Neprikausomybės karys iš Kvoselių kaimo

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:


Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 2,7 / 5 (7 balsai)
Kas suskaičiuos lietuvaičius, išblaškytus po platųjį pasaulį, kas pasakys, kiek mūsų tautiečių atgulė amžinam poilsiui svetimose šalyse. Vieniems pavyko sugrįžti į namus, kitiems nelemta buvo susitikti su saviškiais, nes okupacijos, karų audros neleido grįžti į gimtąjį kraštą. Noriu papasakoti apie žmogų, kurį net du kartus buvo atplėšę nuo gimtinės, nuo artimų žmonių. Jo gyvenimas lyg Lietuvos istorija apie asmenybę.

Pakalnių krašte, šalia gražaus Vidinksto ežero, Kvoselių kaime (Leliūnų en. Utenos r.) gyveno didelė, draugiška Juozapo ir Elžbietos Kvatūnų šeima. Joje augo vienuolika vaikų. Šeima buvo Degulių dvaro kumečio anūkai. Visi darbštūs, galvoti, žemę dirbo. Mano senelis Kazimieras buvo jauniausias, bet papasakosiu apie 1890 metais gimusį Feliksą, jo vyresnįjį brolį..

Lietuva – tada carinės Rusijos provincija, todėl kai Feliksui suėjo 21 metai, t.y. 1911 metais, jis buvo pašauktas į carinę kariuomenę ir išgabentas į Peterburgą pateko į Leib – gvardijos Jegerių pulką. Tarnaujant šiame pulke ir užklumpa I pasaulinis karas. Tarnybos lape rašoma, kad Feliksas Kvartūnas kartu su pulku išvyksta į karą 1914 metų liepos 14 dieną ir kaunasi fronte. Sumanų karį pastebėjo vadai ir pasiuntė mokytis į Konstantino artilerijos mokyklą. Baigęs ją, jaunasis karininkas paskiriamas zenitinės baterijos būrio vadu. Kare išbuvo iki 1916 metų gruodžio 20 dienos. 1918 metų pavasarį demobilizavosi. 1921 metais grįžo į Lietuvą ir stojo į Lietuvos kariuomenę. Gavo kapitono laipsnį. Iki 1937 metų pabaigos tarnavo artilerijos daliniuose buvo apdovanotas, įvertintas. Po 26 metų tarnybos Lietuvos kariuomenėje Feliksas kartu su žmona Antanina grįžo į Kvoselių kaimą. Dirbo žemę, labai mylėjo arklius. 1940 metų birželį į Felikso tėviškę atvyko ir apsigyveno majoras Benediktas Kaletka. Matyt, abu buvo pažįstami dar iš tarnybos kariuomenėje metu. Kilęs iš Suvalkijos, bet vienišas, Kaletka prisiglaudė prie draugo šeimos. Iki lemtingos Lietuvai 1940 metų birželio 15 dienos majoras tarnavo Utenos Šiaulių rinktinės vado P. Murniko pavaduotoju. Savo knygoje „Likimo mozaika “ L. Vilūtis rašo, kad 1944 metų rudenį, kai kūrėsi „Tigro“rinktinė, majoras B. Kaletka buvo paskirtas aktyviai veikiančio dalinio vadu, o kapitonas F. Kvartūnas, „Tigro“ rinktinės partizanų dalinio vadu. Jie ruošėsi kovoms ir mirčiai – aukai ant Tėvynės laisvės aukuro, bet greitai gražią 1945 metų liepos 9-ąją į kaimą atvažiavo Utenos saugumiečiai ir suėmė Kaletką ir Kvartūną. Savaitę palaikę Utenoje, išvežė į Vilnių. Po vieno tardymo majoras, vedamas koridoriumi į kamerą, iššoko pro langą ir tragiškai žuvo ant gatvės, prie Saugumo komiteto, grindinio. Feliksas „Trojkos“ nuteistas 10 metų katorgos, buvo išsiųstas iš pradžių į Vorkūtą, vėliau į Intos ir Abezės lagerius. Vorkūtoje buvo labai sunku. Dirbo šachtose. Vėliau pateko į specialųjį lagerį Intoje, o čia – 30 barakų. Barake po 600 kalinių. Viskas kaip kalėjime – langai su grotomis, durys nakčiai užrakinamos, maistas blogas. Sveikata prastėjo. 1950 metų vidury, kartu su netinkamais dirbti šachtose, buvo pasiųstas į Abezę. Abezė – tai pat ypatingo rėžimo lageris, tik čia laikomi žmonės buvo nedarbingi ar invalidai. Intoje dirbo 75 tūkstančiai kalinių, o Abezėje – 25- 30 tūkstančių. Tuo metu čia kalėjo Lietuvos kariuomenės generalinio štabo artilerijos skyriaus viršininkas generolas Žilius, generolas Juodišius, profesorius Karsavinas ir kiti. Tiek Intoje tiek Abezėje rėžimas buvo labai nuožmus. Kaliniai į darbą buvo vedami sargybinių, ginkluotų kulkosvaidžiais ir vedinų šunimis. Eiti reikėjo susikibus eilėje rankomis. Intoje artimiesiems rašyti leido tik 2 laiškus – sausio ir liepos mėnesiais. Laiškai buvo griežtai cenzūruojami. Iš Lietuvos Feliksui keliavo siuntiniai. Iš 10 gaudavęs 1, kartais 2. Brolio Kazimiero žmona pasakojo, kad siųsti bet ką buvo nevalia, o ir būtų negavęs nei to. Malė lašinius, voliojo juos miltuose, šaldė, džiovino ir pylė į audeklo maišelius. Iš tų keliais sluoksniais pasiūtų maišų galima buvo pasidaryti autus, ar dar kokį lopą užsiūti. Už visus siuntinius turėdavęs pasirašyti: „Pasylku polučil“ – siuntinį gavau, nors gaudavęs kas 10-ą... Maistas buvęs štai toks: rytą ir vakare gaudavo po 400 g. duonos, rytą dar dubenėlį turnepso – ropių sriubos ir truputį tų pačių ropių košės. Gaudavę po 20 g. mėsos ir vėl ropių košės. Kai reikėdavę krauti atvežtas ropes pavykdavę viena kitą čia pat suvalgyti. Nuo neįprasto maisto sutrikdavo skrandis, kamuodavo alkis, o dirbti reikėjo. Darbas buvo sunkus, daugiausiai prie statybų. Jei gaudavo siuntiny lašinių gabalėlį – atsipjaudavo plonai ir įsidėdavo į burną. Lyg saldainį čiulpdavo – kad ilgiau skonis burnoje išliktų. Kunigo Jono Žvinio knygoje „Mano gyvenimo užrašai“ radau tokis žodžius: „Pranešė, kad mes paskirti į Abezę. Tai buvo 1950 metų gruodis. Rytojaus dieną po atvykimo pradėjo mus lankyti lietuviai... Brigadoje radau majorą Feliksą Kvartūną iš Pakalnių parapijos nuo Utenos, gimusį 1890 metais, dar caro armijos karininką, labai lietuvišką, malonų žmogų.“ Abezėje buvę kunigai kasdien laikė mišias beveik šimtui ten buvusių Lietuvių. Buvo lengviau galint vieni kitus paremti, nes lageryje politinius kalinius „banditais“ vadino ir žemesnės rūšies žmonėmis laikė. Sugrįžo lygiai po dešimties metų, 1955 metais, pražilęs, paliegęs. Likimas nieko gero nežadėjo – grįžęs negavo pensijos, ieškojo darbų, kad išgyventų. Kolūkyje ganė gyvulius, vežiojo vandenį. Apie tremtį kalbėti nemėgo, manė, kad nėra reikalo prisiminti ir priminti (taigi ir skaudinti artimuosius) apie matytas žudynes, baisius tardymus, dundančius į nežinę ešelonus ir visas kitas stalinizmo baisybes. Kunigo Jono Žvinio knygoje „Mano gyvenimo užrašai“ radau tokis žodžius: „Pranešė, kad mes paskirti į Abezę. Tai buvo 1950 metų gruodis. Rytojaus dieną po atvykimo pradėjo mus lankyti lietuviai... Brigadoje radau majorą Feliksą Kvartūną iš Pakalnių parapijos nuo Utenos, gimusį 1890 metais, dar caro armijos karininką, labai lietuvišką, malonų žmogų.“ Abezėje buvę kunigai kasdien laikė mišias beveik šimtui ten buvusių Lietuvių. Buvo lengviau galint vieni kitus paremti, nes lageryje politinius kalinius „banditais“ vadino ir žemesnės rūšies žmonėmis laikė. Sugrįžo lygiai po dešimties metų, 1955 metais, pražilęs, paliegęs. Likimas nieko gero nežadėjo – grįžęs negavo pensijos, ieškojo darbų, kad išgyventų. Kolūkyje ganė gyvulius, vežiojo vandenį. Apie tremtį kalbėti nemėgo, manė, kad nėra reikalo prisiminti ir priminti (taigi ir skaudinti artimuosius) apie matytas žudynes, baisius tardymus, dundančius į nežinę ešelonus ir visas kitas stalinizmo baisybes. Kunigo Jono Žvinio knygoje „Mano gyvenimo užrašai“ radau tokis žodžius: „Pranešė, kad mes paskirti į Abezę. Tai buvo 1950 metų gruodis. Rytojaus dieną po atvykimo pradėjo mus lankyti lietuviai... Brigadoje radau majorą Feliksą Kvartūną iš Pakalnių parapijos nuo Utenos, gimusį 1890 metais, dar caro armijos karininką, labai lietuvišką, malonų žmogų.“ Abezėje buvę kunigai kasdien laikė mišias beveik šimtui ten buvusių Lietuvių. Buvo lengviau galint vieni kitus paremti, nes lageryje politinius kalinius „banditais“ vadino ir žemesnės rūšies žmonėmis laikė. Sugrįžo lygiai po dešimties metų, 1955 metais, pražilęs, paliegęs. Likimas nieko gero nežadėjo – grįžęs negavo pensijos, ieškojo darbų, kad išgyventų. Kolūkyje ganė gyvulius, vežiojo vandenį. Apie tremtį kalbėti nemėgo, manė, kad nėra reikalo prisiminti ir priminti (taigi ir skaudinti artimuosius) apie matytas žudynes, baisius tardymus, dundančius į nežinę ešelonus ir visas kitas stalinizmo baisybes. Sklaidau jo laiškus. Lygus, gražus raštas. Jokio skundo, nusvilimo, nevilties, apmaudo. Išmintis, dėmesys, meilė artimiesiems ir didžiulė dvasios stiprybė, Didžiulis rūpestis: kaip ten Jūs, kaip ten mūsų namai. Man gerai, nesirūpinkit, tik rašykit, kaip jūs ten?“Užgeso lyg žvakelė Feliksas Kvartūnas 1968 metų žiemą savo tėviškėje. Noriu užbaigti pasakoti žmogaus gyvenimo istoriją jo paties žodžiais, rašytais 1967 metų gruodžio 17 dieną sesers šeimai: „Labai norėtųsi ką nors tarti, parašyti jauniems, malonaus, brangaus jūsų širdims. Bet ką gi, rodos, kad ir žodžių nėra, kad išreikšti tą ilgesį, tuos jaunystės prisiminimus. Skaudu ir graudu, kad niekuomet to nebebus, bent tiktai mintimis klajodamas praeityje senas veido raukšles suvilgys skausmo ašara. Jūsų Feliksas Kvartūnas“

Evelina Kvartūnaitė

Naudota literatūra

1.Motinėle auginai/A. Garmutė.K.,1993 2.Likimo mozaika/L. Vilutis,k.,1992 3.Mano gyvenimo užrašai/Kun. J. Žvinys,V.,1993 4.F. Kvartūno laiškai iš lagerių 1950-1955 5.D. Kvartūno ir A. Kvartūnienės atsiminimai