Mykolas ir Gediminas Karkos

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,5 / 5 (12 balsai)

Mykolas Karka septynias dešimtis metų atidavė Panevėžio miesto kultūrai. Nuo pirmosios Lietuvos dainų šventės 1924 m. jis – nepamainomas chorų organizatorius ir dirigentas, Panevėžio operetės liaudies teatro krikštatėvis.

Scenai visą gyvenimą paskyrė ir Mykolo Karkos sūnus Gediminas, teatro ir kino aktorius.
Mykolas ir Gedimimas Karkos. Nuotr. K. Vitkaus, "Panevėžio rytas", 1992-11-28.

Turinys

Mykolas Karka


Mykolas Karka gimė 1892 m. lapkričio 12 d. Samarakėlių kaime netoli Troškūnų. Tėvai turėjo 4,5 ha žemės ir pirmieji kaime buvo pasistatę trobą su dūmtraukiu. 1903 – 1906 m. lankė Troškūnų pradžios mokyklą. Dar jaunystėje džiova susirgę mirė du vyresnieji broliai ir tėvas. Mykolui tebuvo 11 metų. Motina, paprasta kaimo moteris, be galo mėgusi dainuoti, išleido sūnų mokytis pas Traupio vargonininką. Gabų vaiką globojo šiuose kraštuose žinomi mecenatai, filantropai, dvarininkai ir fabrikantai Stasys ir Juozas Montvilos. Troškūnų dvaras

1912 m. Vilniuje baigė J. Montvilos piešimo ir muzikos mokyklos choro ir vargonų skyrių. Per Pirmojo pasaulinį karą plėtė žinias Peterburge (1914 – 1918), kur 1915 m. subūrė „Spindulio“ darbininkų chorą.

Vildamasis rasti ramų profesiniam darbui ir šeimai prieglobstį, M. Karka 1918 m. grįžo į Panevėžį. Muziką dėstė gimnazijoje (1919-1944 m.), mokytojų seminarijoje (1927-1935) ir amatų mokykloje (1938-1944 m.). Visur steigė muzikos būrelius, organizavo chorus ir orkestrėlius, rengė jų pasirodymus.

1944 – 1960 buvo Panevėžio muzikos mokyklos choro dirigavimo ir kitų disciplinų dėstytojas, moksleivių choro studijos vadovas, 1944 – 1950 direktorius. Dėstė muziką ir dainavimą miesto pedagoginėje mokykloje, 1958 – 1962 vadovavo darbo veteranų mišriajam chorui. 1960 – 1975 buvo Panevėžio operetės teatro muzikos vadovas ir dirigentas.[1]

1955 m. jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. [2]


Mykolas Karka buvo dažnas svečias Troškūnuose. Jaunystės metais čia bendravo su jaunimu vakarėliuose, vėliau atvažiuodavo į įvairius kultūrinius renginius. Susitikimuose su moksleiviais ar Troškūnų visuomene propagavo lietuvių liaudies dainą, plėtė muzikinių žmonių akiratį. M. Karka visada džiaugdavosi galimybe pabendrauti sau savo kraštiečiais. „Kai važiuoju pro Troškūnų laukus, tai man norisi išlipti ir pabučiuoti tą žemę, kurioj triūsė, prakaitą liejo mano tėveliai“ - tai M. Karkos žodžiai, užfiksuoti dokumentiniame filme, demonstruotame per televiziją 100 – ųjų jo gimimo metinių proga.

Mykolo Karkos sveikinimai Troškūnų krašto žmonėms (1971-12.28)


M.Karka mirė 1984 m. rugpjūčio 12 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Ramygalos kapinėse, kur ilsisi jo motina ir kiti šeimos nariai.

Veikla

1919 m. kartu su I. Jakavičiumi (buvusiu „Rygos naujienų“ redaktoriumi) pastatė „Blindą, o vasarai baigiantis kartu su Panevėžio inteligentais atgaivino „Aido“ meno ir muzikos draugiją. Prie jo susibūrė vaidintojų kuopelė „Šikšnosparnis“: literatas P. Stanikūnas (Žemės Dulkė), gydytojas A. Didžiulis, rašytojas K. Jasiukaitis, būsimasis poetas Kazys Inčiūra, gimnazistas (vėliau generolas) A. Urbšas bei kiti. Per keletą metų pastatė apie 41 dramos veikalą, muzikinių vaizdelių.

1924 m. suorganizavo pirmąją Panevėžio miesto dainų šventę.

1926 – 1940 m. vadovavo „Dainos“ draugijos Panevėžio skyriui, statė muzikinius veikalus, vadovavo mėgėjų chorams, aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje.

Chorus parengė 1924 m,, 1928 m. ir 1930 m. visos Lietuvos dainų šventėms Kaune ir buvo 1924-ųjų šventės dirigentas. 1938 m. Klaipėdoje vykusiai dainų šventei parengė Panevėžio katedros 42 dalyvių chorą ir Panevėžio „Dainos“ draugijos 34 dalyvių chorą. 1939 m. apdovanotas „Šaulių žvaigžde“. 1940 m. suorganizavo Panevėžio muzikos kursus ir jiems vadovavo.

Karo metais (1943 m. birželio 6 d.) Panevėžyje surengė dainų šventę. Jo iniciatyva pastatyta R. Planquette'o komiška opera „Kornevilio varpai“ (1960), J. Miliutino operetė „Čanitos pabučiavimas“ (1964), B. Gorbulskio operetė „Naujametinis karnavalas“ (1965), K. Millöckerio operetė „Gasparonė“ (1966), A. Riabovo muzikinė komedija „Vestuvės Malinovkoje“ (1967), D. Sostakovičiaus muzikinė komedija „Maskva – Čeriomuškos“ (1969), E. Skarpetos muzikinė komedija „Beprotnamis“ (1967) ir kt.

M. Karka buvo Panevėžio miesto meno mėgėjų apžiūrų ir dainų švenčių organizatorius ir vyr. dirigentas. Sukūrė muziką S. Čiurlionienės-Kymantaitės, Moliėre'o, N. Pogodino dramos veikalams, operetę „Šviesutė“, operą „Miškelio pasaka“, muzikinį vaidinimą „Sniego karalaitė", parašė dainų ir giesmių, harmonizavo liaudies dainų chorams.[3]

Gediminas Karka ir jo vaidmenys

Gediminas Karka gimė1922 m. lapkričio 26 d. Panevėžyje. Baigęs pradinę mokyklą, 1933 – 1941 m. mokėsi berniukų gimnazijoje. Nuo 1941 m. lankė Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją, vadovas Juozas Miltinis, nuo 1941 m. šio teatro aktorius. Tame pačiame teatre vaidino penkiasdešimt metų. Sukūrė 120 vaidmenų teatre, 30 vaidmenų kine, Panevėžio dramos teatre režisavo spektaklių.

Juozo Miltinio mokinys visuose spektakliuose sugebėdavo likti savimi – menininku, kuriam svarbiausia suprasti ir būti suprastam, išgirsti ir būti išgirstam. Jis buvo bene pats užimčiausias Panevėžio dramos teatro aktorius. Kine debiutavo 1962 m. nedideliu Jokūbo vaidmeniu R. Vabalo filme „Žingsniai naktį“. Jo vaidyba santūri, tikroviška, paremta improvizacija. Režisieriai troško su juo dirbti, aktoriai džiaugėsi juo kaip partneriu. G. Karka buvo Lietuvos patriotas, sąjūdžio dalyvis, miesto tarybos deputatas.

Gediminas Karka mirė 1991 m. gegužės 7 d. Panevėžyje. [4]


Vaidmenys kine:

Žingsniai naktį, 1962 m., rež. Raimondas Vabalas;

Marš, marš, tra-ta-ta!, 1964 m., rež. Raimondas Vabalas;

Surask mane, 1967 m., rež. Algirdas Araminas;

Kai aš mažas buvau, 1968 m., rež. Algirdas Araminas;

Jausmai, 1968 m., rež. Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius

Jurgaitis, Birželis, vasaros pradžia, 1969 m., rež. Raimondas Vabalas;

Vyrų vasara, 1970 m., rež. Marijonas Giedrys

Tėvas – Maža išpažintis, 1971 m., pagal V. Bubnį, rež. Algirdas Araminas;

Akmuo ant akmens, 1971 m., rež. Raimondas Vabalas;

Alepsis – Herkus Mantas, 1972 m., rež. Marijonas Giedrys;

Laimingas laimės neradęs, 1973 m., rež. Algirdas Araminas;

Mikchelis Raunas – Išlipti į krantą, 1973 m., rež. Kalju Kijskas

Sadūto tūto, 1974 m., rež. Almantas Grikevičius;

Nerami rudens diena, 1975 m., rež. Algimantas Kundelis;

Smokas ir Mažylis, 1975 m., rež. Raimondas Vabalas ;

Pasigailėk mūsų, 1978 m., rež. Algirdas Araminas;

Mitkus – Rungtynės nuo 9 iki 9, 1980 m., rež. Raimondas Vabalas;

Andrius, 1980 m., rež. Algirdas Araminas;

Neatmenu tavo veido, 1988 m., rež. Raimundas Banionis;

Juozapas – Žalčio žvilgsnis, 1990 m., pagal S.T. Kondrotą, rež. Gytis Lukšas;

Išakėtas krantas, 1992 m., rež. Tomas Donela.


Kine dirbo antruoju režisieriumi statant filmą „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (1964, rež. Raimondas Vabalas), kartu su A. Araminu 1966 m. sukūrė filmą „Naktys be nakvynės“.

1992 m. Panevėžyje, ant pastato A. Smetonos gatvėje Nr.4, buvo atidengta memorialinė lenta, kuri primena čia gyvenusius: 1958-1984 m. – Mykolą Karką ir 1980-1991 m. – Gediminą Karką. Namas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir saugomas valstybės

Šaltiniai

1. Bielskytė, Milda. „Linkiu sielos giedrumo...“ // Mykolo Karkos gimimo 100-osios metinėms. — Panevėžio rytas, 1992 lapkričio 11 d.

2. Zdanavičienė, Aleksandra. Troškūnai. — Kaunas, 1996. — p 87.

3. Tapinas, Laimonas. Lietuvos kinematografininkai. — V.: Mintis, 1986. — p. 50.

4. Gabrėnas, Giedrius. Jis pakils ir pasakys. — Panevėžio rytas, 1992 lapkričio 12.

5. http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=159

6. http://www.paneveziomuziejus.lt/get.php?f.1235

7. http://www.paneveziomuziejus.lt/get.php?f.1370

8. http://lt.wikipedia.org/wiki/Mykolas_Karka

9. http://lt.wikipedia.org/wiki/Gediminas_Karka