Mums reikia tik laisvės

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5 (198 balsai)

Uteniškiai prie Respublikos Aukščiausiosios Tarybos,

1991, sausis

Nuotr. V. Petronio

Uteniškis Šileikis prie AT rūmų, 1991, sausis

Nuotr. V. Petronio

Vidurnakty miesto žmones pažadino nerimastingas sirenų kauksmas. Dideliu nerimu suskambėjo bažnyčios varpai: Lietuva Tėvynę pavojuje. Šis šauksmas su skausmu atsiliepė žmonių širdyse ir juos pakėlė tamsią naktį, kad pavojaus valandą būtume kartu. Jau penktadienį tvyrojo nelaimės nuojauta, ir uteniškiai buvo susirinkę į miesto centrą saugoti nuo TSRS užgrobimo svarbų objektą – ryšių mazgą. Tada juodas šešėlis praslinko pro šalį. Deja, naktis į sausio tryliktąją nešė vis siaubingesnes žinias apie užkariautojų okupantų ir kolaborantų savivalę: Vilniuje užgrobta Lietuvos respublikos radijas ir televizija. Miniai pastojus kelią brutaliai jėgai, pralietas laisvę ir nepriklausomybę gynusių žmonių kraujas.

Šios tautos nelaimės netik sukrėtė uteniškius, bet ir suteikė jiems ryžto. Tuoj pat po vidurnakčio žmonės rinkosi į Utenio aikštę ir prie Lietuvos patriarcho J. Basanavičiaus paminklo. Netrukus vienas paskui kitą pilni žmonių autobusai išvažiavo į Vilnių saugoti Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, dar katą paliudyti, kiek mums brangi laisvę ir nepriklausomybė. O likusieji saugojo mūsų miesto svarbiausius objektus – rajono savivaldybę, ryšių mazgą ir kt. Devintą valandą ryto įvyko rajono ir miesto tarybų jungtinis posėdis, kuriame buvo aptarta nepaprastoji padėtis, susidariusi Lietuvoje dėl agresyvių TSRS kariuomenės veiksmų (posėdžio sprendimo tekstas spausdinamas – red.). O dvyliktą valandą šimtų šimtai uteniškių iš visų miesto kampelių suėjo prie J. Basanavičiaus paminklo į protesto mitingą. Prieš jam prasidedant prie pakilioje vietoje įrengto altoriaus kunigas Sigitas Sudentas (žiūr. nuotr. viršuje) aukojo šv. Mišias už dideliame pavojuje atsidūrusią Lietuvą, žuvusius sūnus, Nepriklausomybę ir Laisvę. Žmonių susikaupę veidai, jų malda rodė, kad liks tvirti Dievo valioje ir sunkiausiomis akimirkomis.

Po šv. Mišių kalba miesto meras Nerijus Žiedas. Jis pasakė: Sausio 13-oji – kruvinasis sekmadienis Lietuvai, jį atnešė šarvuočių vikšrais užkariautojai ir mūsų tautos laisvės gniaužėjai. N. Žiedas kviečias visus išlikti tvirtiems ir ištikimiems savo Tėvynei Lietuvai.

Žodį taria Lietuvos Sąjūdžio rajono Tarybos pirmininkas Kazimieras Preikša, primindamas kruviną 1968-ųjų metų Prahos pavasarį. Tuo sunkiu Čekoslovakijai metu daugelis tarybiniams tankams atsukdavo nugaras ir tik vienas kitas svetimos šalies kareiviams rodė palankumą. Mes būkim, kvietė Sąjūdžio tarybos pirmininkas, tokiais, kurie reikšdami panieką atėjūnams, atsukdavo nugaras.

Miesto Tarybos pirmininko pavaduotoja Emilija Fedaravičienė pasakė: „Gal ir nemokėjome tinkamai džiaugtis kovo 11-osios aktu, dejavome dėl ekonominių sunkumų, ginčijomės, kuriems lyderiams atiduoti savo simpatijas, tai pasipylęs nekaltų – žmonių kraujas vėl mus suvienijo. Šiandien turime giliai pajusti, kokia brangi mums Nepriklausomybė ir koks baisus svetimos šalies teroras“.

Jaudinančiai kalbėjo politinių kalinių ir tremtinių atstovas Vaclovas Petryla, išreiškęs mintį, kad šiandien visiems reikalinga tokia tvirtybė ir ištikimybė Lietuvai, kurią rodė jos sūnūs ir dukros lageriuose ir tremtyje.

Jūs žvaigždės,

Jūs šviesiosos žvaigždės,

Jūs šviečiat padangėj

nakties,

Ar jaučiat kaip blaškosi

širdys,

Pavargę vergijoj nakty! –

Tai posmas iš savo kūrybos eilėraščio, kurį protesto mitinge perskaitė Liuda Juodkienė.

– Lietuvos socialdemokratai 1940-siais metais nebendradarbiavo su okupantais, nebendradarbiausi jie ir dabar. Griūvanti imperija yra agresyviausia. Tai rodo šiandieniniai kruvini įvykiai, siekimas brutalia jėga atimti mūsų nepriklausomybę. Bet aš tikiu, kad laisvė vis tiek bus gyva, – baigdamas pasakė Lietuvos socialdemokratų partijos Utenos skyriaus pirmininkas Dalius Ribokas.

Prie mikrofono prieina Lietuvos demokratinės darbo partijos rajono tarybos narė Milda Petrauskienė. „ Kaimyninės šalis kruvina imperinė politika šiandien atnešė Lietuvai didelę nelaimę. Demokratinės darbo partijos nariai griežtai pasmerkė tuos agresyvius išpuolius ir kartu su visais vieningai stoja už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę“, – pasakė ji.

Rajono valdytojas Algis Demenius, nuoširdžiai dėkodamas uteniškiams už nepalaužiamą tvirtybę, kvietė juos dar didesniam susiklausymui, rimčiai, vienybe, nepasiduoti jokioms provokacijoms ir vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus.

Rajono Tarybos deputatė Janė Palskienė išreiškė įsitikinimą, kad toliau mūsų mieto žmonės šį sunkų metą atidžiai saugos svarbiausius objektus, paskelbė budėjimo grafiką.

Mitingas baigėsi. Žmonės skirstėsi dar labiau pakylėti dvasioje, pasiryžę garbingai saugoti Lietuvą.

Utenis, 1991, saus. 14