Navickas Aleksas – rašantis po Anykščių šilelio saule

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (207 balsai)

Straipsnio autorius Juozas Danilavičius, logopedas ekspertas, vaikams elementorių autorius.

(2008 m., nuotrauka iš asmeninio albumo). [1]


Kaip pavadinsime mūsų laikmetį, kai mokslininkas, visą gyvenimą praleidęs prie skaičių, senatvėje ima kaltą ir kuria įsimintinas skulptūras. Buvęs mokytojas ima teptuką ir tapo freskas. Aš pats, šešiasdešimt metų praleidęs tarp mokinių artėdamas prie aštuoniasdešimties, baigiau kurti pirmąją Lietuvoje skaitymo pradžiamokslių trilogiją. Alekso Navicko gyvenimas prabėgo prie stalo, ant kurio gulėjo buhalterinės knygos. Kasdien nuo ryto iki vakaro tik skaičiai... Navickas Aleksas - literatas poetas, prozininkas

Turinys

Danilavičiaus Juozo mintys apie literato Alekso Navicko kūrybą

Literatas Aleksas Navickas. (2008 m., nuotrauka iš Anykščių viešosios bibliotekos skaitmeninio foto archyvo).


Pirmąją novelių knygą „Gandro mirtis“ A. Navickas išleido būdamas ant septyniasdešimties metų slenksčio. Ir per pastarąjį dešimtmetį atsiskleidė jo paveldėti Baranauskų giminės genai. Subrendo savamokslis didis žodžio Meistras. Jo niekas nevedžiojo Antikos, Renesanso, Klasicizmo kūrėjų keliais, bet nuo vaikystės kelią vis pašviesdavo Antano Baranausko Šilelis – Giesmių giesmė. Pasirodo, vienus aukštojoje mokykloje keletą metų moko eilėdaros meno gudrybių, bet jie taip ir nesukuria nė vieno eilėraščio, kitų niekas nemoko, o kuria dainų tekstus. Taip gamtos surėdyta. Prieš keletą metų paėmiau į rankas A. Navicko poezijos knygutę „Mano uosis“. Nežinojau, kad jis – Anykščių Dainiaus giminaitis, o sau pasakiau: „Kažką turi iš Antano Baranausko paveldėjęs...“Patiko man jo balsas, žodžiai apie Žemę, Žmogų ir laikmetį. Kūrybos dovana ateina lyg likimas. Aleksas nerašo taip, kaip paukštis čiulbėtų. Jis neinstinktyvus ir gana sunkiai išgyvena savo ryšį su tikrove. Visur matyti jo rūpestingumas, skausmingas rakto į eilėraščio posmo skambesį ieškojimas, grumtynės su gyvenimu, su pačiu savimi vardan skaitytojo. Žino – didis ir džiugus kiekvieno poeto pašaukimas perduoti skaitytojui gyvybės balsą: Žvanga dalgiai lankoj kaip paklydę./ Sodrią žolę guldo šienpjoviai („Šienapjūtė“). Kuliami pėdai, netrukus duona / Duonkepėj garuos ant ajerų.(„Rugio grūdo kelias“). Baigtos arti dirvos rudeninės,/ Suguldytos į tiesias vagas.(„Bobų vasara“). Tik rankose laikęs dalgį, aręs lauką, malęs girnomis tegali surimuoti tokias eilutes.

Juozo Danilavičiaus mintys apie poeziją

Poezija mano gyvenimo draugė nuo ankstyvos vaikystės. Prieš kelias dienas aš rašiau: „Iš operacinės bejėgį atnešė ir paguldė į lovą, o aš įsijungiau vaizdo kamerą... Pasigirdo mano vaikystės Angelo (Salomėjos Nėries) poezija...Pasaka apie saulę... ir aš lange pamačiau smuiką, išgirdau Šopeną. Kaip gaivi pavasario saulė, žemelei gyvybę grąžina, taip man tas užburtas smuikas grąžino energiją. Per poeziją, kartu su poete pasikalbėjau, pavaikščiojau vaikystės ir jaunystės pėdomis, ir dingo skausmas. Taip diena iš dienos ne vaistai gydė mane o Nėris, Putinas, Miškinis, Mačernis, Pasternakas“. Kai apninka nerimas, neryžtingumas, baimė imtis sudėtingų problemų, aš ieškau knygų lentynose poezijos.

A. Navicko poezija – dainos

A. Navicko žodis sukelia širdy daugybę nesibaigiančių aidų. Jo eilėraščio magija verčia įsiklausyti į save. Visi mes matome, girdime, liečiame tikrovę. Rodos tą patį daro ir literatas, bet jau skirtingai. Alekso talentas - gebėjimas kasdienybėje, jos daiktuose ir reiškiniuose įžvelgti eiliniam žmogui nematomus daiktų ir reiškinių ryšius. Jis geba pastebėti paslaptis, moka žodžiais perteikti fantastiškai spalvingą savo vizijų pasaulį. Jo eilėraščiai tarsi dainos. Skaitau Alekso eilėraštį ir gimsta dainos melodija. Niūniuoju eilutę vieną, kitą ir girdžiu puikų kūrinį. Tokių eilėraščių daug A. Navicko poezijos rinkiniuose: „Artima toluma“ ir „Tarp pradalgių“.

Eilėraščiai giesmės

Mūsų vaikystės prisiminimų rojuje šviesų puslapį užima kaimo Gegužinės pamaldos. Kaip rudenį medžiai virsta gėlėmis ir negali atsigrožėti pakelių miškais, taip gegužę kaimas virsdavo didingu choru. Gieda vakarines pamaldas, šventas giesmes, o galop užtraukdavo Maironį, Aistį, Sruogą, Miškinį... Skaitau Navicką ir jo eilėraščiai susišaukia su begalinį vaikišką jaudulį sukėlusiomis giesmėmis, girdėtomis tarpukario Lietuvos kaime.

Eilėraščiai psalmės

Yra Navicko kūryboje žodžių, kuriuos jis taria ne sau, ne kitam, ne bičiuliui, o Dievui. Kai Sigitą Gedą teismas nuteisė kalėti, vienas iš literatūros kritikų prasitarė: “Dabar mes sulauksime tikros Gedos poezijos, gimusios iš kančios, iš skausmo, iš nevilties ir pažeminimo...“ Kai susipažįsti su pasaulio poezijos perlais, įsitikini, kad tikrai net pakylėtos odės gimė iš pragaro kančių. A. Navicko lemtis užkrovė ant jo liaunų pečių (visų poetų sielos trapios) sunkią naštą. Žmona – jo pirmoji meilė – palaužta sunkios ligos ir tai tampa sudėtinga kasdienybe. Aleksui tenka eiti lyg per lūžtantį ledą. Tokioje tamsoje sušvyti žiburėlis ir gimsta psalmės. Antano Miškinio psalmės gimė Sibiro speige, siaučiant žmogėdroms. Tos psalmės kvietė lietuvius kalinius nenužmogėti. Panašių eilėraščių A. Navicko poezijos rinkiniuose ne vienas ir ne dešimt. Aš linkėčiau, kad A. Navicko eilėraščiai persitransformuotų, peraugtų į bendruomenės maldas. Dažnai skaitant Alekso eilėraščius suskamba tylios, švelnios dainos aidai. Aš noriu pabrėžti, kad eiliuotojas kalba lyg kaimo armonikai pritariant. Tylų vakarą imi jo knygą, skaitai, verti puslapį po puslapio, matai žodžius, eilutes, kartu išgirsti armoniką, lyg vaikystėje girdėtą melodiją. Ir prieš akis prabėga ne tik mano vaikystė, bet ir mano paties, kaip mokytojo gyvenimas. Įsiklausau į A. Navicko peizažo melodijas ir girdžiu jo sielos akordus, jo vidinio pasaulio harmoniją.

Knygelė "Eigulio trobelė"

Atskirai noriu tarti žodį apie labai talentingai parašytą knygelę vaikams „Eigulio trobelė“. Gaila, kad į mano rankas ši knygelė pateko tik tada, kai baigiau leisti mažiesiems skaitymo pradžiamokslių trilogiją. Taip sunkiai tekdavo surasti eilėraščių vaikams, kurie tiktų elementoriui. Perversdavau visą lietuvių poezijos „Vagos“, „Vyturio“ leidyklų bibliotekų lobyną. A. Navickas vaikams teparašė vieną knygutę ir išleido labai mažu tiražu. Tikriausiai, niekas neparagino, „gera akis“ nepastebėjo. Bet dar nevėlu. Imk, Aleksai, ir daugiau niekam nerašyk. Tik vaikams. Išliksi mažiesiems gamtos dainiumi: Pamiškėj /Upelis teka/ Per jį lieptas,/ Toliau takas/ Veda vingiais prie trobelės/ Kurios stogas aukštyn kelia/ Kreivą kaminą į dangų/ Iš jo rytą dūmai rangos.(„Eugulio trobelė“). Jeigu dabar savamokslio literato kūrybą paskaitytų didysis poezijos teoretikas Jonas Aistis, tikrai pakartotų: „Jis (Navickas) žino taisyklę, kad gerai sukirptame eilėraštyje būtinai turi būti pagrindinis posmas, pagrindinė eilutė ir bent vienas vyriausias žodis, kuriame sukaupta visa eilėraščio prasmė.“ Neeilinis A. Navicko talentas - gebėti kasdienybėje, jos daiktuose ir reiškiniuose įžvelgti eiliniam žmogui nematomus daiktų ir reiškinių ryšius, pastebėti jų paslaptis, gebėti žodžiais perteikti fantastiškai spalvingą savo vizijų pasaulį.


Juozas Danilavičius, logopedas ekspertas, vaikams elementorių autorius. 2009 10 24

Šaltiniai

NAVICKAS, Aleksas. Eigulio trobelė.– 2006, Anykščiai, p.16.