Mokytoja iš didžiosios raidės

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (217 balsai)

Kiekvienas turime albumų su vaikystės nuotraukomis, ir būtinai –
iš mokyklos laikų. Dažnoje iš jų, tarp būrio mažuliukų pradinukų šypsosi pirmosios mūsų Mokytojos... Būtent tos Pirmosios Mokytojos tampa antrosiomis mamomis, kurios išmoko ne tik dėlioti raideles, bet ir parodo gyvenimo kelią. Čia, Kaišiadorių rajone, Dovainonių kaime yra Pirmoji Mokytoja, kuri išugdė ne vieną auklėtinių laidą. Ji mokė tėvus, vėliau jų vaikus, ją žino tiek jaunas, tiek senas kaimo gyventojas. Norime pristatyti Mokytoją, kuri daug laiko skyrė ne tik akademiniam mokinių lavinimui, bet ir sugebėjusią jiems įskiepyti pagarbą Tėvynei, meilę liaudies šokiui, dainai, subūrusią gražią bendruomenę. Mes kalbame apie Janiną Prancišką Našlėnaitę.

Cituojame pristatymą, kurį parašė 18-mečiai mokiniai, siūlydami į 2009 metų Kaišiadorių rajono kultūros premiją savo kaimo žmogų:
„Kai mokytojo profesija yra ne darbas, o pašaukimas... kai galvoji apie Mokytojų Mokytoją, tiesiog supranti, kad tas žmogus – Janina Našlėnaitė... Mokytoja iš didžiosios raidės. Mylinti savo profesiją, gerbianti visus iki vieno, tolerantiška ir be galo šilta.
Nors plaukus laikas jau nudažė sidabru, kiekviena jauna širdis ras kalbą su šia Mokytoja, nes Ji – nuoširdi, mylinti savo gyvenimą – džiaugiasi kiekviena, kartais gal ir visai mažyte, savo pergale. Juk sukviesti jaunimą šokiui, juolab LIAUDIES – sunki užduotis bet kuriam iš mūsų. Tačiau Jai pavyko. Jau 11 metų šokam, branginam liaudies šokį, dainą. Rengiam koncertus, kurie pareikalauja daugiau nei fizinių jėgų: Mokytoja rūpinasi viskuo, dėl visko jaudinasi. Noras viską daryti maksimaliai gerai – nuostabi Jos savybė, kuri verčia mus, Jos mokinius, kolektyvo narius, stengtis vien dėl Jos. Organizuojam vakarones, minėjimus, į kuriuos ateina kaimo bendruomenės žmonės (ir kiekvienas mūrų renginys sulaukia vis didesnio žmonių susidomėjimo!).
Nors metai daro savo, anot Mokytojos, Ji su mumis atjaunėja. Beprotiškas optimizmas, šiluma ir noras imti viską iš gyvenimo – visa tai yra Mokytojos savybės... Daugelis tokio amžiaus žmonių sėdi namuose, žiūri televizorių ir taip praleidžia savo senatvę. Ji – ne tokia. Ji – „faina“. Ji – pavyzdys visiems, tiek jauniems, tiek vyresniems, kad gyvenimu reikia mėgautis ir nebijoti rizikuoti.
Mūsų nuomone, J.Našlėnaitė – mūsų bendruomenės kultūrinis varikliukas :). Bala žino, ar iš viso kas nors vyktų, jei ne mūsų nuostabioji Mokytoja...“. ...Gali daug kalbėti, rašyti apie didelius ir mažus dalykus, gali žvalgytis į pasaulio išrinktųjų viršūnes, į žvaigždžių likimą - sužibėti ir užgesti. Tačiau ne mažiau jėgų ir meilės reikia, jog nugyventum taip, kad tavęs reikėtų, kad paleisti tavęs nenorėtų...


Tąkart premija už viso gyvenimo aktyvią kultūrinę veiklą, už tautinės kultūros puoselėjimą, vietos bendruomenės narių įtraukimą į kultūrinę veiklą buvo paskirta Janinai Našlėnaitei, Rumšiškių kultūros centro Dovainonių kaimo skyriaus meno kolektyvų vadovei. Trumpą straipsniuką apie tai galite perskaityti: http://www.draugauki.me/2010/01/kulturos-premija-janinai-naslenaitei/. Jaunimas pasiekė savo – atsidėkojo savo Mokytojai už jos nepaliaujamą darbą, nesenstančią širdį. Kartais trūksta žodžių apsakyti žmogaus gerumui, pasišventimui kitiems, užmirštant save... Tai tik dalelė to, ką kaimo žmonės mano apie Janiną Našlėnaitę, bet pradėkime nuo pradžių...


Janina Pranciška Našlėnaitė (g. 1936 09 20, Užuguosčio k., Prienų r.) mokėsi Užuguosčio pradinėje, vėliau 7-metėje mokykloje, baigė Kauno pedagoginę mokyklą ir būdama 20 metų gavo paskyrimą dirbti Kaišiadorių rajone, kuriame liko gyventi iki šių dienų. Per penkerius metus mokytojavo Žiežmarių darželyje, Laukagalio, Krivonių kaimų mokyklose, tačiau savo gyvenimo darbą paskyrė Dovainonių kaimo bendruomenei bei mokyklai, kurioje oficialiai mokytojavo net 45 metus, o iš tikrųjų tebemokytojauja ir dabar – visiems rodo gražų gyvenimo pavyzdį.


Vos įžengusi į klasę Mokytoja prieš save visada matydavo mokinį – žmogų – asmenybę. Stengėsi kuo geriau pažinti kiekvieną ir kiek galima daugiau jam padėti siekti žinių. Dar prieš mokslo metus aplankydavo mokinius namuose, kur susipažindavo su būsimu mokiniu, jo aplinka, šeimos nariais. Pedagogo darbas – bene atsakingiausia profesija. To, ką pasakoja ir moko J. Našlėnaitė, nesurasime jokiame vadovėlyje, metodiniuose leidiniuose. Tik didelė pedagoginio darbo patirtis, nuolatinis pedagoginio meistriškumo tobulinimas yra suvokiamas Mokytojos, o vėliau sėkmingai perteikiamas auklėtiniams. Ji moka uždegti moksleivių domėjimąsi muzika, daina ir šokiu. Mokytoja J. Našlėnaitė pati negali įsivaizduoti savo gyvenimo be trankaus šokio, skambios dainos, poezijos posmo... Dar dabar, nors jau nebedirba 10 metų, Mokytoja kiekvieną savo mokinuką atsimena, karts nuo karto prasklaidydama nuotraukų albumus...

Vaikai, mokiniai... Visus juos Mokytoja atsimena, nors daugelis jau brandaus amžiaus sulaukę. Jie žiūri iš ant sienų įrėmintų nuotraukų, jie visi vienodai brangūs - ir pavasarį išlydėti dvyliktokai, su kuriais dirbta nuo mažens, ir čia pat, Dovainonyse gyvenantys, jau savas atžalas auginantys buvę šokėjai ir dainininkai, ir po visą Lietuvą išsibarstę. Ne tik nuotraukos - daug buvusių mokinių pėdsakų palikta šiuose namuose. Ir koridoriuje, už durų, kurias nuo seno puošia kažkada mokytojų kambariui priklausęs užrašas "Mokytojai", dailiai sukabinti "gyvena" šokėjų sijonėliai ir palaidinukės, menantys tuos, kurie, būdami maži, jais vilkėdami šoko... Daug jų aplanko, paskambina, prisimena.

Paskutinės dvi laidos, kaip Mokytoja sako, jau kitokios – matyt atspindi Sąjūdžio ir Nepriklausomybės laikus. Laisvesnės, drąsesnės, juk ir mokymo sistema pasikeitė…


Visas ilgas ir gražus gyvenimas - tarsi tik džiaugsmui ir šventei. Tokius juos - scenos žmones, esam įpratę matyti: pasitempusius, su šypsenom, rodos, jokio rūpestėlio daugiau ir neturi, tik kaip šokti ar dainuoti. Ir tik panašios duonos ragavęs gali pasverti, koks sunkus tai darbas: ilgos repeticijos su keliais kolektyvais, tinkamo repertuaro ieškojimas, ėjimas į žmogaus širdį, kad atvertų save menui, scenarijų kūrimas, aprangos derinimas - juk kaimo saviveiklinis kolektyvas, tai ne teatras, kur po ranka ir scenos darbininkai, ir apšvietėjai, ir kostiumininkai. Tačiau sunkumai Janinos Našlėnaitės niekada negąsdino, nes nuo pat mažens prie lengvo gyvenimo nebuvo pratusi. Ir vaikystė Stakliškių apylinkėse ne visada buvo saulėta. Dar dabar ryškiai mena, kaip miške nuo vokiečių tėvelis slėpė arklius, kaip visi drebėjo, kad arkliai nesužvengtų ir neišduotų kareiviams slėptuvės. Nenujautė tada, jog neilgai trukus vėl teks bėgti iš namų, tik šįkart - jau patiems slėptis. Laiku gero žmogaus pranešta žinia išgelbėjo šeimą nuo Sibiro tremties. Tai kas, kad grįžę po kurio laiko ne viską rado, kaip paliko - užtat laimėjo teisę gyventi savo namuose.
1960 metais pradėjo dirbti Dovainonių pradinės mokyklos mokytoja. Kolektyvas buvo stiprus ir nuoširdžiai dirbantis, taigi Dovainonys buvo pirmaujantys rajone. 1967 m. Janina Našlėnaitė vadovavo saviveiklininkų būreliui, kuris iškovojo I-ąją vietą rajone, už tai švietimo skyrius mokyklai padovanojo pianiną. Pirmą kartą 1969 m. nuoširdaus bei sunkaus darbo Dovainonių meno kolektyvas iškovojo teisę dalyvauti Respublikinėje dainų dainelės šventėje! Ir štai 1987 m. J. Našlėnaitės vadovaujami 2 šokių kolektyvai vyksta dalyvauti tokio masto renginyje! Protu sunkiai suvokiama, kaip idealiai reikėjo dirbti, kad net du kolektyvai patektų į Respublikinę šventę. Ir Mokytojai pavyko į šią šventę vykti su savo kolektyvais netgi 4 kartus – 1969, 1985, 1987, 1990m.


Taip Dovainonių kaimo bendruomenė tapo šokančia bendruomene – kiekviena vakaruška, gegužinė palydėta šokiais ir dainomis. Visi buvo mokomi šokių ir niekas sienų neramstė... Už gėrį atsakoma gėriu, taigi vykstant bendruomenės Šviesuolio, žmogaus puošiančio bendruomenę bei kitų didžių žmonių rinkimams, premijų teikimams ar kitokiems konkursams net nekyla klausimas ką siūlyti.

Mokytoja Našlėnaitė yra įvertinta būtent todėl, kad visą savo gyvenimą aukoja kitiems. Nenuostabu, kad ją visi myli ir stengiasi nominuoti bei skleisti aplinkiniams žinią apie ją.
• 1968-69 metais Mokytoja J. Našlėnaitė per mokytojų dieną buvo apdovanota meno saviveiklos „Žymūno“ ženkleliu.
• 2008 m. Apdovanota LR Ministro Pirmininko G. Kirkilo vardine dovana už paaukotą laisvalaikį darbui su jaunimu ir visuomene.
• 2009 m. paskirta Kaišiadorių raj. Kultūros premija už gyvenimo nuopelnus.

Janinos gyvenimo moto: „Sąžiningas darbas, asmeniniai reikalai – antroje vietoje. Džiaugtis gyvenimu, kol plaka širdis“.


Jau daugelį metų Parkinsono liga bando pakišti koją Mokytojai. Džiugu, kad nesėkmingai – Mokytoja diktuoja sąlygas ligai, o ne liga jai. Mezga, siuvinėja, knygas skaito, kryžiažodžius sprendžia, vakarones aplanko – lėtesnį šokį kaip gulbė sušoka, net jaunos panos pavydi! Tokią mūsų Mokytoją. Visuomet elegantiška, svetinga ir optimistiška.

Parkinsono draugijos narė: "Janina mums, jos likimo draugams, yra pavyzdys, kaip sutramdyti negailestingąjį Parkinsoną. Optimizmas, šokis ir daina kiekvieną dieną, meilė žmonėms – atrodo tai kiekvienam įveikiama… Jaunatviška išvaizda, Parkinsono liga ir ugningasis „Sirtaki“… Taip, taip Janina šoka „Sirtaki“!

Nuo 2005 metų visus Lietuvos Parkinsono ligos draugijos renginius puošia Janinos Našlėnaitės ir Stanislovo Vaitkevičiaus šokių kolektyvai. Labai svarbu, kad Stanislovą ir Janiną palaiko vietos bendruomenė ir artimieji.


Kalbi su Mokytoja tarsi su bendraamže. Tik klausimo, kaip išsaugoti tokią jaunystę, neužduodi. "Receptas" ir taip aiškus - toks paprastas ir kartu - toks sudėtingas. Tik vidinė žmogaus šviesa ir meilė nubraukia nuo veido metus ir brandžiame amžiuje atskleidžiamą tikrąjį, nevystantį grožį.



 Agnė ir Jovita Stankevičiūtės


Naudota informacija iš: "Atspindžiai", 2006 m. rugsėjo 29 d. str.: "Eik, rudenie, pro šalį" R. Suslavičienė;

„Kas yra kas. Kauno apskrityje, 1999“ leid. „Neolitas“, 1999 m., 334 – 335 psl.;
„Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys.“ Leid. „Neolitas“, 2009 m., 201psl..