Ne tik pavojaus - ir vilties laužai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,3 / 5 (18 balsai)

Kęstutis GRIŠKEVIČIUS.1991, rugpjūčio 23 d.


Perversmas Sovietų Sąjungoje žlugo.

Michailas Gorbačiovas: „Liaudis jau ne ta".

Okupantai traukiasi.

Estija ir Latvija paskelbė nepriklausomybę.

Į Baltijos kelią — giedresniais veidais.


Perversmą bandžiusi įvykdyti karinė - komunistinė chunta teišsilaikė valdžioje nepilnas tris paras ir gėdingai išsilakstė. Ji spėjo ir per trumpą laiką dar kartą susitepti krauju. Šūkiais ir deklaracijomis besidangstantys pučistai žadėjo sukurti šviesų komunistinį rytojų, tik nei rusų liau-džiai, nei pasauliui, nei realiai mąstantiems politikams akių neapdūmė. Neramina kitas. Trečiadienį vakare, juos demaskavus galutinai, per centrinę televiziją nemažai didelius postus užimančių veikėjų... bandė teisinti pučistus ir TSKP. Jei taip bus toliau ir iš esmės nebus suardytos senosios struktūros. Sunku tikėtis, tad ši žiauri pamoka subrandins gerus vaisius. Nebent ryžtinga Rusijos prezidento Boriso Jelcino pozicija, kuris tiesiai pasakė, jog prie sąmokslo yra nagus prikišę ir Lukjanovas, ir daugelis kitų partinių , nomenklatūrininkų, neleis jiems išsislapstyti kaip tarakonams po plyšius ir vėl laukti savo valandos. Pradžia yra — centriniai partiniai leidiniai, centrines televizijos vadovas Kravčenka jau pasiųsti į nokdauną. Duokdie, kad jie nepakiltų. įvertinta pagaliau ir kenkėjiška „Pravdos", „Tarybų Lietuvos", kitų leidinių veikla Lietuvoje. Tuo pačiu noriu „padėkoti" visiems anonimams ir prisidengėliams svetimomis pavardėmis, kurie pučo dienomis skambino į mūsų redakciją ir siūlė išsinešdinti arba vadovautis SSSR ir LTSR konstitucija. O istorijai palikime antikonstitucinio kruvinojo teroro organizatorių -valstybinio nepaprastosios padėties komiteto narių pavardes: O. Baklanovas - Sovietų Sąjungos gynybos tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas, G. Janajevas - einantis TSRS prezidento pareigas, D. Jazovas - TSRS gynybos ministras, V. Kriučkovas - TSRS KGB pirmininkas, V. Pavlovas - TSRS ministras pirmininkas, B. Pūgas - TSRS vidaus reikalų ministras, V. Starodubcevas - TSRS valstiečių sąjungos pirmininkas, A.Kiziakovas - TSRS valstybinių įmonių ir pramonės , statybos, transporto ir ryšių objektų asociacijos prezidentas. Tai jie bandė prievartauti šalies prezidentą M. Gorbačiovą, kad šis išsižadėtų pradėtų demokratinių pertvarkymų. Darė spaudimą tuo metu, kai M. Gorbačiovas atostogavo, Jo vilą apsupę ginkluotais lėktuvais, laivais, armija. Neveltui vakar M. Gorbačiovas, grįžęs antrą valandą nakties į Maskvą, juos pavadino grupe pasigailėjimo vertų aferistų, kurie, pasinaudodami dabarties sunkumais, norėjo nuvesti šąli į prarają. Ir prasitarė, kad tokie ir juos supantys žmonės visą laiką stengėsi „koreguoti" prezidento veiksmus. M. Gorbačiovas pasakė: „Šie veikėjai buvo pasmerkti, nes žmonės jau nebe tie". Jis padėkojo Rusijos žmonėms, jos prezidentui B. Jelcinui, visiems, kurie tas nerimo dienas gyveno viltimi, jog košmaras greitai baigsis. Sovietų Sąjungos prezidentui telegramą nusiuntė Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius, įvykiai pastarąsias dienas vystėsi kaip pagreitintai sukamame filme. Slogutis po perversmo, atkutęs sovietinių kareivių siautėjimas, ryžtinga B. Jelcino ir Rusijos parlamento pozicija bei pasaulio opinija ir pagaliau lemiama atomazga trečiadienį, kai pradėjo giedrėti žmonių veidai. Negalima sakyti, kad Lietuvoje puolėme į panika, nors vienas kitas, kaip sodriai išsireiškė ukmergiškis Vytautas Laugalys, pradėjo leisti į kelnes. Tačiau tokių - vienetai, išlikome kaip įprasta vieningi. Ir ne veltui, matyt, per „Laisvės" radiją vienas iš kalbėtojų pasakė: „Lietuviai pasiekė pasaulio rekordą. Savo beginkliu pasipriešinimu ir kantrybe, tvirtu užsibrėžto tikslo siekimu, kuris į neviltį įvarė ir iki dantų ginkluotus okupantus. " Šie neištvėrė. Susikompromitavus ir kaip sutižusiems grybams išvirtus jų jazovams ir pugams, šie kareivos trečiadienį pabrukę uodegas jau nešdinosi iš Panevėžio, Kauno televizijos, kitų objektų. Kauno televizijos kieme juos išlydėjo su gėlėmis - tokie mes, lietuviai, pykčio ilgai nesinešiojam. Pagaliau tie kareiviukai - daugelis dar visai vaikai - buvo sukvailinti ir daugelis per tuos mėnesius praregėjo.


Ir dar viena tų nerimo dienų šviesi ugnelė - galutinai apsisprendė mūsų Baltijos sesės - Estija ir Latvija, paskelbusios nepriklausomybę. Degsime Baltijos kelyje nuo Vilniaus iki Talino liūdnojo sandėrio dieną ne tik pavojaus, bet ir vilties laužus - jau visos laisvos Pabaltijo respublikos. Daug ko per tuos metus, prabėgusius nuo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo, į kurį tada pakvietė sesuo Nijolė ir kankinys Cidzikas, pasimokėme.Iš estų kaip sakė niekad optimizmo neprarandantis A. Čekuolis, kaip tvarkyti ekonomiką, iš latvių - kaip spręsti įvairių tautų santykius. Kaimynai iš mūsų išmoko ryžtingumo — step by step politiką papildė ryžtu, galutinai apsispręsdami. Tikėkim, kad dabar mūsų žingsniai bus spartesni, bus jie spartesni ir Rusijoje, ir visoje Sovietų Sąjungoje. Nepraraskime ir budrumo - perdėta euforija visada paakina lįsti iš plyšių minėtus tarakonus. O jų dar užtenka.