviena turi savo stebėjimo plotą ir iškiliausią temą, bet netrūksta ir visoms trims bendrų gijų, siejančių vaizdus į natūralią ir patrauklią visumą.<...>

Pirmoji dalis („Lemties paukštė“) grindžiama lyrinio herojaus biografijos detalėmis: „Pradėjo mane pavasaris“...:Baimė lingavo / mano lopšį/ dieną ir naktį“ (nes ėjo karas)...<...>

„Ad fontes“ (antroji dalis) pagrįsta nebe tiek veikėjo gyvenimo istorine ir buitine patirtimi, kiek įsijautimais į Amžinąjį Žodį. Čia ir žmogui atseikėto laiko neskalsumo suvokimas, kūnus sudildančių smilčių ir kiti panašūs vaizdiniai, apmąstymai, nusidėjėlio nerimo pojūčiai: „ Pilkšvas lietus / drumsčia verdenę. / Merdi širdy/ žibuoklė.../Pasidaviau pykčiui. / Sviedžiau akmenį...“<...>

„Dviese“ (trečioji dalis) pačiu pavadinimu nurodo pagrindinę temą – santuokinės bičiulystės gėrį.<...>

V. Račkaičio „Atodangų“ veikėjas pastabiu žvilgsniu, su dideliu jautrumu mato ir girdi tėvynės gamtą. Iš jos šaltinių semia ir semia. Atidus ir melzganai tolimo Oriono šviesai, ir žemę palietusiai ugniažolės sėklelei. Su malonumu slysta žvilgsnis tokiomis V. Račkaičio eilutėmis: „Atnešęs vaivorykštę / ant šulinio rentinio / nutūpė laumžirgis“; „ violetinėmis grabnyčiomis / žydėjo gegužraibės“; „virpėdamos / skęsta vakaro/ sutemose drebulės“<...> Man artimas šios knygos žmogus nuoširdžiu paprastumu, gera valia, pagarbiu santykiu su vyresnių kartų dvasine kultūra, pastangomis neišklysti, neapsileisti dvasia“.11

Knyga apie Liudviką Didžiulienę-Žmoną „Kaip lašas mariose“
[Pasaulio anykštėnų bendrijos tinklapis

2004 m. Milda ir Vygandas išleido biografinę apybraižų knygą apie švietėją, knygnešių globėją Liudviką Didžiulienę-Žmoną „Kaip lašas mariose...“. Parašyti knygą apie spaudos draudimo epochos bibliofilo Stanislovo Didžiulio žmoną autoriai nusprendė todėl, kad tai pirmoji Lietuvių literatūroje moteris beletristė, gyvenusi Griežionėlėse, Anykščių pašonėje. Juos labai sudomino pačios Liudvikos pasakyti žodžiai: "Nėra Lietuvoje moters, kuri būtų tiek prityrusi, kiek aš". Ši frazė privertė rašytojus daugiau pasigilinti į L. Didžiulienės Žmonos – nepaprastai dramatiško likimo moters, šviesios asmenybės – gyvenimą bei kūrybą.

Knygos pratarmėje autoriai rašo: „Sukaupti duomenys, žinios paskatino mus beletrizuotai papasakoti L. Didžiulienės-Žmonos gyvenimo istoriją. Rėmėmės jos kūryba, laiškais, atsiminimais. Per L. Didžiulienės asmenybę ryškėja svarbaus mūsų tautos istorijai, kultūrai laikotarpio situacija, inteligentijos vaidmuo tame nacionalinio ir dvasinio pakilimo tarpsnyje. Pasakodami apie Žmoną, nepretendavome į monografinę studiją, kūrybos analizę, norėjome, kad ši knyga būtų priimtina plačiajai visuomenei, nevengėme beletristinio vaizdo, dialogo, emocinio kai kur biografijos faktų paryškinimo. Tačiau ir tokiais atvejais nenutolome nuo šaltinių, neleidžiančių prasikalsti tiesai, faktų logika“. 12

„Bėga vėjas miškais“

2006 m. pasirodė V. Račkaičio poezijos rinktinė „Bėga vėjas miškais“. Šioje knygelėje autorius vėl dalinasi savo dvasine patirtimi, talpiu žodžiu įvaizdina jausmą ir mintį, ieško gėrio ir grožio, jungia gamtos grožį su būties prasme. Antano Baranausko vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dangira Nefienė Anykščių Šv. Mato parapijos mėnraščio „Iš tiesų...“ 2006 m. devintajame numeryje rašo: „Smagu kalbėti apie gerą knygą, suteikusią tau ne vieną malonaus poilsio valandėlę, knygą „Bėga vėjas miškais“, parašytą rašytojo anykštėno Vygando Račkaičio.<...> Tai trijų ciklų eilėraščių – miniatiūrų rinkinys, atskleidžiantis kūrėjo dvasinę patirtį. Pirmame cikle „Ateik iš peleno“ mitologijos ir tautosakos motyvai perteikia lyrinio subjekto siekį suvokti savo šaknis, pajusti širdimi daugelį metų kauptą tautos dvasinę patirtį.<...> Cikle „Dar žydi raudoklės“ lyrinis subjektas skaitydamas „Būties ženklus“ prisimena išėjusius artimuosius<...> Trečiajame cikle „Nuo rudens iki rudens“ metų laikų slinktis lyriniam subjektui – galimybė ieškoti atsakymų į būties klausimus...<...> Autorius randa pačias subtiliausias žodžio prasmes, išgauna ypatingą jų skambėjimą. Vaitoklis paukštis, ainija, saulėlaidos, žiedeklėlė, sentėviai, vabalakė naktis, žydi raudoklės – tai tik keletas žodžių, suteikiančių progą įsitikinti, kad mūsų gimtosios kalbos lobiai neišsemiami“. 13

Anykščių Šv. Mato parapijos mėnraštis „Iš tiesų...“

Nepristingantys laiko ir idėjų M. ir V. Račkaičiai 2006 m. pradėjo redaguoti Anykščių Šv. Mato parapijos mėnraštį „Iš tiesų...“. Prisimindami 1938-1940 metais ėjusį laikraštėlį „Anykščių parapija“, mėnraščio „Iš tiesų...“ rengėjai ir leidėjai tęsia jo tradicijas. Eidami ta pačia kryptimi, publikuoja straipsnius, aiškinančius bažnytinių švenčių esmę, skelbia sielovadai skirtas publikacijas, poezijos posmus, pateikia Anykščių parapijos gyvenimo kroniką, skelbia pakrikštytų, sutuoktų ir palydėtų į Amžinybę anykštėnų pavardes. Mėnraštis „Iš tiesų...“ orientuoja skaitytoją į krikščioniškąsias vertybes: dorą, šviesą ir tiesą, teikia sielai peno. Jau pirmajame šio leidinio numeryje V. Račkaitis supažindina skaitytojus su Anykščių parapijos bendruomenės aktyvistės, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos ir Anykščių literatų klubo „Marčiupys“ narės Eugenijos Pilinkienės knyga „Pėdsakai žemėje“. Vygandas ir literatės kūryboje įžvelgia gėrio ir grožio paieškas, nesitaikstymą su dvasine tamsa, atkreipia skaitytojų dėmesį į knygoje skelbiamas katalikiškos moralės nuostatas. Nelieka Vygando nepastebėta ir anykštietės literatės, pedagogės Genovaitės Ražanienės knyga „Nugalint vėją“. Leidinyje „Iš tiesų...“ V. Račkaitis atkreipia skaitytojų dėmesį į autorės debiutinę knygelę, sakydamas, kad tai poezija, kuri yra tarsi atsiliepimas į kvietimą ateiti su malda, su meile. Laikraštuko redaktorių dėmesio sulaukia Anykščių krašto kunigai, tautodailininkai, literatai, rašytojai bei poetai, skelbiami straipsniai ir apie išėjusius į Anapilį žymius anykštėnus, ir apie šiandien čia gyvenančius bei kuriančius.

„Devynžiedė“

Suranda laiko kūrybai ir pats Vygandas. 2007 m. bibliotekų ir knygynų lentynose pasirodo jo etiudų romanas „Devynžiedė“. Autorius ir toliau ieško gamtos pasaulyje harmonija, grožiu įvaizdintų idėjų, verčiančių apmąstyti Būties prasmę. Savo pastebėjimais jis dalinasi su skaitytoju, neabejingu gamtos grožiui. Mokytojas ekspertas Juozas Danilavičius, perskaitęs knygą „Devynžiedė“, autoriui laiške išsako savo mintis: „Tikroji Devynžiedės paslaptis – neapčiuopiama. Sudėta iš paprastų žodžių, bet skleidžia kažkokį neregėtą švytėjimą, matyt, iš Vygando pirštų į žodį tryško biologinės srovės, nešančios deginančią energiją. Račkaičio kūrinys artėja į skaitytoją kaip nematomas šviesos karštis. Mažai kas geba ,,aukso smiltis“ taip išplauti, kad skaitytojas pajustų žodžio grožį, pamiltų jo keistą skambėjimą, kai poetas kalba su savimi apie iškentėtą būties prasmę“.14

„Kai laukdavo balti langai“
Tais pačiais metais skaitytojus pasiekia nauja M. Telksnytės knyga „Kai laukdavo balti langai“. Tai pokario metu Lietuvos kaimo žmonių gyvenimas, praradimai, netektys, nuolat lydėjusi baimė. Tačiau dramatiški įvykiai neužgožė meilės gimtinei, jos žmonėms, padėjusiems suprasti tikrąsias gyvenimo vertybes. Labai subtiliai perteikti knygos autorės atmintyje visam laikui išlikę gimtojo krašto vaizdai, šviesūs sodiečių paveikslai. Knygos atlanke M. Telksnytė rašo: „Jau seniai tuose namuose niekas nebesutinka ir nebeišlydi manęs. Bet pro žiemos šerkšną, pro baltus pavasario sodus, pro rudens rūkus ir lietų man tebespindi tas pats žiburys ir skleidžia gimtinės ilgesio šviesą. Stambus lašas staiga papteli man ant skruosto. Dangus giedras, nelyja. Pirmoji mintis – tai beržo ašara. Pakeliu akis į plikas jo šakas ir labai noriu paklausti, ko jis verkia. Ar jam gaila tų išnykusių šiaudastogių sodybų su gaidžių giedojimu, arklių žvengimu? O gal jis ilgisi tuos medžius, šiuos kalnelius ir klonius mylėjusių žmonių, kurie jau niekada čia nepareis?<...>“ 15 „O saule žeme...“

V. Račkaitis vėl neria į kūrybos gelmes. 2009 m. sausį, atšventęs savo 70-ąjį gimtadienį, skaitytojus pradžiugina nauja impresijų knyga „O saule žeme...“ Knyga iliustruota fotografės Nijolės Kliučinskienės meninėmis nuotraukomis, tiesiog įsiliejančiomis savo vaizdais į impresijų tekstus. Autorius kaip ir ankstesnėje savo kūryboje atsigręžia į tautosaką ir mitologiją, ieško sąlyčio su Amžinąja Būtimi. Skaitai impresijas ir jauti tikrą jausmą, išgyventą, nesuvaidintą, matai išjaustą gamtos grožį, besikeičiantį metų laikų tėkmėje. Ypač žavi dviejų šalia esančių žmonių žmogiškasis ryšys. Labai nuoširdus, atviras pagarbos ir padėkos išsakymas mylimai moteriai, einančiai kartu, neleidžiančiai paklysti:

„... nuo rudens lig rudens einame, einame, einame.

Nepalikdami vienas kito. Kartu.

Būta vingių, aštrių akmenų. Žeidė ne tik kojas...

Ačiū, kad neleidai paklysti. Buvai ir esi šalia.

Duok ranką.

Eime į devynžiedę.

Žydinčią mūsų kelio gale.

Po aptrupėjusio, šimtamečio Rūpintojėlio kojomis“.16

Šiandien negalėčiau įvardinti kito man žinomo autoriaus, kuris dar įstengtų taip subtiliai išreikšti savo meilės jausmus artimiausiam žmogui – savo žmonai, kaip Vygandas: „...glostau Tavo lininius, prabėgusiomis vasaromis kvepiančius plaukus. Bučiuoju akis, manęs laukusias. Laikau už rankų, daugsyk mane glosčiusių. Tavo balse mano balsas. Tavo šypsenoje mano šypsena. Tavo ašaroje mano ašara.

Sugrįžau alvant pavasario upokšniams, tarpušiliuose lumzduojant ligutei, pulsuojant sulai beržynuose. Sugrįžau siūbuojančiu lieptu į dar vieno pavasario krantą. Sugrįžau į mudviejų buvimą, į meilę. Spindi vaivorykštė juodose kadagio uogose“.17

Esu įsitikinusi, kad gerumo niekada nebus per daug. Pastaruoju metu, kada iš televizijos ekranų, Lietuvos dienraščių puslapių sklinda vien smurto, blogio, nesąžiningų žmonių elgesio reklama, neigiamiems pojūčiams reikia priešpastatyti gėrį. Gerumą, meilę žmogui ir gamtai skleidžiančios M. Telksnytės ir V. Račkaičio knygos vertos užimti deramą vietą ne tik bibliotekų bei knygynų, bet ir asmeninių kolekcijų lentynose.

2009 m. prieš Šventas Kalėdas pasirodė naujas Mildos ir Vygando kūrinys – istorinis romanas "Daumanto kalavijas".

M. ir V. Račkaičiai – Anykščių dvasios saugotojai

Vartai Mildos ir Vygando kūrybos bibliografiją, skaitai straipsnius apie juos ir negali nesistebėti šių žmonių darbštumu, gebėjimu tiek daug padaryti ir visur suspėti. M. ir V. Račkaičiai yra nuolatiniai Anykščiuose vykstančių kultūros renginių dalyviai, organizatorių padėjėjai, konsultantai. Jie ir Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos leidžiamų knygų redaktoriai, straipsnių apie žymius anykštėnus bei svarbius Anykščių krašto įvykius rengėjai, literatų kūrybos vertintojai, patarėjai. O kaip gražiai jie rašo albume „Mūsų Anykščiai“ apie miestą, kuriame gyvena ir kuria: „<...> Net ir dieną praleidęs svetur, pradedi pasigesti Anykščių. Gal ne tik todėl, kad čia tavo namai, pastogė. Į automobilio langą įspindintys, vis labiau artėjantys miesto žiburiai tarytum sako: „Čia tavo Anykščiai!“ Tokiomis sugrįžimo, tų žiburių artėjimo akimirkomis gal ir labiausiai pajauti, kas tau yra Anykščiai su savo paminklais, kultūros vertybėmis, gatvėmis, žmonėmis...<...> Žvelgi į miesto žiburius, suliejančius savo šviesą į padangėn atsimušančią pašvaistę, ir mąstai, ar išsipildys kada nors tasai dar biblijinių laikų priesakas žmonėms būti vienos minties, vieno jausmo?...Gal tai niekada nepasiekiama? Kaip ir visur, taip ir čia, po Anykščių dangumi, gyvename mes vieni į kitus nepanašūs, skirtingi ir savo pasirinktu gyvenimo būdu, ir pažiūromis, ir likimais. Ar įmanoma rasti Žodį, kuris visus vienytų, jungtų? O gal tasai žodis ANYKŠČIAI, kasdien kiekviename čia esančiame įsikūnijantis, užpildantis savo erdve ir laiku?! Mūsų Anykščiai. Mes – anykštėnai <...>“.18 Tikriausiai nedaug yra žmonių, kurie savo gyvenimo prasme laikytų įsipareigojimą kultūrai, gamtai ir žmogui. Pirmieji Teresės Mikeliūnaitės premijos laureatai M. Telksnytė ir V. Račkaitis įsipareigojimą dirbti Anykščių krašto kultūrai išreiškia kasdieniu, be galo kruopščiu darbu archyvuose, bibliotekų rankraštynuose, iškeldami į dienos šviesą tai, kas nežinoma ar užmiršta. Kurią šių autorių knygą į rankas paimtum, kurį tik straipsnį skaitytum, iš kiekvieno jų sklinda anykštietiška dvasia. Ir noriu pritarti ilgamečio Jono Biliūno gimnazijos direktoriaus, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Vaclovo Bražėno pasakytiems žodžiams: „<...>Šiandien jie – patys ryškiausi Anykščių dvasios saugotojai, jeigu saugojimą suprasime kaip kūrybą, gimstančią iš šio krašto dvasios: iš baranauskiško gamtos pajautimo, iš biliūniško žmogiškumo sampratos ir iš tos sakralinės erdvės, su vienoda meile gaubiančios gėlės žiedą, seną klėtelę ar pilną pavasarinės šviesos beržų guotą <...>“.19

2009 m. M. Telksnytei ir V. Račkaičiui suteikti Anykščių rajono Garbės piliečių vardai.


Parengė Audronė BEREZAUSKIENĖ

Šaltiniai:

1. PRĖSKIENIENĖ, Eglė. Apie gėlių gyvenimą // Tarybinis mokytojas. 1983, vasario 23, p. 4.

2. SADAUSKAS, Romas. Tas žiburėlis švies // Pergalė. 1983, nr. 10, p. 176-178.

3. BAGDONAS, Vytautas. Vaikystės dienų šviesa // Kolektyvinis darbas. 1983, balandžio 26, p.3.

4. DAUTARTAS, Vladas. Recenzija apie V. Račkaičio knygą „Miško etiudai“. [rankraštis], Anykščiai, Anykščių viešoji biblioteka, 1984, 3 lap.

5. VILIUŠIS, Liudas. Miško poezija prozoje // Kolektyvinis darbas. 1985, gruodžio 19, p. 4.

6. KUDABA, Česlovas. Kas nori, tas dirba // Literatūra ir menas. 1993, vasario 13, p. 11.

7. STUNDŽIA, Mindaugas. Prasmingai į širdį kalbanti kūrybos versmė // Utenis. 1999, lapkričio 11, p. 4-5.

8. DELKUS, Albinas. Gerumo ilgesys // Anykšta. 1991, balandžio 10 d., p. 3.

9. JUNEVIČIUS, Jonas. „Latavos etiudų“ autorius iš knygos pristatymo parsinešė drugelį // Anykšta. 2002, sausio 12, p.

10. VANAGAS, Rimantas. „Atodangos“ atidengia harmoniją // Anykšta. 2003, sausio 4, p. 4-5.

11. SKAUDVILAITĖ, Elena. Ilgai težydi devynžiedė // XXI amžius. 2003, gegužės 21, p. 6.

12. TELKSNYTĖ, Milda ir RAČKAITIS, Vygandas. Kaip lašas mariose... – Vilnius: UAB „Petro ofsetas“, 2004, p.6.

13. NEFIENĖ, Dangira. Dvasinių ieškojimų atodanga // Iš tiesų... 2006, gruodis, nr. 9, p. 8.

14. DANILAVIČIUS, Juozas. Romanas ar poema? [rankraštis], Anykščiai, Anykščių viešoji biblioteka, 2007, 1 lap.

15. TELKSNYTĖ, Milda. Kai laukdavo balti langai : jaunų dienų novelių apysaka. – Kaunas, 2007. p. 245.

16. RAČKAITIS, Vygandas. O saule žeme.... – Utena, 2009, p.85.

17. Ten pat, p. 84.

18. Mūsų Anykščiai / sudarytojai Vygandas Račkaitis, Milda Telksnytė. – Anykščiai, 1996, p. 73.

19. BRAŽĖNAS, Vaclovas. Įsipareigoję tautos kultūrai // Anykščiai. 2000, nr. 17, p. 46, 47.

20. Naujos knygos. Prieiga per internetą:http://www.anyksta.lt/index.php?m=1&s=17734&page=